Astos vedama ekskursija trunka apie keturias valandas ir prasideda Viešvilės miestelio centre prie žuvitakioAstos vedama ekskursija trunka apie keturias valandas ir prasideda Viešvilės miestelio centre prie žuvitakio

Apie augalus, gyvūnus, apie žemynines kopas, pelkes, upelius ir ežerus,  apie aliuvinius miškus, bukų giraites ir daugybę kitų gamtos stebuklų  pasakoja gidė Asta Uselienė, parengusi ekskursiją ,,Viešvilė. Nuo civilizacijos iki laukinės gamtos“. Šį kartą keliausime gamtiniu maršrutu, vienu unikaliausiu ir žaviausiu, kuriame pabuvojus, norisi dar ir dar kartą sugrįžti, nes  gamtoje viskas nuolat keičiasi ir kinta. Ir jei pavasarį džiugina akį geltonosios plukės, tai rudeniop žavi violetiniu mėliu pražydę viržiai ir aibė kitų mums mažai pažįstamų augalų.

Asta Uselienė – Viešvilės valstybinio rezervato vyresn. biologė. Jos kasdienis darbas –  augalų tyrimai, jų stebėjimas, naujų augalų paieškos. Tai ne pirmoji jos vedama ekskursija po Viešvilės gamtinį rezervatą. Jau ne vienerius metus rezervato darbuotojai veda ekskursijas. Tačiau, pasak Astos, gidų kursai suteikė metodinių žinių, kaip profesionaliai reikia paruošti ekskursiją. Ne kartą vaikščiota tais pačiais girios ir miestelio keliais, galvojant ką išskirti, į ką atkreipti dėmesį, kad kuo įdomiau būtų atvykusiam turistui.
Astos vedama ekskursija trunka apie keturias valandas ir prasideda Viešvilės miestelio centre prie žuvitakio. Ir nors minėjau, jog tai gamtinis maršrutas, tačiau pats ekskursijos pavadinimas ,,Nuo civilizacijos iki laukinės gamtos“ padiktuoja, jog neapsieisime be pažinties su miestelio istorija.

Viešvilės žuvitakisViešvilės žuvitakis

,,Pagal Melno taikos sutartį, sudarytą 1422 m., kraštas atiteko Vokiečių ordinui. Nuo tada miestelio ir jos aplinkos formavime jaučiama vokiečių kultūros įtaka, – pasakoja Asta. – XVI a. čia žemes įsigijo Verneris Švabė. Šioje vietoje buvo įrengtas pirmasis Viešvilės upelio tvenkinys su malūnu. To amžiaus kartografiniuose žemėlapiuose dar nerandame Viešvilės pavadinimo, šios žemės vadinamos Švabės vardu. O Viešvilės pavadinimas atsirado žymiai vėliau, matyt, kilęs nuo upelio pavadinimo“. Užtvankų čia būta ne vienos. XVIII a. įrengtas tvenkinys ir įkurtas Rydelbergo popieriaus fabrikas, beveik tuo pačiu laiku atsirado R. Šetlerio tvenkinys su greta esančia vario kalykla. Į išpuoselėtus dvarus plūsdavo svečiai, kurie neparastai vertino aplinkinių miškų grožį. Rydelsbergo ir Šetlerių dvaruose buvo priiminėjami poilsiautojai, o Viešvilė buvo įgijusi kurortinės gyvenvietės statusą.
Viešvilės upelis, svarbiausia ašis, apie kurį sukasi ne vienas pasakojimas. Tai vienas natūraliausių upelių, kuris prasideda miško tankmėje, natūraliai vingiuodamas ir vis pasipildydamas šaltinių vandeniu, ir  apie 16 km teka miškais, kol pasiekia žuvitakį. Upelio vanduo net karščiausią vasaros dieną nesiekia 16 laipsnių, todėl nuo seno jo vandenis buvo pamėgusios lašišinės žuvys.
Tačiau, pasak gidės, užtvankų statyba labai pakenkė lašišinių žuvų populiacijai, jos nepasiekdavo atviros jūros ir išnyko. „Įkūrus Viešvilės valstybinį rezervatą atsirado poreikis atkurti žuvų migracijos kelius. Tam buvo ruoštasi ne vienerius metus ir dabar į upelį kasmet išleidžiama tūkstančiai šlakių mailiaus. Paūgėję 2-3 metų šlakiukai išplaukia į atvirą jūrą, iš kur užaugę grįžta į gimtąsias vietas neršti. Sako, kad yra žmonių mačiusių, kaip žuvys šokinėja per šniokščiantį vandenį“ – pasakoja gidė.


Tai štai kas yra Viešvilės žuvitakis – vienas pirmųjų Lietuvoje ir vienas gražiausių žuvims įrengtų praėjimo takų per užtvanką.  Šiandien tai viena gražiausių Viešvilės miestelio vietų. Čia pirmąją užtvanką mena naujasis krioklys, kurio vandenys šniokšdami krenta žemyn, o tolyn nuvingiuojantis, kaskadomis krentantis Viešvilės upelis traukia pravažiuojančiųjų dėmesį ir vilioja sustoti.


Toliau keliaujame pro Viešvilės dvaro parką, susipažįstame su dvaro istorija, siekiančia XVI a.  Kadangi ekskursija vedama gamtoje, gidė įspėja, jog negalima skinti nepažįstamų augalų, uogų ir jokiu būdu jų neragauti, nes tai gali pakenkti sveikatai.
Keliaujant pajunti, kaip greitai keičiasi gamta, kaip šios vietos skiriasi nuo sukultūrintos miestelio aplinkos, o kas bus, kai pasieksime Karšuvos girią, beveik nepaliestą žmogaus veiklos...
Labai greitai pereiname Vakarų Europai įprastus miškus – bukų giraitę ir patenkame į „įbridusį mišką“. Taip Asta pavadina juodalksnių mišką, kurio skiriamasis bruožas – nuolat ties žemės paviršiumi ir net virš jo telkšantis gruntinis vanduo. Todėl čia ir gausu uodų.
Šių kraujasiurbių Lietuvoje gyvena apie 30 rūšių, bet nepaisant sukeliamų žmogui nepatogumų, uodai yra svarbūs gamtoje. Jų lervos atlieka vandens filtrų vaidmenį, o patys uodai yra maistas kitiems gyvūnams.


Gamtoje viskas svarbu ir vienas su kitu susiję, papildo vienas kitą. Einant mišku gidė kalba apie miške gyvenančius gyvūnus, paukščius, augalus. ,,Geriausia kalbėti apie tai, ką matai, kas tuo laikotarpiu žydi, prabėga ar praskrenda pro šalį“, – dalijasi mintimis Asta.


Kaip minėjau,  Asta biologė, dirbanti valstybiniame Viešvilės rezervate. Įgytas profesionalumas akivaizdžiai praturtina ekskursiją. Vien tik apie pievą Asta pasakoja taip, jog suprantu, kad iki šiol ir suvokimo neturėjau, kas yra pieva. Sužinau, jog natūralios pievos Lietuvoje užima tik 1 proc. Lietuvos teritorijos, todėl ir biologinės įvairovės nykimo tempai čia patys didžiausi.
Brendant per pievą straksi daugybė smulkių vabzdelių, akį džiugina spalvingi drugiai – satyrai, perlinukai, melsviai, marguoliai, o jei pasiseks, galima pamatyti ir gražiausią iš drugelių – machaoną.
Už pievos – Karšuvos giria, kurioje randame žemynines kopas, pelkes ir raistus. Čia gyvena stambieji Lietuvos gyvūnai – briedžiai, elniai, šernai, lūšys. Toliau eidami pasiekiame Viešvilės rezervato pietinį pakraštį ir už kelių minučių prieiname vietą, kurioje, pasak vadovės, gamta tvarkosi pati, be žmogaus įsikišimo – tai Viešvilės rezervatas. „Čia uždrausta bet kokia žmogaus ūkinė veikla. Lankytis čia galima tik lydint gidui ar rezervato darbuotojui, vaikščioti griežtai nustatytais takais, nes daugelio augalų ir gyvūnų išlikimui būtinas neliečiamumas ir paprasčiausia ramybė“, – sako Asta.


Nors ir nepasivaikščiojome po žemynines kopas, neaplankėme taiginio miško, nepasigrožėjome Gličio ežeru, pelkėmis ir liūnais, gidės paruoštas maršrutas išties sužavėjo. „Pelkės ypač gražios pavasarį, kai pražysta plukės, ir rugpjūčio pabaigoje, pražydus viržiams“ – sako Asta, ir kviečia keliauti gamtiniu maršrutu, kur galima atsigerti šaltinio vandens ar paragauti žuvienės. O svarbiausia, pabūti pirmykštėje gamtoje.

Loreta Cikaitė, musulaikas.com