Kauno gatvė tarpukariuKauno gatvė tarpukariuPer pastarąjį dešimtmetį iš esmės pasikeitė požiūris į žydų tautą – atsirado poreikis pažinti, suprasti buvusią Lietuvos etninę ir religinę struktūrą. O jos būta įvairialypės ir  būtent žydų tauta, dar kitaip vadinami litvakai, mūsų krašte paliko ryškiausią pėdsaką.
Šimtmečiais krikščionys ir judėjai, lietuviai ir žydai gyveno kartu, stebėdami vienas kitą, susisaistę bendravimo ryšiais ir tuo pačiu išlaikydami atstumą. Ekskursija „Žydų kultūra Jurbarke“ skirta visiems, norintiems daugiau sužinoti apie šios tautos palikimą Jurbarke. Savita, mūsų nepažinta, egzotiška judėjų kultūra visada kėlė ir kelia smalsumą. Deja, daugelis istorinių ir politinių veiksnių lėmė, jog šiandien žydų bendruomenės Jurbarke nebėra. Tačiau išlikęs žydų bendruomenės architektūrinis paveldas, istorinė atmintis ir suvokimas, jog tai mūsų krašto istorija, kurią kūrė čia gyvenę žmonės, skatina mus dar kartą ir dar kartą grįžti prie žydų temos, kuri gali būti aptariama įvairiausiais aspektais – religijos, ūkinės veiklos, tradicijų, švietimo ir holokausto ar istorinės atminties saugojimo.

Astai Šimkienei lankant gidų rengimo kursus Turizmo informacijos centre žydų tema teko kaip ir atsitiktinai, iki tol jai neteko tiesiogiai pažinti šios tautybės žmonių ar gilintis žydų tematikos klausimais. Tačiau pasirinkusi temą ir pradėjusi ja domėtis, šiandien ekskursijų vadovė teigia, jog žydų tauta buvo ir yra labiausiai išsilavinusi, žvelgianti į ateitį, o kartu sauganti tradicijas ir pagal jas gyvenanti tauta,  išsaugojusi didžiausią vertybę kitų atžvilgiu – toleranciją.
Pradėjus rengti ekskursą Astai buvo įdomi visuma – kur gyveno lietuviai ir žydai, koks buvo jų bendravimas, kuo jie buvo panašūs ir kuo skyrėsi. Daug medžiagos jau pateikė Rita Mažeikaitė, jurbarkietė, jau ne vienerius metus besidominti judaizmo tematika, bei D.Maskolaitytė, dirbusi Jurbarko Viešojoje bibliotekoje ir sukaupusi nemažai medžiagos apie žydų gyvenimą Jurbarke.
Astai pasisekė, jog jos kaimynė – J. Afonina, viena iš tų, kurios vaikystė praėjo tais laikais, kai žydų bendruomenė Jurbarke sudarė didžiąją gyventojų dalį. Tokie prisiminimai neįkainuojami, nes individualūs, be jokių tendencijų, liudijantys, jog žydai ir lietuviai vaikai augo ir mokėsi kartu, dalindavosi tais pačiais atsineštais sumuštiniais. Vaiko atmintyje įstrigę prieškario gyvenimo vaizdai papildo dokumentinę medžiagą ir ekskursijų vadovei leidžia geriau suprasti tada buvusią atmosferą, o tuo pačiu ir perteikti mums.
Žinia, šiandieninis ekskursijų vadovas susiduria su viena didžiausių problemų – mūsų miesto architektūrinis paveldas nėra turtingas, o ir išlikęs dažnai taip pasikeitęs, jog mažai primena pirminį variantą. Tad, kad ši spraga būtų užpildyta ir kalba būtų iliustruojama, Asta pasitelkia daugybę dokumentinės – fotografinės medžiagos ir pradeda ekskursiją teigdama, jog Jurbarko žydų bendruomenės švietimo sistemoje labai svarbią vietą užima realinė gimnazija, kur ir pradeda savo kelionę.
Ir žydai, ir lietuviai mokėsi kartu

„1921 m. vasarą, –  pasakoja Asta, –  gavę Švietimo ministerijos leidimą, žydai pradeda jos veiklą. Keturių klasių progimnaziją žydų dėstomąja kalba išlaikė patys žydai. Savo veiklą mokykla pradėjo name, vadinamame Vaznelyne, ant Imsrės upelio šlaito. Šiame pastate buvo kelios nedidelės klasės, kuriose tilpo po 15-20 mokinių. Viena didesnė klasė buvo skirta saviveiklos koncertams, tėvų susirinkimams, egzaminuodavo išleidžiant mokinius iš mokyklos. Kadangi jokios valgyklos nebuvo, vaikai atsinešdavo savo sumuštinių ir per pertraukas užkąsdavo. Čia mokėsi ne tik Jurbarko, bet ir kitų vietų vaikai, ne tik žydai, bet ir lietuviai. Mokytojais taipogi dirbo lietuviai. Su šia tauta žydai nesipyko.
Pasak Astos, labai gražiai prisiminimuose rašo tuo metu šioje gimnazijoje mokęsis Chaimas Jofė (1995 m miręs) apie vieną lietuvį mokytoją Joną Navasaitį: „Tai buvo geros širdies, kuklus žmogus, daugiausiai žiūrėdavęs į mokinių darbus nei į juos pačius, tačiau, nors ir nežiūrėdamas į juos puikiai matė kas ir ką veikia. Jau jeigu net iš paskutiniame suole esančiam mokiniui liepdavo išeiti iš klasės, šis žinodavo, kad išvaromas pagrįstai. Prieš išeidamas turėjo prieš klasę pasisakyti dėl ko išvaromas. Mokytojas baisiai nemėgęs gimnazisčių puošeivų“.
Kad ir buvo sunku mokytis, visgi lietuvių kalba ne gimtoji, bet mokytojas sumaniai viską pateikdavo. Nuolat kartojami žodžiai „išmoksi lietuviškai mąstyti, tada ir lietuvių kalbą gerai išmoksi“, daugeliui žydų vaikų tapo antrąja gimtąja kalba. Už tai jie buvo jam dėkingi, nes lietuvių kalbos mokėjimas suartino žydų ir lietuvių dvasinį bendravimą ir bendradarbiavimą.
Žydų gimnazijos mokiniai gražiai draugavo ir su netoliese esančios (Imsrės tiltelį perėjus) valstybinės gimnazijos mokiniais. Ir vieni, ir kiti gyveno bendrais moksleiviškais rūpesčiais, džiaugsmais, jaunatviškomis svajonėmis. Priešiškumo tarp jų nebuvo.
Supo mokyklą žydų parkas, vadinamas „Tel Avivu“ (šioje vietoje šiandien statoma biblioteka, tačiau didieji medžiai išliks, primindami kadaise čia buvusį parką. Aut. Past). Parke vasaromis vyko visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas – gegužinės, sporto šventės, demonstruojami kino filmai, veikė bufetas „Riklerinė“. Bufeto savininkas buvo Rikleris. Čia, tarp medžių alėjų, vaikštinėdavo jaunimas, atvykęs net iš tokių tolimesnių miestelių kaip Seredžius, Veliuona, Vilkija ir net Kaunas.  Didžiausias šurmulys vykdavo šeštadieniais ir sekmadieniais, kai parką užvaldydavo paaugliai. Lenktyniaudavo dviračiais, išdarinėdavo visokius akrobatinius triukus, aikštelėje tarp „Riklerinės“ ir gimnazijos žaisdavo futbolą, kroketą, užsiimdavo lengvąja atletika, o žiemą įruošdavo čiuožyklą. Jaunimas, nepaisydami „šabų“, čiuoždavo iki devinto prakaito. Tokia buvo populiari ši vieta, kad ne kiekvienas ir bilietą gaudavo.
 Žydų kultūros autentika – Kauno gatvėje

Ir vis tik daugiausia žydų kultūros autentikos išlikę dabartinėje Kauno gatvėje, į kurią ir pakviečia ekskursijų vadovė.
Eidami Kauno gatve regime senus pastatus, kai kur užlopytus, atnaujintus ir apkaišytus akį rėžiančiais reklaminiais stendais. Už turgelio, kur pardavinėjamos gėlės ir daržovės, stūkso apleistas didžiulis trijų aukštų pastatas. Langai išdaužyti, sienos apgriuvusios, šalia mėtosi plytos, o toliau driekiasi lanka. Štai šitas „gremėzdas“, pasak ekskursijų vadovės, užėmė 1790 m. medinių maldos namų – sinagogos vietą. Tai buvo įstabios architektūros pastatas, drožybos meno kūrinys. Pasiturintys žydai turėdavo sinagogoje išpirktas įvardytas vietas prie pat „aron kodešo“ (altoriaus) arba kiek tolėliau, o prie ilgo stalo, prie pat sinagogos durų, būriavosi žydų varguomenė.
XIX a. šalia medinės sinagogos dar pastatyta ir mūrinė. Abi sinagogos buvo Jurbarko žydų dvasinio ir visuomeninio gyvenimo centras.
„Gera būtų vietoj dabartinio gremėzdo regėti medinę sinagogą, kurios nuostabų atvaizdą išsaugojo tik atvirukas“, – dalijasi mintimis ekskursijų vadovė ir šią praradimo spragą užpildo pasakojimu apie dvasinį žydų gyvenimą, religines šventes, apeigas.
Tačiau, pasak ekskursijų vadovės, šioje gražioje istorijoje yra baisi juoda dėmė – su karu į taikų miestelio gyvenimą įsiveržęs žydų tautos genocidas. Atėjus naciams prasidėjo  žydų naikinimas. Pasak ekskursijų vadovės, nuo pirmųjų okupantų žingsnių į Jurbarką, žydai iškentė daugybę patyčių. Viena pirmųjų niekšybių – žydams buvo liepta patiems nugriauti savo sinagogą. Drebančiomis rankomis jie vykdė įsakymą. Susirinkęs būrys jurbarkiečių stebėjo, kaip griaunamas šis architektūros paminklas, o kai kurie drožtinę vidaus įrangą suskato dalimis neštis namo. Nugriovusiems sinagogą žydams buvo liepta šokti ir dainuoti. Jurbarko žydai su tokia tikėjimo meile statė šį kūrinį, įdėjo į jį visas jėgas, mintis ir viltis. „Kažin, ar yra pasaulyje didesnis paniekinimas, kaip griauti savo idealą?“ – klausia ekskursijų vadovė.
Verslas klestėjo žydų dėka
Tačiau verta sugrįžti prie visuomeninio gyvenimo, kuris vienijo abi tautas – lietuvius ir žydus ir Kauno gatvėje ryškiausiai pasireiškė prekybos forma. Būtent Kauno gatvėje veikė nemažai įvairių smulkių krautuvėlių, stambių parduotuvių ir urmininkų: Jokūbo Goldės avalynės parduotuvė, Joselio Grinbergo geležies ir ūkio mašinų krautuvė, Dovydo Polovino manufaktūros prekyba. Prie turgaus aikštės geležies dirbiniais ir žemės ūkio mašinomis prekiavo Maksas Šimanovas, didelius sandėlius turėjo Judelis Aršas, Dovydas Lapinskas  ir daugelis kitų.
A.Šimkienė rengdama ekskursiją, daug dėmesio skyrė šaltinių studijavimui. Ir vienas iš turtingiausių, tai jau mirusio istoriko Chaimo Jofės, užrašyti prisiminimai. Pasak jo, Jurbarko žydai visada turėjo rūpintis, kaip jiems pragyventi, kaip prasimaitinti ir išlaikyti savo šeimas. Paplitusi nuomonė, kad žydai buvo tik prekybininkai, yra ne visai teisinga. Be abejo, XIX a., o ir vėliau, Jurbarke jų būta nemažai ir įvairių: smulkių krautuvėlių ir stambių parduotuvių bei urmininkų. Tai geležies ir ūkio mašinų krautuvė, avalynės parduotuvė, prekiaujama miškais ir javais ir kt.
Prieš karą būta netgi kelių fabrikų ir dirbtuvių savininkų. Nemažai jurbarkiškių žydų buvo įvairų transporto priemonių savininkai: turėjo įsigiję tais laikais brangų autobusą ar sunkvežimį, eksploatavo Nemunu plaukiojusius baidokus ir garlaivius.
Prieš karą Lietuva iš viso turėjo 19 vidaus vandenimis plaukiojusių garlaivių, 15 motorlaivių ir 39 baidokus. Trečdalis jų buvo Jurbarko žydų Izraelio Levinbergo. Lietvos Aizenštato, Moriso Aršteino, J. Lubino, Orelio Aremjano ir Dovydo Karabelniko nuosavybė. Lengviau būtų išvardyti amatininkų specialybes, kokiomis jų nesivertė Jurbarko žydai. Būta nemažai ir paprasto fizinio, atsitiktinio darbo darbininkų: krovikų, vežikų, sielininkų. Nemažai žydų buvo medikų, vaistininkų, advokatas N.G.Naividelis, pedagogų.
Daugelis ūkininkų, atvykę į Jurbarką, paprastai užsukdavo pas pažįstamą žydą, kur palikdavo arklius, mantą ir eidavo į miestą tvarkyti reikalų, apsipirkti. Kiekvienas žydas krautuvininkas turėjo savo klientūrą, vienas kitą vadino vardais. Vieni kitiems buvo artimi ir savi, nes nepaisant skirtingų papročių, religijų, tradicijų ir tautybių, žydai pasitikėjo lietuviais.
Nuotr.: Gidė Asta Šimkienė Nuotr.: Gidė Asta Šimkienė „Visi žydai, geriau ar blogiau, kalbėjo lietuviškai, o dažnas lietuvis puikiausiai žydiškai. Tad bendri interesai labai suartindavo šias dvi tautas. Žydų parduotuvėse lietuviai pirkdavo audinius, apavą, stiklą, silkes, miltus, rūkalus ir daugybę kitų prekių. Daugelis klientų prekes pirkdavo skolon („bargan“), o vėliau atsiskaitydavo. Vienas kitam duotas žodis buvo šventas dalykas, o jeigu kildavo nesusipratimas, tai neilgam, neišaugantis iki neapykantos“, – vaizdžiai pasakoja Asta Šimkienė apie ūkinę žydų ir lietuvių veiklą bei kviečia pasivaikščiojus Kauno gatve keliauti link Žydų kapų, kur kiekvienas akmuo liudija apie greta mūsų ne vieną šimtmetį gyvenusius tokius pačius ir vis tik kitokios kultūros žmones.

musulaikas.com