Pasikeitimų metai
Į Jurbarko gimnaziją įstojau 1929 metais. Gimnazija buvo privati, vadinosi ,,Saulės“ draugijos vardu. Direktorius buvo Pranas Samulionis, inspektorius — Juozas Giedraitis.
1931 metais, antrojo trimestro pabaigoje, gimnazija buvo suvalstybinta. Direktorium buvo paskirtas Mečislovas Kviklys, kuris labai gerai tvarkė gimnaziją. Dar vėliau direktorius buvo Bronius Liesis.
Man įspūdingiausias dalykas paliko — gimnazijos dešimtmečio minėjimas su vėliavos šventinimu. Tai buvo didelė iškilmė. Ir jei neklystu, tai Jurbarko gimnazija buvo vienintelė tame Lietuvos krašte, įsigijusi savo vėliavą. Tą vėliavą gimnazijai parūpino tėvų komitetas, kurio pirmininkas buvo Aleksandras Petravičius, sekretorius — mano tėvas Petras Tamošaitis. Lėšos vėliavai ir dūdų orkestrui buvo surinktos iš mokinių tėvų. Orkestrui vadovavo muzikos mokytojas Antanas Šarkauskas.
Gimnazijoje veikė skautai, berniukų ir mergaičių draugovės. Skautų berniukų globėjas buvo mokyt. Juozas Vainauskas, mergaičių — mokyt. Sofija Zažeckaitė. Savo laikraštėlio berods nebuvo, bet prenumeruodavo Skautų Aidą ir Naująją Vaidilutę.
Kas metai pavasarį būdavo ruošiamos sporto šventės. Kūno kultūros mokytojai ir sporto švenčių vadovai buvo mokytojai — Juozas Kasiulaitis ir Ona Geniušienė, vėliau — panelė Pavinkšnytė.
Berods 1932 metais tragiškai žuvo mokytojas Telesforas Plokštys. Tada atkeltas mokyt. Juozas Vainauskas.
Nuo to laiko gyvenimas Jurbarko gimnazijoje labai suaktyvėjo. Pagal mokyt. Vainausko projektą sutvarkytas ir išgražintas gimnazijos parkas. Mokyt. Vainauskas ruošė ir moksleivių vaidinimus. Per vieną sporto šventę gimnazijos parke buvo suvaidinta „Žiobrių karalienė”, „Faraono laidotuvės“ ir keletas kitų veikaliukų.
Po kelerių metų iškėlus mokytoją Vainauską į Pagėgių gimnaziją, mūsų gimnazijos kultūrinę veiklą perėmė mokytojas Eugenijus Kanclyvius. Jis globojo skautus, režisavo vaidinimus. Juodu su mokytoju Šarkausku pastatė operetę „Malūnininkas ir kaminkrėtys“, „Lietuviškas vestuves“, „Atžalyną“.
Iš mokytojų gražų įspūdį man paliko prancūzų ir vokiečių kalbos mokytoja Sofija Zažeckaitė. Ji taip pat dėstė mergaitėms rankdarbių pamokas. Čia būdavo ir atitinkamų pasikalbėjimų.
Tai turėjo ne tik auklėjamos, bet ir meninio pajautimo reikšmės gimnazijoje besimokančioms mergaitėms.
Gimnazijoje veikė mokinių kooperatyvas, kuriam vadovavo insp. J. Giedraitis, mok. J. Greičius ir E. Kanclyvius. Vėliau įsikūrė literatų kuopelė, kuriai vadovavo mokyt. Mykolas Freimanas.
Gimnazijoje tikybos pamokos buvo privalomos. Sekmadieniais eidavom j bažnyčią išklausyti mokiniams skirtų Mišių ir pamokslo. Gegužinėse pamaldose mokiniai giedodavo. Spalio mėnesį moksleiviai (katalikai) buvo raginami kalbėti rožančių. Gavėnios metu būdavo rekolekcijos, kurioms kalbėtoją kunigą kviesdavo iš kitur.
*
Ir dar toks prisiminimas: 1931 metų pradžioje buvo susirūpinta, kad gimnazijos darbas nesusitrukdytų. „Saulės” draugijai buvo sunkumų ją išlaikyti. Didžiausio darbo ėmėsi tėvų komitetas. Buvo sušauktas visuotinis tėvų ir „Saulės“ draugijos narių susirinkimas. Ir nutarta prašyti Švietimo ministeriją, kad gimnaziją suvalstybintų. Prašyti ne raštu, bet gyvu žodžiu per tėvų komitetą. Tada komiteto pirmininkas Aleksandras Petravičius. sekretorius Petras Tamošaitis ir iždininkas Simonas Bakaitis žiemos metu rogėmis vyko į Kauną pas tuometinį švietimo ministerį Konstantiną Šakenį prašyti, kad ministerija priimtų į savo globą gimnaziją, kad ją suvalstybintų. Žinojau iš savo tėvo. kad jų kelionė buvo labai varginga, bet ir sėkminga: gimnazija buvo suvalstybinta ir toliau nesustodama veikė. Taip mūsų tėvai rūpinosi mūsų švietimu.
Salomėja Tamošaitytė- Endrijonienė