Ekonominiai reikalai
Iš 1561 metų Jurbarko inventoriaus sąrašo matyti, kad tais metais Jurbarke galėjo būti 600 gyventojų.
Pastaraisiais Nepriklausomybės metais Jurbarko mieste buvo 5400 gyentojų. o Jurbarko valsčiaus ribose dar apie 11,000 gyventojų.
Kaip jau minėta, 1561 m. Jurbarko mieste buvo 74 smuklės, iš kurių 49 alinės, 5 midaus gėrimų ir 20 degtinės. Neaišku, kokio dydžio buvo tos smuklės, bet skaičius veiksmingas.
Pastaraisiais Nepriklausomybės metais Jurbarke tebuvo vos kelios alinės, viena degtinės parduotuvė, vienas restoranas ir dvi ar trys arbatinės – užkandinės.
Apie Jurbarko prekybą seniau praėjusiais amžiais jau rašyta, toliau bus apie vėlesniuosius laikus.
Karaliaučiaus archyve rasta daug medžiagos, kaip būdavo ištisi plotai panemunės girių ties Jurbarku išnuomojami vokiečių pirkliams. Tie pirkliai pro Jurbarką išveždavo įvairią miško medžiagą. XVI – XVIII amžiuose Sūduvos ir Jurbarko panemunėse daugiausia buvo girios iškirsta ir išvežta į Vokietiją ir kitur [Tuos miškus naudoti buvo gavęs teisę iš karaliaus Žygimanto Augusto jo dvariškis ir pareigūnas Jeronimas K. Kiršenšteinas, kuris panemunėse pasistatė (XVII amž. pradžioje Raudonės ir Zamkaus (Gelgudo — Vytėnų) (tvirtintas pilis. (LE VII t., 112 p., XV t., 14 p. Ir Lietuvos pilys. Vilnius.). Jurbarko girios sparčiai buvo naikinamos ir per Pirmąjį pasaulinį karą].
Ir XIX amžiuje Jurbarkas tebebuvo žymus prekybos miestas su daug pirklių, o svarbiausia prekė jau buvo javai. Tada Jurbarkas, kaip pasienio punktas, tarpo, klestėjo.
Jurbarkas išaugo jau XVI amžiuje. Magdeburgo teises ir herbą, kaip jau aukščiau minėta, gavo iš Zigmanto Vazos 1611.X1.4. Privilegijas patvirtino Augustas III 1736 m. ir Stanislovas Augustas Poniatovskis 1792 m.
1880 metais Jurbarke buvo apie 3000 gyventojų, iš jų didžioji dauguma buvo izraelitai, kurie daugiausia vertėsi prekyba.
Nuo XIX amžiaus pabaigos Jurbarke gyventojų greit daugėjo. XX amžiaus pat pradžioje jau buvo apie 4000, o 1940 metų pradžioje jau per 5000 gyventojų. Tada žydų apytikriai buvo 48%, lietuvių ir kitų 52%.
Jurbarko muitinės būstinė buvo vakariniame miesto krašte: prie pat Mituvos — kontoros medinis namas, toliau už kiemo — didelis mūrinis namas pervežamoms ar konfiskuotoms prekėms sudėti.
*
Rusų carų okupacijos laikais, praėjusio amžiaus pabaigoje ir šio pradžioje, Jurbarko muitinės tarnyboje buvo šviesių lietuvių. Čia tarnavo Antanas Sodeika [Sodeika seniau vadinęsis Sudeikis, tiktai kai pradėjęs tarnybą prie caro valdžios. tai buvęs užrašytas Sodeika (Sodeiko), taip dokumentuose ir likę. Pasakojo jo duktė Salomėja Petravičienė, pati girdėjus iš tėvo. Taip pasisako ir jos brolis solistas Antanas Sodeika savo atsiminimuose „Mano kelias j muzikos meną“, Vilnius 1958], žinomųjų dainos meno puoselėtojų — Antano, Stasio ir Stepo tėvas, daugiau dar Tarasevičius, Krainys, Bartusevičius, Gudaitis. Šie muitinės tarnautojai, prižiūrėtojai, tikrintojai, sutartinai kiek galėdami gelbėdavo iš Tilžės parneštas, bet pasienio sargybos paimtas lietuviškas knygas. Dažniausiai jos būdavo ugnim naikinamos, bet lietuviai tarnautojai sugebėdavo jų nugriebti, nuslėpti, o paskui perduoti tų knygų alkstantiems lietuviams.
*
Jurbarko apylinkės — žemės ūkio kraštas.
Kaip jau anksčiau sakyta, Jurbarkas priklausė karališkajam dvarui. Jurbarko karališkasis dvaras kurį laiką buvo patekęs j privačias rankas. 1846 metais rusų caras Mikalojus I Jurbarko dvarą majorato teisėmis pavedė kunigaikščiui Vasilčikovui, kurio šeima valdė jį ligi pat Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Šio dvaro administracija ir kunigaikščio šeimos buveinė buvo Jurbarke, o dirbamos žemės plotai buvo toliau: prie Imsrės — Klišių palivarkas su derlingiausia žeme, gi šiaurę nuo Klišių — Sargiejus (Sergiejus), šiam priklausė ir vadinamoji Dainių pelkė. Be to, dar buvo ištisas plotas trako prie Mituvos.
Kunig. Vasilčikovo dvaruose žemė būdavo gerai įdirbama ir duodavo gerą derlių. Aplinkiniai ūkininkai taip pat nusižiūrėdavo į dvaro dirbamą žemę, rūpindavosi ir savo kiek galėdami pagerinti, ypač geros rūšies javais ir gyvuliais.
Kunig. Vasilčikovo dvarui priklausė ir didžiuliai plotai Jurbarko girių, daugiausia pušynai. Dvaro miškų administracija kas metai nužiūrėdavo kirstinų medžių plotus, išmatuodavo biržėmis ir, žiemai artinantis, skelbdavo viešas varžytines. Dar stačius medžius nupirkdavo miško pirkliai ir ūkininkai. Ūkininkai patys medžius išsikirsdavo, o pirkliai samdydavo darbininkus medžiams kirsti ir apdoroti pagal nurodymus. Rąstus ar popieriui paruoštą miško medžiagą pirkliai siųsdavo (dažniausiai plukdydavo Nemunu) j užsienius ar tam tikrą dalį ir vietos pramonei.
Prie Mituvos buvo dvaro pastatytas vandeniu ir garine mašina varomas malūnas, ten pat ir verpykla.
Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, Jurbarko majorato dvarai ir girios buvo nusavintos. Girios liko valdžios nuosavybe, o dvarai išdalinti savanoriams, buvusiems dvarų darbininkams ir kitiems, kas norėjo žemę dirbti, bet jos neturėjo. Naujakuriai ūkininkai, gavę iš valdžios paramą, metai po metų prasigyveno ir savo žemės produktais įsijungė į Jurbarko ekonominį gyvenimą.
Jurbarko valsčiuje dar buvo Miliušių dvaras su Dargių, Dargaitėlių ir Naudvario skyriais (palivarkais). Didžioji dalis Miliušių dvaro žemės buvo už Mituvos, į šiaurę nuo Jurbarko. Miliušių žemės plotai žemės reformos metais buvo išdalinti bežemiams ir mažažemiams, tik pats dvaro centras paliktas pavyzdingam ūkiui su 300 ha žemės. Miliušių dvaro girios perėjo į valdžios nuosavybę.
Rytiniame valsčiaus pakraštyje dar buvo nedidelis Panemunės dvaras ir nedidelis Švendriškių dvarelis arti Nemuno.
Skirsnemunės dvaro jau tebuvo likusi vien sodyba ir prekybinis vaisinių medžių sodas: Po 1922 metų žemės reformos tą sodybą su sodu įsigijo Augustinas Mockevičius.
*
Jurbarko miestas tarpo ne vien iš prekybos, ėjusios Nemuno vandens keliu ir panemunės vieškeliu, bet ir iš pristatomų žemės ūkio produktų iš viso valsčiaus ir net iš Sūduvos (iš kitapus Nemuno).
Jurbarke būdavo pirmadieniais ir ketvirtadieniais prekymečiai. Tomis dienomis ūkininkai į miesto prekyvietę suveždavo įvairių ūkio produktų, suvesdavo gyvulių, atveždavo paukščių (žąsų, ančių, vištų). Tie prekymečiai ypač pagyvėdavo rudenį. Mieste buvo keli sandėliai (špykierės) javams, linams ir pakuloms priimti.
Vilnų retai ūkininkai teparduodavo, nes vilna ir patiems buvo reikalinga: kaimo moterys namie verpdavo ir ausdavo ne tik lininius, bet ir vilnonius audimus savo pačių reikalams, megzdavo pirštines, kojines ir kitokius aprangos reikmenis. Pirktiniai išeiginiai drabužiai daugiau įsigalėjo Nepriklausomybės laikais.
Kasdieninis kaimo žmonių apavas buvo medinės kurpės ir šliurės. Medis (alksnis, gluosnis) čia suprantamas tik po apačia, padas ir kulnis, o viršus būdavo odinis. Kurpės būdavo su užkulniais, ir dažniausiai jas dėvėdavo vyrai. Šliurės — be užkulnių, daugiausia — moterims. Išeigai jau visada yisų buvo odiniai batai, bateliai, sandaliai, o neretas ūkininkas ir kiti šeimos nariai taip pat ir kasdien batuoti vaikščiodavo, ypač rudens ir žiemos laiku.
Jurbarko miesto prekyba jau nuo seniau buvo žydų rankose [XVI amžiuje Jurbarke žydų dar nebūta]. Bet jau šio amžiaus pradžioj ir keli lietuviai atidarė smulkių prekių krautuves. Apie 1908 metus klebono kun. Pranciškaus Stakausko rūpesčiu buvo įsteigta vartotojų bendrovė su dviem krautuvėmis: vienoje buvo įvairių ūkio reikmenų prekės, kitoje — manufaktūra. Prieš tai manufaktūros krautuvę laikė žinomas ano laiko siuvėjas Simonas Bakaitis.
*
Pirmojo pasaulinio karo metu (1915) sudegintas kunig. Vasilčikovo vandeniu ir garu varomas malūnas ir vilnų apdirbimo įmonė. Po to Feinbergas pačiame mieste įtaisė malūną ir elektros stotelę. Nepriklausomybės metais Feinbergas malūną pagerino, įtaisė lentpiūvę, pastatė galingesnę dinamo mašiną. Taip Feinbergas savo malūno miltais aprūpindavo ne tik jurbarkiškius, bet dar gabendavo jų į Kauną ir kitur. Elektros pakankamai gaudavo Jurbarko miestas ir aplinkiniai kaimai.
Trumpą laiką (gal nuo 1919 m.) Jurbarke malė ir Pr. Krenciaus malūnas.
Buvo pajurbarkyje ir du vandeniniai malūnai: vienas Smukučiuose prie Mituvos, iš senesnių laikų turėjęs gerą pasisekimą, kitas Pašventyje prie Žirnelio upelės. Abu šiuodu malūnai buvo pastatyti Jurbarko majorato.
*
Nemunu ėjo gyvas transportas garlaiviais, baržomis (baidokais), medžių plukdomais sieliais. Buvo apie 10 jurbarkiškių savininkų arba su Jurbarku kooperuojančių keleivinių ir transporto garlaivių [jų buvo šiais vardais: Aksena. Balanda, Kęstutis. Laisvė, Lietuva, Palanga, Vaidila, Vytis, Ūdra ir kt.]. Rąstų sieliai buvo plukdomi j Vokietiją ir į Klaipėdą. Popierių fabrikams skirti medžiai buvo traukiami į krantą prie Skirsnemunės ir prie Jurbarko, pjaustomi metro ilgumo rąstukais (runkuliais) ir kraunami į metrines eiles, o paskui pakraunami į baidokus ir išvežami į celiuliozės fabrikus.
Pažymėtina, kad medžiai būdavo plukdomi ir Mituvos upe. Taip, pvz., Girdžių giriose žiemą kirsdavo egles, veždavo į Mituvos krantą, supjaustydavo, versdavo rąstukus į vandenį ir plukdydavo į pajurbarkį prie Nemuno. Taip daug čia buvo išplukdyta popiermalkių Pirmojo pasaulinio karo metu, kai vokiečiai rūpinosi ko daugiau iš Lietuvos išgabenti medžių.
Nemažai jurbarkiškių turėjo darbo prie Nemuno: garlaiviuose — kapitonai, jų pagalbininkai, mašinistai, kūrikai; prekių išnešiotojai ir išvežiotojai; prie popiermalkių gaminimo — piaustytojai ir krovikai. Be to, prie Jurbarko buvo ir keltas, ir čia reikėjo nuolatinių darbininkų, nes pėsti ir važiuoti j vieną ir kitą pusę nuolat keliavo. Tai vasaros laiku.
Prieš žiemą, Nemune ižui pradėjus slinkti, garlaiviai suplaukdavo j Mituvą prie Jurbarko. Čia ištisą žiemą reikėjo juos prižiūrėti ir paremontuoti. Kai kurie garlaiviai ir mediniai laivai (baidokai) stovėdavo Kalnėnų uoste. Ten seniau yra buvusi ir laivų remonto dirbtuvė.
Rudenį ir žiemos laiku mieste reikėdavo moterų linams ir vilnoms rūšiuoti bei skirstyti sandėliuose. Grūdų sandėliuose reikėdavo žmonių grūdams valyti, svarstyti ir išgabenti. Tai laikini darbai.
Panemunėje, giriose ir ūkiuose buvo darbų ištisus metus.
*
Jurbarko miestas namų puošnumu nepasižymėjo, ypač pietinė jo dalis, kur daugiau buvo susispietę neturtingi žydai ir lietuviai. Visa ta dalis per 1940 metų gaisrą nudegė ir kėlės vėl iš naujo. Ne vieną kartą Jurbarkas yra degęs ir vis atsistatęs, kai kur geresniais ir patogesniais namais. Namai daugiausia buvo mediniai, tik prekybinėje Kauno ir pietinėje dalyje Klišių gatvės jau žymi dalis buvo mūrinių namų.
Nauji taip pat mediniai namai kilo naujamiestyje, kur žemė buvo išdalinta tam tikro dydžio sklypais prie naujų gatvių. Čia kūrėsi ir namus statėsi daugiausia valdininkai ir prekybininkai lietuviai ir kiti pasiturintieji miestiečiai. Prie namų čia galėjai matyti nedidelį sodelį, daržą ir gėlių darželį. Prie Klišių ir Bravaro gatvių kampe stovėjo skulpt. Vinco Grybo kūrinys — Vytauto Didžiojo biustas, už jo — naujas įvairių medžių parkas.
Vakarų pusėje prie Mituvos jau minėtasis buvusio Jurbarko dvaro parkas ir kunig. Vasilčikovo rūmai, 1915 metais per karą sudeginti. Jų sveikų atvaizdo nepasisekė gauti. Tų sudegusių rūmų šonuose liko du vadinamieji flygeliai, dviejų aukštų mūriniai namai, kuriuose Nepriklausomybės laikais buvo įsikūrusi gimnazija.
*
Minėtinas Jurbarko valsčiaus žemės ūkis su sodybomis.
Jau nuo XIX amžiaus pabaigos jurbarkiškiai ūkininkai gyveno viensėdžiais savo sodybose. Pagrindiniai trobesiai buvo: pirkia, klėtis, tvartai ir klojimas su daržine. Kaimuose būdavo po vieną arba ir po kelias jaujas linams džiovinti ir minti. Jauja stovėdavo toliau nuo sodybos. Sodyboje tarp namų — erdvus kiemas, ir dažniausiai jis nesiekė pirkios ir klėties. Apie pirkią ir klėtį — vaisinių medžių sodas ir gėlių (rūtų) darželis, o šalia kiemo ir daržas. Sodyba iš vakarų ir šiaurės pusės apsodinta gluosniais. Bet sodybose galėjai matyti ir klevų, liepų, uosių ir kitokių medžių. Vaisinių medžių sodai ne visų buvo pakankamai savo pačių reikalams, bet vienas kitas medis vis tiek buvo prižiūrimas, o ypač vyšnių. Neretas ūkininkas savo sode laikė bičių.
Kai kurios sodybos apėmė apie pusę ha žemės. Namai mediniai, stogai šiaudiniai arba ir gontiniai. Šiaudiniams stogams dengti buvo daromi kūliai iš stačių ruginių arba kvietinių nekultų pėdų. Čerpėmis ir skarda dengtų stogų retai tebuvo. Sodybų tvoros — dvejopų statinių: per tris kartis kaišytų plikų eglėšakių ar prie dviejų karčių prikaltų siaurų lentelių (štakietų). Ganyklų, žardžių ir genesčių tvoros — išilginės.
Ūkininkų pirkios (stubos) buvo dideli, erdvūs namai. Pietiniame gale gyveno ir ką veikė visa šeima. Šis kambarys ir buvo vadinamas stuba, nusiklausius iš miesto vokiečių ir žydų, ir retai kieno jis būdavo padalintas. Per vidurį namo visu pločiu ėjo priemenė (butas). Čia viename pakraštyje, prie didžiojo kambario sienos, buvo ugniakuras su dviem kartim viršuje. Po kartim būdavo sukabinama mėsa rūkyti, o ant vienos karties pritaisytos ir dvi vąškaros puodams kabinti, nes kartais čia, ypač vasaros laiku, ir maistas būdavo verdamas. Prie ugniakuro priklausė ir vadinamas trikojis puodui ar keptuvei (patelnei) ant ugnies statyti, jau mažai ugnelei degant ar tik anglims žioruojant.
Šiaurinis trobos galas būdavo padalintas per pusę: vienoje pusėje, dažniausiai vakarinėje, būdavo atskiras kambarys (stubelė), kitoje pusėje kamara su lentynomis duonai dėti ir spinta (šėpa) pienui sustatyti. Čia būdavo ir aruodai roputėms ir kitoms daržovėms laikyti, taip pat ir vienos ar dvejos rankinės girnos grūdams malti. Atskiras roputines (tam tikrus rūsius) retai kas teturėjo.
Didžiajame kambaryje prie sienos, kuri skyrė priemenę nuo didžiojo kambario, stovėjo didelė kepamoji ir verdamoji krosnis. Šviesiame, dažniausiai žiemos vakarų kampe, stovėjo didelis, dažniausiai baltų lentų stalas, apie kurį iš dviejų pusių sudurti du platūs baltų lentų suolai. Sienose — šventi paveikslai, o šalia jų galėjai matyti ir kitokių paveikslų bei fotografijų. Ties pietinės sienos viduriu kabodavo kryžius. Kai kuriose sodybose ir lauke prieš šviesųjį trobos galą stovėdavo kryžius.
Pirkioje, viename šviesiame kampe, būdavo statomos staklės audimams austi. Rudens ir žiemos laiku pirkioje buvo atliekami visi vidaus darbai: verpimas, audimas, siuvimas, mezgimas, pančių ir virvių vijimas. Čia mokyklos amžiaus vaikai ir pamokas ruošė. Čia ir svečiai būdavo priimami. Pirkioje tėvai su savo mažaisiais ir priaugančiais vaikais gulėjo. Gausiose šeimose ir dalis suaugusių pirkioje gulėjo, kiti eidavo į mažąjį kambarį (stubelę), dar kiti į klėtį, o kas ir į šieną ant tvarto arba į daržinę nakvoti. Patvaresnieji ir žiemą klėtyje arba ant tvarto nakvodavo.
Jurbarko valsčiuje nebuvo labai stambių ūkių: vidutiniškai po 13, 26, 30 ir vienas kitas po 40 ha žemės. Po žemės reformos atsirado naujakurių su 12, 14 ha žemės. Kur buvo geresnė žemė arba arti miesto, tiems teko mažesni sklypai; jie dar gavo ir po pusę ha lankos panemunėse. Tie mažiau žemės turintieji taip pat gerai vertėsi savo ūkiuose, kartais net pralenkdami stambesniuosius. Arčiau prie girių gyvenantieji važiuodavo prekybinių medžių vežti į panemunę, už tą darbą gaudami pakankamą atlyginimą.
*
Jurbarko valsčiuje nedaug tebuvo mažažemių, turinčių po keletą ha ar dar mažiau. Tai buvo daugiausia amatininkai ir šiaipjau padieniai darbininkai, išeiną pas ūkininkus, į dvarą ar į miestą uždarbiauti.
Stambesnieji ūkininkai laikydavo po 4-5 darbinius arklius ir vieną priaugantį, po 5-6 melžiamas karves ir vieną kitą priaugančių, 10-12 veislinių avių, būrį vištų, kartais žąsų ir ančių, kas arčiau prie upių ar ežerėlių (panemunės) gyveno. Gyvulių gausumas priklausė ir nuo žemės gerumo bei jos įdirbimo.
Jurbarko valsčiaus ūkininkai jau praėjusio amžiaus pabaigoje ėmė vartoti geležinį plūgą. Bet kai kur dar laikėsi ir medinė žagrė su geležim kaustytais noragais. Senieji sakydavo, kad tokia žagrė geriau tinka lengvai žemei arti ir roputėms sodinti. Šio amžiaus pradžioje medinę žagrę dar kai kur galėjai matyti jau pastogėje padėtą nenaudojamą.
Žemei akėti buvo vartojamos medinės (geležiniais virbalais) ir grynai geležinės akėčios, spyruoklinės akėčios (drapakas) ir volas. Kai kurie stambesnieji ūkininkai jau turėjo arkliais vežamas plaunamąsias ir grėbiamąsias mašinas.
Kuliamosios mašinos ūkiuose taip pat atsirado ano amžiaus pabaigoje. Jos buvo arkliais varomos. O Jurbarko ir Miliušių dvaruose jau pradėjo kulti garu varomomis mašinomis. Bet arė dvaruose dar jaučiais ir arkliais. Ūkininkai arė arkliais, jaučiai jau buvo praeityje.
Grūdams nuo pelų skirti jau visur ūkiuose buvo vartojamos arbos. Vėtymas jau buvo likęs praeityje, o atminimui tik patarlė: Tas žmogus jau gyvenimo vėtytas ir mėtytas.
Ūkininkų vežimai buvo dvikinkiai su ilgomis gardėmis (kripėmis) ar su šonlentėmis (lenterėmis). Išeiginiai vežimai (brikai) taip pat buvo dvikinkiai, bet vienam ar dviem kur pavažiuoti buvo ir vienkinkių vežimų (brikučių) su vienu grąžulu (dišlium) arkliui prie šono. Žiemai buvo šlajos darbinės ir šlajutės išeiginės. Išeiginės buvo išdailinamos ir su patogiomis pasostėmis atsisėsti. Rąstams vežti prie šlajų buvo prikabinami karukai.