Jurbarko parapija 1899 metų „Žemaičių vyskupijos aprašyme“

Vincento Juzumo (1819-1901) Žemaičių vyskupijos istorija (1899 m.) – vienas reikšmingiausių ir iki šiol pats plačiausias tekstas apie šios vyskupijos istoriją, kurioje autorius remiasi ir net polemizuoja su ankstesniais vyskupijos istorijos tyrinėtojais.

Toliau – tos istorijos dalis apie Jurbarko parapiją, kuri pradedama pagonybės laikų aprašymu, baigiama XIX a. realijomis.

Jurbarko miestas

Žemėlapis iš Vincento Juzumo knygos “Žemaičių vyskupijos aprašymas”

Jurbarkas – miestelis, pagal savo užimamą plotą ir nemažą gyventojų skaičių gali vadintis miestu. Jis yra išsidėstęs didelėje lygumoje prie pat laivybinės Nemuno upės. Per miesto vidurį teka upelis Imstra, o tuoj pat už miesto – upė Mituva, seniau vadinta Jurale. Jos

įteka į Nemuną, plačia vaga tekančio Raseinių paviete (anksčiau – Veliuonos), palei Kaunas -Tauragė pašto kelią, netoli Prūsų pasienio. Miestelis nutolęs nuo Kauno per 12 mylių (86 varstų), nuo Tauragės per 6 mylias (47 varstų), tiek pat nutolęs ir nuo Raseinių. Jurbarkas  – miestas nemažas, vienas seniausių miestų Žemaitijoje.

Jame yra virš trijų šimtų medinių gyvenamųjų namų, tarp jų yra nemažai visai neblogų, yra ir keliolika mūrinių. Sinagoga – taip pat mūrinė. Katalikiška bažnyčia – medinė, ant gražios kalvelės. Pravoslavų cerkvė – taip pat medinė. Čia yra pirmos klasės muitinė, pašto tarnyba,  telegrafas, vaistinė ir daktaras. Mieste yra Taikos Teisėjas ir Valsčiaus valdžia.

Iš mokslo įstaigų yra dvi mokyklos: liaudies mokyklėlė – anksčiau buvusi parapijinė, įkurta Karalienės Bonos XVI a., ir liuteronų – esanti prie Liuteronų kirchės.

Miesto gyventojų yra beveik 3000. Dauguma jų žydai, kurių čia yra virš 2000, sekantys – vokiečiai-amatininkai: siuvėjai, batsiuviai, statinių gamintojai, staliai, iš kurių keletas tikrai labai geri, ir tt. Yra keletas dešimčių pravoslavų. Dauguma iš jų – tarnautojai ir kanceliarijų darbuotojai. Pagaliau – katalikai žemaičiai. Jų čia nedaug, nes senieji miestiečiai buvo iškelti į aplinkinius kaimus.

Jurbarkas nuo seno yra prekybinis miestas. Jame yra keletas labai turtingų pirklių, turinčių po kelis šimtus tūkstančių [rublių] kapitalo. Prekiauja jie grūdais, linais, šakniavaisiais ir t.t. Jų apyvartinis kapitalas siekia net kelis milijonus. Žymesni iš jų yra: Adelsonas, Feinbergas, Blumas ir Monasovičius. Jie turi savo būstines Peterburge, Maskvoje, Varšuvoje ir Tauragėje.

Tuoj pat už miesto stovi Jurbarko dvaras, visas mūrinis, kunigaikščio Vasilčikovo, dabartinio Jurbarko paveldėtojo. Anksčiau čia buvo Jurbarko seniūnijos dvaras.

Jurbarko Bažnyčia

Po žymaus pagonių kiekio atvertimo Jurbarko apylinkėse Jogailos ir Vytauto pastangomis 1413 metais, kaip ir 1416-ais, o po jų – Veliuonos klebono pastangomis, pirmoji bažnytėlė Jurbarke, skirta krikščioniškų pamaldų laikymui ir Šventų Sakramentų suteikimui, bei tolimesniam mokymui, buvo čia pastatyta apie Pirmąją bažnytėlę Jurbarke, šiose apylinkėse Jogailai ir Vytautui 1413 m. bei 1416 m., o po jų Veliuonos klebonui atvertus nemažai pagonių, apie 1430 m. pastatė Žemaičių Vyskupo Mikalojaus Dzeržgovičiaus rūpesčiu. Tačiau dėl kunigų trūkumo ji buvo atiduota Veliuonos klebono žinion, kuris buvo įpareigotas dažnai čia lankytis ir šviesti, bei suteikti šiai [tikinčiųjų] kaimenei Šv.Sakramentus.

Už šias dvasines paslaugas Didysis Kunigaikštis Vytautas Veliuonos klebonui suteikė tam tikrą gabalą žemės Jurbarko centre, t.y. tą patį gabalą žemės, kuriame šiandien stovi klebonija  su visais pastatais ir jurisdika.

Daugiau nei 70 metų jurbarkiškiai neturėjo savo dvasininko. Karalius Aleksandras, kelis kartus karštai prašomas Jurbarko miestiečių ir viso valsčiaus, galų gale 1502 m. rugsėjo 6 d. dovanojo vietinei bažnytėlei Žindaičių kaimą, kad Jurbarke nuolat būtų išlaikomas dvasininkas, o vyskupas Martynas III netrukus paskyrė ir patį kleboną.

Kuomet pirmoji Bažnytėlė, statyta apie 1430, dar Vytauto laikais, vyskupo Mikalojaus Dzierzgovičiaus pastangomis, visiškai paseno, Karalienė Bona, vienvaldė Jurbarko Ponia, 1540  metais pastatė naują, ir 1545 m. paskyrė naują fundaciją, patvirtinusi ir senąją, kurią, gautą iš Vytauto už dvasinius patarnavimus Jurbarko gyventojams, valdė Veliuonos klebonas, t.y. tą pačią žemę, kurią  ir šiandien valdo klebonas, bei Žindaičių kaimą, gautą 1502 m. iš Karaliaus Aleksandro. Naują Karalienės suteiktą fundaciją sudarė: penkios trobos ir trys laisvi sklypai Jurbarko seniūnijoje, kaip kad skamba privilegijoje: „colonas quinque et tres desertas terras“, Rinkovčizna vadinamą. Kaip tik tuo metu Jurbarko klebonu buvo Martynas Germanavičius (Hermonoivicz). Kai šis klebonas per karalienės valdytoją Martyną Podsenkovskį skundėsi Karalienei Bonai dėl nepakankamo finansavimo, skirto jo paties išsilaikymui, Karalienė, visa tai įvertinusi, 1555 m. rugsėjo 3 dieną pridėjo prie aukščiau paminėtos fundacijos Stražių (lenk. Stróże) kaimą, turintį 6 valakus „cum hominibus et cenoibus etc“. Matyt šiuos kaimus reformacijos metu kažkuris Jurbarko valdytojas buvo atėmęs iš Jurbarko bažnyčios, o Karalius Žygimantas III 1593 m. birželio 10 d įsakymu liepė juos gražinti bažnyčiai ir atiduoti klebonui. Tuo laikotarpiu Jurbarke klebonavo Jokūbas Verekunda.

1586 spalio 21 Jurbarko seniūnas Eustachijus Valavičius tą dieną surašytu ir išduotu savo vietininkui raštu leido Jurbarko klebonui laisvai naudotis Jurbarko giria.

Karalius Žygimantas III savo raštu, datuotu 1596 gegužės 10 dieną, suteikė Jurbarko klebonui leidimą naudotis Skirsnemunės ganykla.

1616 spalio 11 dieną tas pats Karalius Žygimantas III [Zigmantas Vaza] rekomenduoja Kidulių girininkijai ir Jurbarko seniūnijai mokėti Jurbarko klebonui mokestį. po grašį nuo dirbamos žemės valako

1689 liepos 20 d. Karaliui sutikus, seniūnas, Jurbarko valdytojas Karolis Kopiecas, Trakų Kaštelionas, užrašė Jurbarko špitolei  valaką žemės, vadinamos Vitkiške ir esančia Dainaviškių vaitijoje.

Dabartinę bažnyčią, trečią iš eilės, taip pat medinę, kaip ir pirmos dvi, 1741 statė Jurbarko valdytojas, kunigaikštis Friderikas Čartoryskis, Lietuvos pakamaris, padedamas vietinio Klebono ir Virbalių Dekano, kunigo Jono Vaitkevičiaus ir visos parapijos. Konsekravo ją 1746 m. Antanas Tiškevičius, Žemaičių vyskupas. Praėjus daugiau nei šimtmečiui, 1850 metais bažnyčią suremontavo ir nudažė  kun. Leonas Kiervel (Kervelis), padedamas parapiječių.

Ta bažnyčia, nors iš išorės ir iš vidaus atrodo neblogai, tačiau neturi jokio vertingo palikimo, nei meno kūrinių, nei paveikslų, nei drožinių, kurie liudytų apie jos turtingumą.

Bažnyčios pavadinimas – Švenčiausiosios Trejybės. Bažnyčios šventinimo metinės – trečias Sekmadienis po Velykų. Brolija – Švento Rožinio su Brolių Mišiomis. Kitos čia švenčiamos šventės: 1) Švento Kryžiaus Išaukštinimo, 2) Šv. Antano, 3) Šv. Roko.

Klebonija – sena, bet gerai prižiūrėta, gražioje vietoje, ant upės Imstros kranto. Šalia jos yra visai neblogas sodas. Klebonija priskirta IV klasei. Turtas – geras. Paskirtos žemės geros. Kažkada jai priklausė du kaimai: Žindaičių ir Stražių, o iš viso ji turėjo 20 valakų žemės. Fundacinės sumos neturėjo.

Parapija nelabai plati, apima 1 miestelį, 8 žemės valdos, 32 kaimus, 7 viensėdijas. Joje nėra jokio bajorkaimio (okolicos).

Gyventojų iš viso yra 3927 (1879 m. duomenimis), o dūmų – 350. Parapija nelabai religinga. Kontrabandos gabenimas ir gyventojų moralė ypač kelia nerimą. Skaitančiųjų nėra labai daug. Įpročiai, papročiai, dialektas ir kalba – būdingi Panemunių apylinkėms. Buitis ir žmonių materialinis gerbūvis gan gerame stovyje. Arkliai geri, prūsų veislės. Vežimai – dvikinkiai, brikos apkaustytos. Žemė dirbama daugiausiai jaučiais, vietoj žagrės čia naudoja plūgą. Ūkininkavimo modelis – prūsiškas. Pievų čia labai mažai, sėja visur dobilus ir vikius.

Parapija yra išsidėsčiusi lygumoje, kalnų nėra, tik kalvelės prie upių. Žemės rūšis įvairi, pažiūrėjus – ne geriausia. Miškų čia apsčiai. Pagrindinis – Jurbarko, kuris kažkada su Geros Valios girininkija, arba Virbaliais, per 7 varstus tęsėsi.

Pagrindinė upė – Nemunas, prie kurios šiandien ši parapija šliejasi , o kažkada gerokai už tos upės ribų buvo nusidriekusi. Mažesnės [upės]: Mituva – anksčiau Jūrele, arba mažąja Jūra vadinta, buvo pervadinta taip dėl muito, kurį, atrodo, Karalius Žygimantas Augustas ant tos upės tilto Jurbarko Valdytojams leido rinkti. Imstra – teka per miestą ir tuoj pat už jo įteka į Nemuną. Upės Viduva ir Butvarda (Vidauja ir Antvarda) įteka į Mituvą. Upeliai tokie: Kamė, Padalje ir Trumpė išteka iš garsių pelkių, Laukesa vadinamų. Šventupis Šventoji (upeliukas šventas) ir Jodšakėlis iš dalies atriboja nuo Prūsų.

Ežeriukai: Bubnelis ir Glitė.

Pelkės yra garsios: Glitė ir Laukesa. Pastarosiose yra dar du akli ežeriukai – Aklažeris. Per Laukesos pelkes kažkada ėjo kelias, tikriausiai kryžiuočių, žygiavusių pro čia tiesia linija į Žemaitiją jos žemių plėšti. Šiandien tas kelias padengtas pelke ir apaugęs. Šį kelią kirto kažkoks upeliukas, tikriausiai Kamė, kuris turėjo tiltą iš plytų, dabar jau pelke padengtą. Neseniai jo plytos buvo atsitiktinai atidengtos – visiškai suakmenėjusios, kad net plaktuku nebuvo įmanoma jų sudaužyti. Įdėmiai klausant, gerai girdisi, kaip upeliukas po juo srovena.

Jurbarko bažnyčia turi vieną filiją – Girdžiuose

Girdžiai

Girdžių kaimas yra visiškoje provincijoje miškuose tarp upių, šalia privataus kelio iš Jurbarko į Eržvilką. Nuo Jurbarko jis nutolęs pusantros mylios, o nuo Eržvilko — dvi. Seniau kaimas priklausė Jurbarko seniūnijai, o šiandien jį galima išpirkti. Žmonės jame laikosi visai gerai.

Girdžių bažnyčia

Bažnytėlę Girdžių kaimo kapinėse 1809 m. pastatė patys aplinkiniai valstiečiai. Sunykus šiai, valstiečiai 1858 m. pastatė naują, šiandien tebestovinčią, tačiau nepalyginti didesnę bažnyčią. Iki to laiko dvasininko Girdžiuose nebuvo. Vietinių gyventojų prašymu, kai šie įsipareigojo skirti dvasininkui išlaikymą ir grūdų, vysk. Valančius bažnytėlę pripažino filija ir tuoj pat paskyrė dvasininką. Pirmuoju tapo kun. Petras Chadaravičius (Chodorovuicz), dabartinis Gaurės klebonas. Dabartinis dvasininkas – kun. Leopoldas Andriuškevičius (Andruszkiewicz).

Bažnyčia pakankamai aprūpinta, nors ir nėra turtinga. Bažnyčia Šv. Marijos Magdalenos titulo. Kita čia minima šventė – šv. Benedikto. Kunigo filijalisto rezidencija nelabai seniai statyta, dar pakankamai geros būklės.

Už Nemuno, kol iki 1795 m. čia dar tęsėsi jos parapija, Jurbarko bažnyčia turėjo tris filijas: Johansburgą [Sudargą], Slavikus ir Kidulius. Nuo 1640-1646 m. Jurbarko filija tapo ir Skirsnemunė.

Jurbarko Seniūnija

Vincento Juzumo raštų faksimilė

Didysis Kunigaikštis Vytautas po 1410-ųjų metų pergalės prieš kryžiuočius,  visiems laikams atsikratęs jų Žemaitijoje bei atgavęs savo tėvoniją, padalino Žemaitiją į valsčius. Dvylika svarbesnių pavadino pavietais. Tai buvo Medininkai, Kaltinėnai, Kražiai, Raseiniai, Ariogala, Veliuona, Viduklė, Citra; likusieji neišvardintieji turėtų būti: Krakės, Krekenava ir Grūstė, nes Grūstės valsčius nuo seno buvo labai didelis ir jame buvo Bareikių miestas. Jis tuose valsčiuose tuoj pat liepė  statyti  bažnyčias. Laikui bėgant Vytautas padalino visą Žemaitiją į valsčius, surūšiuodamas juos į didesnius ir mažesnius. Iš tų didesnių valsčių vieni vadinosi karališkaisiais sosto valsčiais, o pelnas, gautas iš jų veiklos ėjo į karališkąją kasą. Tokių valsčių buvo 16, ir jie vadinosi „krulevščyznomis”. Kiti didesni ir mažesni valsčiai buvo skirti skyrimui už nuopelnus, pagal karalių, kaip Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių, valią, O tie paskutiniai [mažesnieji] vadinosi seniūnijomis. Po paskutinės Lietuvos ir Žemaitijos Unijos 1569 (su) Lenkija – jų dalinimas priklausė nuo Karaliaus ir nuo Seimo. Tačiau kai kurie iš jų priklausė vien nuo Karaliaus valios. Jurbarkas kaip tik ir buvo vienas iš tokių lietuviškų-kunigaikštiškų valsčių, kurį valdyti Karalius Žygimantas I [Senasis] paskyrė savo žmonai Bonai. Ir čia karalienė Bona buvo vienvaldė  valdytoja iki pat savo išvykimo į Italiją, t.y. 1556, tačiau valdė jinai su savo pavaldinių pritarimu. Ji ne tik kad neengė savo pavaldinių, bet, juos mylėdama, stengėsi pagerinti jų gyvenimo sąlygas. Ir gẽra buvo ne tik jos valdomame Jurbarke, bet ir visuose jai paskirtuose valdyti valsčiuose. Juose visuose įvedusi savo pastovią tvarką, stengėsi užtikrinti kaip galima geresnes gyvenimo sąlygas savo pavaldiniams. Ji buvo tokia mielaširdinga, kad dažnai išpirkdavo žemės turtus iš paveldėtojų, engusių jos pavaldinius, ir padovanodavo jiems laisvę. Jurbarke jinai įkūrė prieglobstį, t.y. saugią vietą, arba prieglaudą engiamiems baudžiauninkams nuo žemes savininkų, kurie nepaisant skundų, pateiktų seimui 1547,1558, ir 1555 negalėjo atgauti savo bėglių. Ir šita engiamųjų žmonių globa karalienei Bonai atnešė tokį populiarumą Žemaičių valstiečių ir bajorų tarpe, kad ją ligi šiol prisimena.

Po Karalienės Bonos Karalius Žygimantas Augustas Jurbarko seniūniją atidavė Eustachijui Valavičiui.

1593 ši seniūnija kitų žemės turtų tarpe buvo paskirta Žygimanto III-ojo [Zigmanto Vazos] žmonos Onos aprūpinimui.

1598 m. Karalius Žygimantas III-sis tuoj pat po Karalienės mirties atidavė Jurbarko seniūniją Teodorui Skominui, Naugardo vaivadai, o po jo, 1620 metais – Jonui Tiškevičiui.

1638 ir 1646 metų konstitucijomis buvo paskirta karaliaus Vladislovo IV-ojo žmonų Cecilijos-Renatos ir Liudvikos Marijos, o taip pat karaliaus Mykolo Kaributo Višnioveckio žmonos Karalienės Eleonoros išlaikymui.

1667m. Jonas Kazimieras atidavė tą Jurbarko seniūniją Aleksandrui Liudvikui Radvilai, Kristupo Našlaitėlio sūnui, Polocko vaivadai, Šeduvos seniūnui. O Jonas Sobieskis apie 1660 (1680?) – Trakų kaštelionui Karoliui Kopcui.

1698 Karalius Augustas Saksas II-sis paskyrė šią seniūniją kunigaikščiui Jonui Mikalojui Radvilai, Naugardo vaivadai, kuris 1717 gegužės 11 dieną, remiantis fundacinėmis privilegijomis, Jurbarko valsčiui paliepė išmokėti apleistus mokėti mokesčius  Jurbarko bažnyčiai ir statyti esančią Jurbarko bažnyčią.. Tuo metu čia klebonavo kun. Mykolas Gradzkis.

Kunigaikštis mirė 1720. Po jo tais pačiais metais, tas pats Karalius Augustas paskyrė tą valsčių Kazimierui Sapiegai, Vilniaus vaivadai, Šeduvos seniūnui. Po jo mirties, seniūnija buvo palikta jo žmonai, kuri išnuomavo ją savo pusbroliui, kunigaikščiui Mykolui Frydrichui Čartorijskiui Lietuvos kancleriui, mirusiam 1775. Būtent jis  1741 Jurbarke pastatė naują bažnyčią.

Kazimiero [Jono] Sapiegos žmonos paveldėtojai užbaigė Jurbarko seniūnų dinastiją. Šios seniūnijos, kartu su Geros Valios girininkija, ketvirčio pajamos sudarė 16,320 auksinų.

Žlugus Žečpospolitai Jurbarko seniūnija atiteko kunigaikščiui Platonui Zubovui, o 1840 po šio kunigaikščio mirties jį nusipirko valdžia. Caras Nikolajus iš Jurbarko žemės turtų, įskaitant ir Tauragės, suformavo paveldimą žemės valdą ir ją suteikė kunigaikščiui Vasilčikovui. Šis, valdžiai sutikus, iš jos padarė majoratą. Jo sūnūs gi iš tų žemės turtų įkūrė nuosavas ordinacijas.

Senovės palikimas

Jurbarkas, kaipo čia įsikūrusi pirminė gyvenvietė, siekia tolimiausius Lietuvos laikus ir yra viena pirmųjų Žemaitijos gyvenviečių, gal būt net įkurta pirmame amžiuje po Kristaus arba net ir prieš, nes tuo metu, pagal Narbutą, lietuvių gentys, atėjusios iš pietų, apsigyveno netoli Nemuno žiočių. Pradžioje ta gyvenvietė vadinosi Viš. Panašu, kad tai buvo pirmojo naujakurio vardas. Iš čia vėliau kilo pavadinimas Višpilis, kas reiškia Višo pilį.

XI a., po Palemono vadovaujamų skandinavų antplūdžio Žemaitijoje, pagal metraštininką Strijkovskį, vyriausias jo [Palemono] sūnus Borkus įsikūrė Višpilyje arba dabartiniame Jurbarke ir įkūrė šiokį tokį miestelį, o kad nebūtų iš čia panašių įsibrovėlių išvarytas, apie 1025 m. pastatė naują gynybinę pilį tokią, kokias matė Skandinavijoje. Pilį pastatė prie upės Jurelės, arba Mažosios Juros, šiandien Mituva vadinamos, ir pavadino [miestelį] pagal savo vardą ir upės pavadinimą – Jurbarku. Jo brolis Kunas įkūrė Kauną. Trečiasis – Speras įsikūrė prie kažkokio ežero, labiausiai tikėtina, kad  prie ežero Plateliuose, ir ten, saloje, pastatė pilį. Jų tėvas – Palemonas, panašu, kad apsigyveno Bisenoje, t.y. šiandieniniame Seredžiuje. Jų bendražygiai [apsigyveno] kas Ariogaloje, kas Betygaloje ir tt. Ir kiekvienas iš jų užvaldė tam tikrą provinciją. Vietiniai tų kraštų gyventojai, nebūdami pajėgūs jiems pasipriešinti, tylėjo ir susitaikė su likimu, o įsibrovėlius, kaip stipresnius ir protingesnius, pripažino savo ponais ir  vedliais. Pastarieji, svetingai priimti, ir nenorėdami gyventojų erzinti, savo valdžia nepiktnaudžiavo, nei laisvės žmonėms neatėmė, ir taip  protingai ir praktiškai besielgdami, buvo vietinių gyventojų, kuriuos šiandien mes vadiname Lietuviais ir Žemaičiais, vyresniaisiais vadais išrinkti. Laikui bėgant šie ateiviai skandinavai, turėdami bendrą su kraštiečiais interesą gintis nuo  naujų įsibrovėlių, tuokėsi ir susiliejo su Lietuviais į vieningą tautą.

Net šiandien tokios skandinaviškos pavardės, kaip Eimontas, Dirmontas, Skomantas, Eismontas ir tt. primena, kad  kažkada į šiuos mūsų kraštus buvo užėję skandinavai

Grįžtame prie Jurbarko istorijos. Borkus neturėjo palikuonių, ir todėl po jo mirties Jurbarkas su visu turtu atiteko jo broliui Kunui. Pastarasis 1065 m. atidavė Jurbarką savo sūnui Gimbutui, garsiam Žemaičių vadui kovoje su kuršiais ir žiemgaliais. Po šio mirties Jurbarkas tapo jo sūnaus Montvilo nuosavybe.

Pagal Stryjkovskį ir Narbutą, Jurbarkas buvo kažkurios Žemaitijos dalies sostine, ir čia reziduodavo minėtieji vadai, arba kitaip karaliukai, bei jų įpėdiniai.

Montvilas gyveno XI a. pabaigoje, o XII a pradžioje, jau būdamas senyvo amžiaus, baigė gyvenimą Jurbarke. Jis turėjo tris sūnus – Erdvilą [Erdziwit], Nemuną [Nemoti] ir Vykintą [Wikint]. Pirmieji du Lietuvoje turėjo savo dalis, todėl jauniausiajam Vykintui atiteko Jurbarkas su sostine ir valdžia daliai Žemaitijos. Vykintas neilgai toje sostinėje sėdėjo, neužilgo baigė gyvenimą, o paveldėtoju tapo jo vyriausias brolis Erdvilas, garsus vadas ir narsus karys. Galiausiai Jurbarkas atiteko jų tetos Pajautos sūnui Kukovaičiui. Pastarajam palikus pasaulį 1169 metais, istorija nuo to laikotarpio iki pat pradžios Prūsijos kryžiuočių žygių į Žemaitiją apie Jurbarką tyli. Iš čia galima daryti išvada, kad nuo tos datos joks žemaičių valdovas ar vadovas čia rezidencijos jau nebeturėjo. Panašu, kad Jurbarko vietą buvo perėmusi Ariogala.

Žemaitijos puldinėjimus kryžiuočiai pradėjo 1283 metais, t.y. neužilgo po prūsų pavergimo ir savo jungo jiems primetimo. Jurbarkas, kaip arčiausiai Prūsijos esantis [miestas], pirmiausiai patyrė jų [kryžiuočių] naikinančią ranką, nors iš karto užimti pilies kryžiuočiai ir nedrįso, tačiau kasmet puldinėdami tą vietovę, ir visų pirma sudegindami Jurbarko gyventojų namus, visiškai pastaruosius išretino. Pilį užimti pamėgino tik 1290 m., tačiau jiems nepavyko ir tą kartą pilies neužėmė. Tačiau daugiau kaip dvidešimt ir dar kelis metus niokodami apylinkinius valsčius, visada palikdavo pilį nepaliestą, kol galų gale 1316 m. iš pasalų ją užpuolė ir pagal juos, bandydami, pilį užėmė bei su žeme sulygino.

Pilis ta buvo ant Jurelės, šiandieninės Mituvos upės kranto. Žemaičiai neužilgo pastatė naują pilį, kurią šiandien Višpiliu vadina, tačiau visai kitoje vietoje – prie upės Imstros. Po kurio laiko kryžiuočiai ir tą pilį užėmė, o toje vietoje pasistatė savo.

1328 metais kritus Christmemeliui, tam, kad toje vietovėje turėtų pastovų atsparos tašką kovoje prieš Žemaičius, [kryžiuočiai] ją perstatė ir geriau aprūpino. 1382 m Kęstutis bandė ją paimti bombardomis, tačiau nesėkmingai, nes komtūras Jonas Meldingenas taip narsiai gynėsi, kad sulaukęs pastiprinimo, privertė Kęstutį nutraukti apgultį. Tik Vytautas, sulaužęs sutartį su kryžiuočiais, dėl taikos su Jogaila, 1384 m. liepą apgaulės būdu ją užėmė ir užvaldė.

O apgaulė buvo įvykdyta sekančiu būdu. Vieną dieną Vytautas, pagal slaptus susitarimus su Jogaila, palikdamas Prūsiją, stabtelėjo su 400 arklių prie Jurbarko pylimų ir pakvietė piliai vadovaujantį komtūrą pokalbiui. Komtūras pasirodė ir pakvietė Kunigaikštį į pokylį pilyje, bet Vytautas pareiškęs jam, kad būk tai Jogaila su Skirgaila pradėjo Ragainės puolimą ir todėl būtina jiems į pagalbą išsiųsti dalį  [pilies] įgulos, prie kurios jis nedelsdamas prisijungs, atsisakė pakvietimo, bet vietoj savęs ten nusiuntė savo giminaitį Sudimantą. Tuo tarpu Sudimantas, užuot vaišinęsis, staiga su būriu  ginkluotų [vyrų] įpuolė ant nuleisto pilies tilto, išžudė kryžiuočius, stovėjusius vartuose, ir vienu akimirksniu pilis su komtūru ir jo įgula pateko į rankas Vytautui, kuris, pasiėmęs karinius išteklius, liepė pilį sudeginti.

Kryžiuočiai naudodamiesi taika 1388 atstatė Jurbarko pilį ir apsupo ją mūrais. Joje Vytautas viešėjo 1392 metų vasarą, ruošdamas pakartotinę ir paskutinę sutartį su Jogaila, ir iš lėto, naudodamasis įvairiomis dingstimis, palengva iš Prūsijos atitraukė savo giminaičius ir įkaitus, bei čia būdamas su savo šeima galutinai apsisprendė palikti kryžiuočius.

1396 m. į Jurbarką atvyko Didysis Magistras Konradas von Jungingenas, kviesdamas Vytautą sudaryti taiką.

1411 m. Jogaila ir Vytautas po Griunvaldo [Žalgirio]  mūšio ir po Torunės taikos sudarymo viešėjo Jurbarke ir pramogavo medžiodami. Ir šiandien dar yra rodoma vieta, kurioje Karalius Jogaila su Vytautu ilsėjosi, pusryčiavo, ir ta vieta yra vadinama Karalkrėsliu – karaliaus krėslu.

Vietovė, vietinių vadinama Višpiliu, o vokiečių miesčionių vadinama Schlosberg, kurioje kažkada buvo kryžiuočių pilis, yra 200 sieksnių už miesto, palei Imstros upę. Miškai, arba Jurbarko giria, čia tęsėsi 6 mylias.

Jurbarko parapijoje dar yra gerai žinomos dvi vietovės, kuriose kryžiuočių laikais buvo žemaičių pilys. Tai dešiniajame Nemuno krante buvę (lenk. Koliniany), dabartiniai Kolainiai. Kryžiuočiai tą pilį puolė 1290 m. Gynė ją kovingasis Surminas ir privertė apgulėjus atsitraukti. Sekančiais, 1291 m. kryžiuočiai, suradę apleistą pilį, ją sugriovė.

Antroji pilis buvo (lenk. Poswięty; vok. Poswojten), t.y. šiandieninis kaimas Pašventys, esantis palei Jurbarko-Tauragės traktą, prie upės Šventosios (lenk. Swięta), įtekančios į Nemuną, žiočių. Ten yra pasienio su Prūsija užkarda, priklausanti Jurbarko muitinei.

1298 m. toje pilyje gyveno  kažkoks Stango, kilęs iš kunigaikščių giminės. Ši pilis labai trukdė kryžiuočiams, vis išvykstantiems iš Ragainės paplėšikauti Žemaitijoje, todėl prūsų komtūras, nusprendęs ją sunaikinti, 1298 apgulė tą pilį, bet užpultas iš vienos pusės žemaičių kariuomenės, vadovaujamos žymaus žemaičio Kailimo, iš kitos pusės Pašvenčių pilies įgulos, buvo sumuštas ir nuo gautos žaizdos netrukus mirė. Vis tik vėliau kryžiuočiai tą pilį užėmė ir sunaikino. Šioje pilyje buvo pagonių šventykla, nuo kurios prasidėjo šventi gojai, besitęsiantys į rytus link Mituvos upės, toliau [einantys] – link Dubysos ir apimantys Raseinių, Pernaravos apylinkes, net iki Nevėžio, toliau apylinkėse abipus Nemuno link Ragainės ir net iki Prūsuose esančio Rambyno kalno, ant kurio taipogi buvo pagoniška šventykla. Visos tos vietovės buvo tankiai apgyvendintos ir gausios išteklių todėl kryžiuočiai pastoviai jas puldinėjo daugiau kaip 120 metų, jas grobstydami, naikindami ir degindami bei gyventojus  šimtais išžudydami, arba į Prūsiją juos išsivarydami. Tačiau keistu būdu galutinai žmonių neišnaikino ir visiškai jų neapiplėšė

Dar ir šiandien nuo Pašvenčio ar netgi nuo Jurbarko į Tauragės pusę per 4 mylias nusidriekia didžiuliai miškai, kunigaikščiams Vasilčikovams priklausantys.

Naudota:

  1. Žemaičių vyskupijos aprašymas, Vincentas Juzumas, 2013
  2. teviskele.weebly.com/jurbarko-istorija.html , žr. 2020-01-05