Veliuona — viena iš seniausių ir reikšmingiausių Lietuvos vietovių, išsistačiusių dešiniajame Nemuno krante, tarp Seredžiaus ir Raudonės, 55 km į šiaurės vakarus nuo Kauno ir 31 km į rytus nuo Jurbarko. Archeologinė praeitis siekia pirmuosius amžius po Kr. Mūsų senieji istorikai romantikai neabejodami jos pradžią priskiria skandinavų ar Palemono laikmečiui. Pagal padavimus pirmoji lietuvių pilis čia pastatyta kunigaikščio Vytenio laikais deivės Veliuonos garbei kaip padėka, laimėjus kovą.

Istoriškai tikra, kad dabartinės Veliuonos vietoje XIII a. buvusi lietuvių pilis Junigeda. Pagal prof. Z. Ivinskį ji buvusi dešiniajame Nemuno krante (LE X, 75), tačiau archeologas P. Tarasenka tvirtina Junigedos (Jadagonių) pilį buvus kairiajame Nemuno krante. Jau 1291 m. kryžiuočiai ją plėšė ir degino. Junigedos vardu buvo vadinama ir platesnė sritis; kryžiuočių šaltiniuose Junigedos vardas minimas per 29 metus, tačiau nuo 1315 m. Junigeda vadinama Veliuona. Kadangi apie Junigedos pilies sunaikinimą gausiuose šaltiniuose neužtikta žinių, istorikai mano, kad Junigeda yra ta pati Veliuona. Pagal prof. A. Salį kryžiuočiai galėję Veliuonos pilį vadinti Junigeda todėl kad ji buvusi Junigedos žemėje; geriau pažinę žemaičius ir jų vietovių vardus, vėlesnėse kronikose ėmę vadinti tikruoju vardu — Veliuona.

Lietuvos valstybės kūrimosi laikais Veliuona buvo ne eilinis Žemaitijos valsčius, bet žemė arba sritis su didesne teritorija, išsiplėtusia abiejose Nemuno pusėse. Jai priklausė panemunės nuo Jurbarko iki Nevėžio, nemaža panevėžių plotų iki Upytės valsčiaus, į p. nuo Nemuno Vaiguva (Woygowa), Peiguvos dvaras (Peygowa) su plačia teritorija, gal iki Šešupės. Veliuona buvo glaudžiai surišta su Aukštaitija, nors teritoriniai priklausė Žemaitijai. Veliuonos pilį ir dvarą įkūrė Lietuvos valdovai gal dar XII a. Tikra, kad ji buvo Mindaugo laikais. Labai atkakliai ją gynė D.L.K. Vytenis; Gediminas, Veliuoną gindamas, atidavė ir savo gyvybę. Lietuva čia organizavo savo laisvės gynimą, o kryžiuočiai visomis išgalėmis stengėsi užimti Veliuoną, tikėdamiesi iš jos užkariauti visą Lietuvą.

1239 m. Ordino magistras sudegino Junigedos (Veliuonos) du priešpilius: vieną slėnyj, antrą kalne. Puldami Pieštvę, 1293—1298 m. kryžiuočiai puolė ir Junigeda, 1298 m. vėl sudegindami priešpilį. 1313 m., pagal Dusburgą Ragainės komtūras pastatydino karo laivą su sienomis ir su daugybe kitų laivų bei vyrų pasiuntė Veliuonos imti. D.L.K. Vytenis pasiuntęs prieš jį karingą vyrą Surminą su 100 laivų, kuriuose buvę per 600 vyrų ir 100 raitelių. Lietuviai nukirtę didžiojo laivo virvę, paleidę jį plaukti Nemunu žemyn, puolę, užėmę ir sudeginę. 1315 m, vokiečiai vėl sunaikino Junigedos priešpilį. 1318 m. Ordino maršalas Henrikas didelėmis jėgomis puolė Junigedos ir Pieštvės pilis, sudegino abudu priešpilius su surinktu javų derliumi.

1328 m. Veliuona išgyveno sunkų Ordino maršalo Teodoriko apgulimą. Apie 1333 m. Veliuoną užėmė Bavarijos kunigaikštis Henrikas ir pilį sulygino su žeme. Jos vietoje pastatė naują pavadinęs Friedenburgu (Taikos Pilimi). Gerai sustiprintą ir apginkluotą pilį perdavė kryžiuočiams. Po kelerių metu Ordinas netoli Veliuonos pastatė antrą, tvirtovę, netrukus trečią. 1338 m. Prancūzijos karalius Liudvikas Bavarietis „padovanojo" Lietuvą Ordinui. Tų užimtų žemių ir vyskupo sostinė turėjo būti Veliuona. Laimė, kad Lietuva tada turėjo stiprią valstybinę organizaciją. D.L.K. Gediminas ryžtingai gynė vakarines sienas. Surinkęs didesnę kariuomenę, išžygiavo iš Vilniaus į vakarus sugriauti atsiradusių dešinėje Nemuno pusėje vokiečių pilių. Jis buvo slaptai susirišęs su Bajernbergo (vokiečių) pilies {gula, kurios tarpe buvo du broliai lietuviai Vitingai. Vienas jų pranešęs Gediminui, kad apgulos metu jo brolis padegs pilį iš vidaus (pilis buvo medinė). Tačiau šiuos planus susekė kryžiuočiai, ir 1338 birželio 15 prie jos atvykę lietuviai pamatė pilies vartuose pakartą Vitingą. Kryžiuočiai dar prisiuntė daugiau kariuomenės, vedamos paties maršalo Dusemero. 1341 m. Gediminas apgulė Veliuoną ir ją atsiėmė. Tų pačių metų liepos 16 dieną jis puolė gretimą vokiečių pilį. Jis visuomet būdavo pirmasis besiveržiančių lietuvių karių eilėse.

Kryžiuočiai pirmą kartą prieš lietuvius buvo atsigabenę paraku šaunamas patrankas. Gediminas su savaisiais veržėsi pirmyn, norėdami jas paimti, tačiau paleistas sviedinys pataikęs jam į pečius (tada patrankos galėjo iššauti 8-30 svarų akmenis), ir 82 metų karžygys žuvęs. Lietuviai nunešę jo palaikus į Veliuoną, iškilmingai sudeginę ir palaidoję piliakalnyje. Pagal padavimus vėliau Gedimino sūnūs atkasę tėvo pelenus, nugabenę į Vilnių ir palaidoję Pilies kalne ar viename kalne netoli jo.
Algirdo-Kęstučio laikais (1345 m.) kryžiuočiai vėl įsiveržė į Veliuoną. Veliuonos pilis buvusi sustiprinta, ir lietuviai joje laikę 1500 vyrų nuolatinės įgulos. Veliuonos pilis būdavo čia kryžiuočių, čia lietuvių rankose, čia vienų, čia antrų griaunama. 1363 m. ją vėl sugriovė vokiečiai. Nespėjus lietuviams ją atstatyti, 1364 m. Ordino kariuomenė puolė iš naujo. Lietuvos maršalka Goštautas ilgai ir narsiai gynėsi. Bet vokiečiai padegė pilį, ir ugnis greitai sunaikino tvirtovę. Daug lietuvių ugnyje žuvo, kitus kryžiuočiai išsivarė į nelaisvę ir žiauriai kankino.

Šių kovų metu tvirtovė buvusi įruošta prie pat Gedimino kalno esančiame kitame kalne, kurį iš trijų pusių saugojo aukšti šlaitai, o iš ketvirtosios (nuo bažnyčios) gilus perkasas. Dar mūsų laikais šiaurinėje kalno pusėje galima pastebėti sienų likučius, didelį plytų bei akmenų grindinį.

1382 ir 1398 m. Vytautas su Jogaila užrašė kryžiuočiams Žemaičių žemę. 1400 m. Ordinas Veliuonoje įsteigė Žemaitijos sostinę. Tačiau Ordinui nepavyko faktiškai Žemaitijos užvaldyti. Po 1404 m. neklusniems žemaičiams valdyti buvo atsiųsta daugiau kariuomenės, buvo griebtasi griežtesnių priemonių. 1405 ra. komandoras Martynas Helfenbachas įsakė be teismo pakarti keletą įtakingų žemaičių bajorų. Kilo bruzdėjimas. Norėdami nuraminti kraštą, vokiečiai sukvietė į Veliuoną žemaičių vyresniuosius, bet ten juos dar labiau suerzino ir įsakė uždaryti tvirtovėn. Tačiau vienas pasikrikštijęs žemaitis juos išvadavo; komandoras buvo nužudytas, sunaikinta ne tik Veliuonos pilis, bet ir kita vokiečių pilis prie Dubysos. Visame krašte kilo maištas. Tvarkai atstatyti vokiečiai atsivedė naujus'didelius kariuomenės būrius. Vytauto tarpininkaujami, žemaičiai nusileido. 1408 m. Ordinas vėl atstatė Veliuonos pilį. 1409 m. Vytautas, persikėlęs per Nevėžį, užpuolė kryžiuočius. Greitai buvo atvaduota ne tik Veliuona, bet ir Žemaičiai. Po 1410 m. Žalgirio mūšio Veliuoną vėl valdė lietuviai, tačiau Ordino pretenzijos nemažėjo. Tai matydamas, Vytautas pastatė prie Nemuno porą pilių, kurių viena buvo Veliuonoje. Pilies įgulą sudarė 400 karių: lietuvių, lenkų, rusų, totorių. Kad kryžiuočiams būtų sunkiau prieiti prie kranto, Nemune buvo įruošta užtvara. Antroji pilis, greičiausiai, buvo Pieštvė (žr. Seredžius). 1412 m. Ordinas formaliai protestavo Vytautui ir reikalavo Veliuonos pilį sugriauti, nes ji esanti pastatyta kryžiuočių žemėje. Vakaruose buvo skleidžiamos žinios, kad Lietuva su Lenkija ginkluojasi ir nori sunaikinti Ordino valstybę. Tais pačiais metais (1412) Lietuva pareikalavo grąžinti Klaipėdą. Byla atsidūrė tarptautinėse institucijose: abiejų šalių sutikimu ją turėjo išspręsti Vokietijos imperatorius ir Vengrijos karalius Zigmantas Liuksemburgietis, tiksliau jo specialus pasiuntinys vengras Benediktas Makra.

1413 sausio 10 Jogaila medžioklės dvare netoli Vilniaus iškilmingai prisiekė, kad Veliuona pastatyta Žemaitijos žemėje ir priklauso Lietuvai. Tų pačių metų sausio 24 d. Trakuose jo pareiškimą savo priesaika iškilmingai patvirtino Vytautas. Abudu valdovai pateikė Makrai įtikinančių įrodymų, kad Veliuonos pilis ir sritis nuo seniausių laikų priklauso Lietuvai ir yra jos didžiųjų kunigaikščių tėvų palikimas (tėvonija). Veliuoną visada valdė didieji kunigaikščiai. Kiek kartų vokiečiai ją sugriovę, tiek kartų lietuviai atstatę. Veliuonos srities gyventojai moką mokesčius Lietuvos Dižiajam Kunigaikščiui ir duoda duokles javais, medumi ir kitais produktais; jie taip pat duoda savo dalį pilies įgulai išlaikyti.

1413 gegužės 3 Inovroclavo mieste Makra paskelbė sprendimą, kad Veliuonos pilis yra tikrai Žemaitijoje, o Žemaitija esanti Vytauto ir Jogailos tėvonija; bet kokie šios žemės Ordinui dovanojimai nebetekę galios. Kryžiuočiai nutarimų nepripažino, protestavo.

1416 spalio 15-17 Veliuonoje įvyko derybos, į kurias atvyko Vytautas, Jogaila ir Ordino magistras Kuchmeisteris. Tačiau valdovai nesusitiko su magistru. Lietuvos ir Lenkijos vaidovų palapinės stovėjo dešiniajame Nemuno krante, o magistras su savaisiais sėdėjo laivuose; nepasisveikino ir neatsisveikino. Derėtasi per pasiuntinius, ypač per Livonijos magistrą Landerį. Derybos dar labiau sukiršino abi šalis. Byla atsidūrė bažnytiniame susirinkime Konstancoje, tačiau, jos neišsprendus ten, 1418 spalio 13-22 vėl tartasi Veliuonoje. Į Veliuoną vėl atvyko ne tik Vytautas su Jogaila, bet ir daug Lietuvos ir Lenkijos didikų, tarybos narių; iš Ordino pusės jau minėtas Kuchmeisteris su Vokietijos ir Livonijos šalių magistrais, žymesniaisiais komtūrais, vyskupais, Vokietijos kunigaikščiais, miestų atstovais. Vokiečiai ir dabar laikėsi čia laivuose, čia saloje: magistras nesutiko įruošti stovyklavietės šalia Jogailos ir Vytauto paviljonų. Pasisveikino tik per pasiuntinius. Nesėkmingai tarėsi 9 dienas, ir magistras išplaukė neatsisveikinęs. 1420 m. Vytautas Veliuonoje pasižadėjo nepulti kryžiuočių, tačiau šie turį amžinai išsižadėti Žemaičių.

Ginčas buvo išspręstas karu ir 1422 m. įvykusia Melno taika, kurios nuostatams įgyvendinti 1423 gegužės 9-18 sušauktas naujas suvažiavimas Veliuonoje, jau ketvirtas iš eilės ir paskutinis. Ordinui čia atstovavo magistras Russdorfas. Tartasi dėl Melno taikos įgyvendinimo sąlygų. Nuo dabar veliuoniškiai jau galėjo ramiau gyventi ir dirbti.

Iš seniausių laikų Veliuona buvo didžiojo kunigaikščio dvaras. Nors Žemaitijos dvarai priklausė Žemaičių seniūnui, Veliuona, drauge su keletą kitų panemunės dvarų, tiesiog didžiajam kunigaikščiui.

Veliuonos miestas. Vytautas, steigdamas parapiją, 1421 m. Veliuoną vadina oppidum; tai reiškia ne tik pilį, bet ir miestą. Ilgą laiką čia gyveno didžiojo kunigaikščio vietininkai. 1500 m. D.L.K. Aleksandras Jogailaitis Veliuonai suteikė Magdeburgo teises. 1507 m. Žygimantas II Vilniuje jas patvirtino. 1580 m. karalius Steponas Batoras suteikė naujas privilegijas, dovanojo žemės ir patvirtino jo pirmatakūnų suteiktas teises. Miesto herbas — karpis (žuvis) su vilko dantimis. Ilgai Veliuona buvo svarbus prekybos punktas; čia buvo Nemuno laivų prieplauka, muitinė, prekybos punktas, grūdų ir kitų prekių sandėliai. Tačiau į didesnį miestą Veliuonai išaugti trukdė dvaras: jis buvo priešingas miesto augimui, užgrobė jų žemę, statėsi joje namus, kūrė smukles, naudojo miestelėnų darbo jėgą. Ilgainiui atėmė iš miesto pajamas iš kelto per Nemuną ir krantinės mokestį. Be to, pasisavino svaigalų gaminimo bei pardavimo teisę ir kt. Po daugelio miestelėnų skundų ketverių metų seimas ir 1792. II. 15 privilegija sugrąžino Veliuonai savivaldos teises. 1792. III. 14 miestiečiai reikalavo: sugrąžinti žemę, kuri miestui priklausė pagal Stepono Batoro privilegiją, nugriauti arba parduoti miestui namus ir smukles, kurias Veliuonos seniūnijos laikyto¬jai pasistatydino miesto žemėje iš miestui pri¬klausomos miško medžiagos, sugrąžinti paja¬mas iš kelto, svaigalų, atleisti miestelėnus nuo seniūnijos valdytojų žinios, atskirti miesto žemę nuo seniūnijos ir kt. Tačiau šie reikalavimai vargu buvo patenkinti, nes 1795. I. 23 Veliuonos magistratas vėl skundėsi prieš seniūnijos ekonomą Dzieržbickį, kad jis uždraudęs magistratui veikti, pavaręs iš miestelio 60 vežimų vežti malkų iš miško ir kitu būdu pažeidinėjęs miestelėnų teises. 1710 m. maras palietė Veliuoną ir apylinkes. XIX a. viduryje Veliuonoj buvo apie 160 namų ir dvaras.
R. katalikų bažnyčia. Iš seniausių laikų Ve¬liuonoje buvusi senosios lietuvių tikybos šven¬tovė. Manoma, kad ją sunaikino 1406 m. Kai kurie romantikai istorikai yra paskelbę nepatikrintą versiją, kad ji turėjusi didelį mūrinį bokštą, prie kurio Vytautas pristatydinęš bažnyčią, padaręs pro šoną duris. Apie šio bokšto buvimą liudijanti istoriko T. Narbuto bažnyčios sienoje rasta lenta su vos išskaitomu nepilnu įrašu: D.O.M. Veritatis una g. Viva et Sano. Hoc In Loco. Ubi Antiqus. Cultus. Wellone. Aeternitatis. Deae. Fuit Don... Nitri... O. Prim... Sac... Ro.. . (kai kurių žodžių vertimas: Aukščiausiajam Viešpačiui Teisybės vienos... gyvos ir sveikos... šioje vietoje, kur senovės garbinimas Veliuonos amžinybės deivės buvo atliekamas...).

Parapiją Veliuonoje įsteigė Vytautas 1421 m. ir pastatė bažnyčią (jos statymo metus El-lenchus mini 1426). Ši parapija buvo viena iš 12-os pačių pirmųjų Žemaitijoje. Veliuona tapo ir religiniu (dekanato) centru. Fundatorių tarpe minimi: Vytautas, Jogaila, karalienė Bona, Vladislovas IV ir kt.

Bažnyčia Veliuonoje pastatyta maždaug tuo pačiu laiku, kaip ir Varniuose (Medininkuose), taigi labai anksti, tuojau po apsikrikštijimo. Mat, Veliuona Vytauto buvo laikoma reprezentacine vieta, kur rinkdavosi konferencijų su kryžiuočiais, atvažiuodavo ir kitų kraštų atstovų: jie turėjo savo akimis pamatyti, kad Lietuva jau krikščioniška.

Lietuvos kancleris Albertas Radvila, valdęs Veliuoną 1644 m., bažnyčią atnaujino. Pastatas išliko iki mūsų dienų; bažnyčia nors ir sena, bet jauki. 1772 m. buvo įsikūrę bernardinai. 1936 m. priklausė 4807 parapiečiai. Kapinėse buvo medinė koplyčia, statyta 1814 m. Zaleskio.

Carinės Rusijos laikais Veliuona buvo valsčiaus centras; priklausė Kauno apskričiai. 1903 m. buvo 925 gyventojai.
I pasaulinio karo metu vokiečiai su rusais miestelį smarkiai sunaikino. Mat, ilgesnį laiką kairiajame Nemuno krante stovėjo vokiečiai, o miestelyje rusai; vieni ir antri buvo įsistiprinę. Sugriauta ar sudeginta daug trobesių, sudaužytas bažnyčios bokštas.

1919 m. pradžioje Veliuonoje buvo įsikūręs bolševikų komitetas: jo žinioje buvo 80 vokiečių spartakininkų kareivių su 4 kulkosvaidžiais. Tačiau birželio 18 d. atvyko Kauno komendantūros dalinys, vadovaujamas karininko Jurgio Bobelio, suėmė komiteto narius ir atstatė tvarką.

1923 m. Veliuonos miestelyje ir dvare buvo 95 sodybos ir 573 gyventojai, 1939 m. per 700 gyventojų. 1925 m. Gedimino kalno viršūnėje pastatytas paminklas. 1939 m. kalne pastatyta graži medinė mokykla. 1930 metais miestelio aikštėje atidengtas nelabai vykęs Vytauto Didžiojo paminklas. Buvo valsčiaus savivaldybė, mokykla, paštas, sveikatos punktas, vaistinė, policijos nuovada, kooperatyvas, smulkaus kredito draugija, malūnas ir kt.

Veliuonos dvarą valdė Vakseliai, kurie buvo įveisę gerą vaismedžių sodą ir pradėję obuolinio vyno gamybą.

Bolševikų okupacijos metais Veliuona buvo priskirta Vilkijos rajonui: yra apylinkės centras. Yra Veliuonos ir Petro Cvirkos vardo kolchozai. 1959 m. Veliuonoje buvo 546 gyventojai.

Veliuonos bažnyčioje, prie didžiojo altoriaus, yra senas Vytauto Didžiojo paveikslas, nežinia kieno ir kada pieštas. Ant jo rėmų yra lotyniškas įrašas: „Alemnder seu Vitoh dus Magnus Dux Lithuaniae consentience Pontifike Maximo Martino V Fundator et Dotator ecclesiae praepositurae: Viehnensis Anno 1421", kuris pasako, kad šią bažnyčią pastatęs Vytautas.

B.Kviklys "Mūsų Lietuva"