Dar spaudos draudimo laikais daugelis jurbarkiečių įsijungė į knygnešių gretas - iš Rytprūsių nešė lietuvišką spausdintą žodį, jį platino, skaitė, slėpė. Dažnas su­prato, kad knyga ir spauda pra­plečia skaitančiojo akiratį, ugdo pasaulio pažinimą ir asmens są­monėjimą. Humoristas Juozas Erlickas sykį yra pareiškęs: „Žmogus, neskaitąs laikraščių, - laukinis." Gal ir per smarkiai pa­sakyta, bet iš dalies tai tiesa. Ne­nuostabu, kad Jurbarko krašto žemė išugdė nemažą būrį talen­tingų ir pasišventusių spaudos darbuotojų, kurie paliko žymius pėdsakus Lietuvos žurnalistikoje. Pasekime pėdomis, kurias paliko žurnalistikoje, mūsų kraštiečiai - du Antanai Sabaliauskai. 

Antanas Sabaliauskas - kunigas, misionierius, žurnalistas - iš Klišių

Dr. J. P. Prunskis 1957 m. rašė: „A.Sabaliauskas Venesuelos ištrėmimą pasirinko savo valia. Ten jis yra ne vien dvasios vadas, bet ir lietuvybės šulas, ir knygnešys, ir sa¬votiškas lietuvių konsulas, kuris randa kelią į valdžios įstaigas ir daug kuo lietuviams padeda.“Dr. J. P. Prunskis 1957 m. rašė: „A.Sabaliauskas Venesuelos ištrėmimą pasirinko savo valia. Ten jis yra ne vien dvasios vadas, bet ir lietuvybės šulas, ir knygnešys, ir sa¬votiškas lietuvių konsulas, kuris randa kelią į valdžios įstaigas ir daug kuo lietuviams padeda.“Jurbarko dvaro Klišių kumety­ne gyvenę Juzė ir Juozas Sabaliaus­kai susilaukė 9 vaikų. 1905 m. va­sario 13 d. gimė ketvirtasis - An­tanas. Tėvai, regis, buvo gerbiami žmonės, kad šio naujagimio krikš­to tėvu sutiko būti Jurbarko baž­nyčios klebonas Kazimieras Mar­cinkevičius ir motinos sesuo.

Netrukus tėvai persikėlė gyventi į kunigaikščio Vasilčikovo valdo­mą alaus daryklą, kur tėvas ėjo ūkio vedėjo pareigas. vėliau Sabaliaus­kai persikėlė į dvarą, stovėjusį prie Jurbarko-Girdžių kelio, netoli Dainių pelkės. Čia tėvas buvo pa­skirtas dvaro prievaizdu.

Aštuonerių metų Antanukas ėmė lankyti Jurbarko keturklasę rusų mokyklą. Būdamas darbštus, jis pradėjo uždarbiauti - dėdei, plaukiojusiam Nemune garlaiviu, kimšdavo tabaką į papirosų gilzes. Už tai gaudavo keletą kapeikų nu­sipirkti saldainiams. Tikybos pa­mokas dėstė krikštatėvis Jurbarko klebonas K. Marcinkevičius. Šiam, jau senukui, buvo gana sunku su­valdyti 50 vieno skyriaus mokinių. Kartą per pamoką vienas mokinys iš užpakalinio suolo paleido sil­kę, kurią buvo atsinešęs priešpie­čiams (matyt, buvo penktadienis). Silkė nulėkė per toli ir pataikė ne draugui, o tiesiai klebonui į veidą. Kaltasis gavo su medine liniuote penkis kirtimus į delną ir porą va­landų klūpoti ant žirnių.

Mokslą sutrukdė prasidėjęs Pa­saulinis karas. Tėvai Antaną leido privačiai mokytis pas lietuvius mo­kytojus. Kai 1918 m. buvo įsistei­gta Jurbarko progimnazija, jis sėk­mingai išlaikė egzaminus ir buvo priimtas į antrą klasę.

Laisvalaikiu jis pamėgo skaityti įvairius lietuviškus laikraščius. Viename jų užtiko straipsnį apie italų kunigą Bosko, kuris apie save telkė neturtingą jaunimą, jį mokė ir išlaikė.

Baigęs šeštą gimnazijos klasę, atostogaudamas Jurbarke, Antanas susitiko buvusį gimnazijos draugą Puišį, grįžusį iš Italijos. Tas jam pa­siūlė vykti mokytis į Italiją pas sa­leziečius. Pasiūlymas Antaną suža­ vėjo. Tokiam jo pasirinkimui pri­tarė ir tėvai. Prasidėjo skubus pa­siruošimas kelionėn.

Kaune sėkmingai pavyko gauti užsienio pasą ir vokiečių bei austų vizas. Jie - aštuoni lietuviai jaunuo­liai - vakare sėdo į greitąjį Berly­nan riedantį traukinį. Jiems viskas buvo nauja, įdomu.

Kelio gale jie atsidūrė netoli Pa­duvos miesto, Estės saleziečių ko­legijoje, įsteigtoje dar paties šv. Jo­no Bosko. Atvykusius naujokus pa­sitiko lietuvis kunigas Skeltys, ve­teranas salezietis, jau 25 metus iš­buvęs Italijoje. Sužvangėjo atsiver­dami kolegijos mūrų dideli geleži­niai kiemo vartai ir, atvykėliams su­ėjus, jie vėl užsidarė. Iš pradžių pla­čių lygumų sūnūs nejaukiai pasiju­to. Tačiau po vakarienės su ne­įprastomis salotomis, vynuogėmis, vaisiais ir puslitriu vyno kiekvie­nam visų nuotaika pragiedrėjo.

Prasidėjo kasdieninis gyvenimas kolegijoje. Pirmiausia reikėjo iš­mokti italų kalbą. Atvykėliai turė­jo atlikti ir kitus darbus. Antanui Sabaliauskui atiteko zakristijono pareigos.

Tarp mokslo, darbo, maldos, iš­kylų, sporto ir poilsio paskirstytas laikas gana greitai bėgo. Antanas apsisprendė tapti saleziečiu. Po dv­ejų metų, jam stojant į naujokyną, buvo leista apsilankyti tėvynėje. Atvažiavęs traukiniu į Tilžę gar­laiviu pasiekė Smalininkus. Paskui pėsčiomis partraukė namo.

Po mėnesio Antanas atvyko į naujokyną, esantį Torine, salezie­čių draugijos centre. Atliekamu laiku ėmė rašinėti įvairius straips­nelius. Vienus jų spausdino atski­romis brošiūrėlėmis saleziečių spaustuvė Torine, kitus siųsdavo Lietuvos spaudai.

Vieną dieną saleziečių genero­las kun. Pilypas Rinaldi pasikvietė Antaną ir pasiūlė: „ Ar tu negalė­tum pradėti redaguoti lietuvių kal­ba leidžiamą laikraštuką, kuris su­pažindintų mūsų bičiulius Lietu­voje su kunigo Bosko veikimu? Iš­leisti bus galima mūsų spaustuvė­je, kur jau panašūs laikraščiai spausdinami 12 kalbų.“

Generolo pageidavimas Antanui buvo lygus įsakymui. Tai buvo 1927 m. Jis persikėlė į saleziečių centrą ir ėmėsi spaudos darbo. Dienos metu važiuodavo klausytis paskai­tų, o vakarais ir rytais redaguoda­vo iliustruotą žurnalą „Saleziečių žinios“, išeinantį kas du mėnesiai. Nepatyrusiam jaunuoliui tai buvo nelengvas darbas. Po poros me­tų „Saleziečių žinių“ redagavimą perėmė kunigas Pranas Petraitis, irgi mūsų kraštietis, gimęs 1907 m. Jokūbaičių kaime, Girdžių para­pijoje.

Po atostogų, praleistų tėvynėje, Antanas Sabaliauskas, sugrįžęs į Toriną, sužinojo, kad privalo vykti į Romą studijuoti teologiją Popie­žiaus Grigaliaus universitete. Ne­trukus jam teko dalyvauti audien­cijoje pas popiežių Pijų XI.

m. liepos 31 d. A. Sabaliauskas buvo įšventintas ku­nigu. Primicijų iškilmės, jam sugrį­žus į Lietuvą, buvo surengtos Jur­barko bažnyčioje. Rudenį parkelia­vęs į Italiją, jis iš dvasinės vadovy­bės gavo paskyrimą vykti darbuo­tis į vieną saleziečių misijų Ispani­ joje. Atsidūrė saleziečių Astudillo kolegijoje. Teko išmokti ispanų kalbą, susipažinti su neįprastais pa­pročiais.

m. jis pasiunčiamas į Pietų Indiją, į Madrasą. Prieš akis atsi­vėrė visiškai naujas pasaulis. Ku­nigui vėl teko susipažinti su visai nežinomu ir labai paslaptingu kraš­tu. Savo įspūdžius jis aprašė kny­goje „1000 paslapčių šalyje“, išleis­toje 1939 m. ir sulaukusioje nema­žo skaitytojų susidomėjimo.

Po įtempto darbo metų Indijoje, apsunkintų anglų ir vietinės tamilų kalbų nežinojimo bei gyvenimo karštame tropikų klimate, kun. A. Sabaliausko sveikata sušlubavo ir jis grįžo į Europą.

Kurį laiką padirbęs Šveicarijoje, 1938 m. kun. A.Sabaliauskas su­grįžo į Lietuvą, įvairiose gimnazi­jose vedė rekolekcijas, talkino sa­leziečiams. Tuo metu Amerikoje dirbusio ir į Lietuvą parvykusio ku­nigo Antano Petraičio Vytėnuose nupirktame dvare jau buvo įsikūrę saleziečiai ir vis labiau plėtė savo veiklą.

Neramiais 1940 m. kun.A. Sa­baliauskas buvo paskirtas Muniš­kių parapijos klebonu.

1944 m. rudenį frontui artėjant, jis pasitraukė į Vokietiją - nuo Jur­barko iki Marienburgo net tris sa­vaites ėjo pėsčias. Po karo jis dirbo kapelionu pabėgėlių stovyklose Schwarzwalde (Tiuringijoje).

1949 m. pradžioje kun. Antanas Sabaliauskas atvyko į Venesuelą, į kraštą, kur lig tol nėra buvę nei vie­no lietuvio kunigo. Apsigyveno sostinėje Karakase. A.Sabaliauskas ten įkūrė 5 lietuvių dvasinius židi­nius. Kiekvieną šeštadienį kuriame nors sekmadienį laikydavo mišias.

Karakase kunigui teko pasidar­buoti ir žurnalistikoje. 1949 m. jis įkūrė ir iš pradžių redagavo Vene­suelos lietuvių katalikišką iliust­ruotą žurnalą „Tėvų kelias“. Jis ėjo iki 1955 m. Toli nuo gimtosios že­mės atsidūrusiems lietuviams taip buvo padedama išlaikyti savo pa­pročius ir kilnią lietuvišką dvasią.

Kun. A.Sabaliauskas, gimęs prie nedidelio Imsrės upelio, net šešetą metų darbavosi Venesueloje prie milžiniškos Orinoko upės (vieno­je vietoje ši buvo net 22 km plo­čio!). Dr. J. P. Prunskis 1957 m. rašė: „A.Sabaliauskas Venesuelos ištrėmimą pasirinko savo valia. Ten jis yra ne vien dvasios vadas, bet ir lietuvybės šulas, ir knygnešys, ir sa­votiškas lietuvių konsulas, kuris randa kelią į valdžios įstaigas ir daug kuo lietuviams padeda.“

Darbuodamasis Venesueloje, kun. A. Sabaliauskas parašė soli­džią prisiminimų knygą „Nuo Im­srės iki Orinoko“, kurioje įtaigiai papasakojo savo nuotykingą gyve­nimą. 1953 m. jis išleido knygą „Taip jis kalbėjo: Don Bosko min- tys.“

1954 m. kun. A.Sabaliauskas persikėlė į JAV, kur Cedar Lake vietovėje (Indianos valstija) įkūrė saleziečių vienuolyną. Be to, jis įsteigė ir Čikagoje ėmė leisti nepe­riodinį saleziečių leidinį „Šiluvos balsas“ (1957-1959 m.). Leidinys supažindino lietuvius su vienuoly­ no stovyklaviete, planuojama steig­ti Šiluvos šventove, saleziečių gim­nazija.

Kunigas, misionierius, žurnalis­tas Antanas Sabaliauskas 1987 m. liepos 19 d. mirė Bostone, JAV.

 

Antanas Sabaliauskas - teisininkas, žurnalistas iš Rotulių

Greta Klišių kaimo, kuriame gi­mė kunigas Antanas Sabaliauskas, yra išsidėstęs Rotulių kaimas. Šia­me kaime po dvejų metų gimė ki­tas Antanas Sabaliauskas. Nežinia, ar tos dvi Sabaliauskų šeimos gi­miniavosi ar ne.

Taigi kitas garsus Antanas Saba­liauskas gimė 1907 m. gegužės 2 dieną Rotuliuose. Baigęs Jurbar­ko gimnaziją, jis įstojo į Vytauto Di­džiojo universitetą Kaune, kuria­me 1934 m. baigė Teisės fakulteto teisių skyrių.

Studijų metais A.Sabaliauskas aktyviai pasireiškė visuomeninėje veikloje. Jis dalyvavo studentų at­eitininkų „Activitas“ korporacijos renginiuose, buvo tarp sumanių vei­kėjų Lietuvos Darbo federacijoje, Šaulių sąjungoje ir „Pavasario“ fe­deracijoje. 1931-1933 m. A.Sabaliauskas buvo Vytauto Didžiojo universiteto studentų atstovybės narys - dirbo sporto ir užsienio ko­misijose.

Nors jis studijavo teisę, bet, re­gis, turėjo nemažą polinkį į žurna­listiką. 1932-1934 m. jis redagavo studentų ateitininkų sąjungos lei­dinius „Studentų žodį“ ir „Savu ke- liu“. „Studentų žodis“ buvo pusme­tinis leidinys, ėjęs 1931-1936 m. Vėliau jis ėjo pavadinimu „Studen­tų dienos“.

Darbuodamasis Darbo jaunimo sąjungos centro valdyboje, A.Saba­liauskas 1932-1934 m. redagavo savaitraštį „Darbininkas“. Šį sa­vaitraštį Lietuvos Darbo federaci­ja leido nuo 1919 iki 1940 m. Tais metais A.Sabaliauskas savo straips­nius skelbė ir periodiniuose leidi­niuose: „Ūkininkas“, „Rytas“, „Lietuvos aidas“, „Pavasaris“. Ne­retai pasirašinėdavo A. Sabalis.

1934 m. jis buvo priimtas į Lie­tuvos žurnalistų sąjungą tikruoju nariu.

Vėlesniais metais A.Sabaliauskas pelnėsi duoną teisininko dar­bu. 1940-1944 m. jis dirbo Vil­niaus apylinkės teismo teisėju bei tardytoju.

1944 m. vasarą jis pasitraukė į Vokietiją. Dilligeno lietuvių pabė­gėlių stovykloje A.Sabaliauskas su inžinieriumi Stasiu Vaitiekūnu lei­do laikraštį „Dienos žinios“, ben­dradarbiavo „Mūsų kelyje“, „Žibu­riuose" „Mintyje“ ir kituose išei­vių leidiniuose.

A.Sabaliauskas 1950 m. atvyko į JAV ir apsigyveno Ročesteryje. Bendradarbiavo „Drauge“, „Darbininke“, „Lietuvos dienose“. Dirbo Šv. Jurgio parapijos lietuvių mo­kykloje mokytoju, Alto ir Balfo skyrių sekretoriumi, lietuviškos spaudos platintoju.

Atšventęs įspūdingą 97 metų ju­biliejų, Antanas Sabaliauskas mi­rė 2004 m. rugsėjo 12 d. Niujorke.

Vytautas Kutkevičius, 2013-08-02, http:/musulaikas.com