Mykolas SleževičiusMykolas SleževičiusMažai kas žino, kad netoli Kartupių esančiame Daugėlių kaime (Eržvilko sen.) augo ir brendo vienas iškiliausių Lietuvos visuomenės narių – Mykolas Sleževičius, mynęs pirmuosius Lietuvos valstybės gyvenimo takus. M. Sleževičiaus parašas yra pirmajame mūsų laisvės kovų istorijos lape. Visais atsakingiausiais valstybei momentais, net tris kartus stovėjo vyriausybės priešakyje, yra buvęs ir Teisingumo, ir Užsienio reikalų ministru.Jo parašas yra ir po Lietuvos Respublikos ir Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos 1926 m. nepuolimo aktu, pirmaeilės svarbos mūsų valstybei sutarties.


Mykolas ŠleževičiusMykolas ŠleževičiusMykolas Sleževičius gimė 1882 m. vasario 21 d. Dremblių k., Viduklės valsč., Raseinių apskrityje. Po kelerių metų tėvai atsikėlė į Daugėlių k., kur 1890 m. gimė Mykolo brolis Kazimieras, garsus geofizikos ir metereologijos mokslininkas. Beje, 1890 m. mirė tėvas, Feliksas Sleževičius.
Anksti likusi našle Petronėlė Sleževičienė visomis išgalėmis leido vaikus į mokslą. Mykolas kartu su daugeliu to meto lietuvių mokėsi Mintaujos gimnazijoje, nuo 1902 m. teisės mokslus studijavo Odesos universitete, kurį baigė I laipsnio diplomu.


Nuo studijų laikų bendradarbiavo „Lietuvos ūkininke“, „Lietuvos žiniose“, vėliau buvo šių laikraščių redaktoriumi.
Jis su keliais bendraminčiais įkūrė liaudininkų demokratų partiją, kuri stojo už Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą. 1917 m. pabaigoje M. Sleževičius buvo išrinktas Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje vicepirmininku, o nuo 1918 m. – pirmininku. 1918 m. vasario mėn. drauge su kitais Tarybos nariais bolševikų buvo suimtas ir įkalintas Voronežo kalėjime. Išėjęs iš kalėjimo, rūpinosi lietuvių grąžinimu į tėvynę, tačiau ir šiam darbui bolševikai užkirto kelią. 1918 m. pabaigoje, M. Sleževičius, susidarius palankioms politinėms sąlygoms, suskubo grįžti į Lietuvą.
Į Vilnių atvyko gruodžio 19 d. naktį. Nuėjęs į „Lietuvos ūkininko“ redakciją sužinojo, kad Vyriausybės Taryba palieka Vilnių. Lietuvos padėtis nepavydėtina: iš Rytų grėsė bolševikų invazija, visoje Lietuvoje vis dar šeimininkavo vokiečiai, pretenzijas į Lietuvos žemes pareiškė lenkai.
M. Sleževičius tiesiai iš redakcijos nuskubėjo į Valstybės Tarybą, kur A. Smetoną bandė atkalbėti nuo išvykimo iš Vilniaus į Vakarų Europą, tačiau gruodžio 21 d. A. Smetona, A. Valdemaras ir M. Yčas išvyko iš Lietuvos. M. Sleževičius tą pačią dieną sušaukė pasitarimą, kuriame buvo priimtas sprendimas, kuo skubiau organizuoti kariuomenę ir žūtbūt priešintis užpuolikams.
M. Sleževičius parengė kreipimąsi į Lietuvos vyrus ginti savo krašto laisvę. Dokumentą pasirašė M. Sleževičius ir krašto apsaugos ministras M. Velykis. Kreipimąsi  platino aktyviausi žmonės, bažnyčiose – kunigai. Skubiai rinkosi savanoriai iš visų Lietuvos kampelių. Jų tarpe buvo ir šimtai Jurbarko krašto vyrų. Kad nekiltų suirutė, buvo nuspręsta įvesti diktatūrą.
Diktatoriumi buvo skiriamas Mykolas Sleževičius, tačiau jis atsisakė diktatoriaus pareigų, sutiko sudaryti koalicinę vyriausybę su sąlyga, kad Valstybės Tarybos veikla bus suspenduota.
Naujai sudarytoje vyriausybėje M. Sleževičius tapo ministru pirmininku. Vyriausybės kabinetas skubiai buvo priverstas trauktis į Kauną, nes 1919 m. sausio 1 d. Vilnių užėmė lenkai. Valstybės iždas buvo perkeltas į Alytų. Sausio 2 d. M. Sleževičiaus kabinetas paskutiniuoju traukiniu persikėlė į Kauną. Situacija ir Kaune buvo sudėtinga, mieste siautėjo bolševikai, vokiečių kariuomenė buvo pakrikusi. Sausio 8 d. M. Sleževičiaus vyriausybė gavo pranešimą iš Berlyno, kad Vokietijos valdžia Kauno nepaliks ir davė įsakymą savo kariuomenei suvienyti jėgas su Lietuvos kariuomene ir bolševikus nustumti nuo Kaišiadorių – Mažeikių geležinkelio į rytus. Tuo metu, tai buvo didelis laimėjimas, nes Lietuvai suteikta galimybė susiorganizuoti savo kariuomenę. Mykolas Sleževičius oficialiais raštais ir asmeniškai spaudė vokiečius, kad šie vykdytų savo valdžios nurodymą neužleisti Lietuvos bolševikams.
1919 m. sausio 16 - 23 d. Kaune, miesto teatro rūmuose, įvyko konferencija, kurioje ministras pirmininkas M. Sleževičius kalbėjo, kad „į kraštą veržiasi rusai, lenkai, o tvarkai palaikyti nėra jėgos“. Stengtasi apsaugoti Lietuvos turtą nuo besitraukiančios vokiečių kariuomenės, paskelbta mobilizacija į Lietuvos kariuomenę. Dėl nesutarimų su Valstybės tarybos prezidiumo pirmininku S. Šilingu, 1919 m. kovo 12 d. M. Sleževičiaus kabinetas atsistatydino. Tačiau jau po dviejų savaičių M. Sleževičius vėl pakviečiamas sudaryti vyriausybę, tačiau kandidatas kėlė vieną sąlygą: Valstybės Taryba turi pakeisti Lietuvos Laikinąją Konstituciją, kad vietoj Valstybės Tarybos prezidiumo, einančio Lietuvos prezidento pareigas, būtų renkamas pats valstybės prezidentas ir net nurodė, kad prezidentu gali būti išrinktas Valstybės Tarybos pirmininkas Antanas Smetona. 1919 m. balandžio 4 d. Antanas Smetona buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos prezidentu, kuris ketvirtąjį ministrų tarybos kabinetą pavedė sudaryti Mykolui Sleževičiui.

Jau balandžio 12 d. buvo sudarytas naujas kabinetas, M. Sleževičius tapo ministru pirmininku ir užėmė atsakingas užsienio reikalų ministro pareigas. Šiai vyriausybei reikėjo gauti Anglijos ir Prancūzijos pripažinimą de fakto ir de jure, pasipriešinti Maskvos kėslams susigrąžinti Baltijos valstybes į savo įtakos zoną, iš Lietuvos teritorijos išprašyti vokiečius ir bermontininkus, pasipriešinti lenkams Lietuvą „sufederuoti“ ar prijungti prie Lenkijos, atsiimti Vilnių ir Vilniaus kraštą, suformuoti nepriklausomos valstybės aparatą ir visiems šiems tikslams įgyvendinti parūpinti lėšų.
J. Pilsudskis, prieš užimdamas Vilnių, siūlė lenkams kartu su lietuviais bendrai kovoti prieš bolševikus, tačiau M. Sleževičius atmetė pasiūlymą, kadangi buvo keliama federacijos idėja.
Lietuvos kariuomenė sėkmingai stūmė bolševikus atgal ir priartėjo prie Vilniaus. Balandžio 20 d. lenkų kariuomenė, prasiveržusi pro Lydą, pirma įžengė į Vilnių ir užėmė pietinę ir rytinę Lietuvos dalį nuo Gardino iki Vilniaus. Sleževičiaus vyriausybė dėjo daug pastangų konfliktui su Lenkija išspręsti diplomatiniu keliu, tačiau lenkai prieš Lietuvą pradėjo šmeižto kampaniją.
Lenkų grėsmei vis didėjant M. Sleževičius kreipėsi į Prancūzijos, Anglijos vyriausybes, apie situaciją informavo visą pasaulį. Padėčiai Lietuvoje pagerinti buvo siūlomas naujos derybos, kurios rugsėjo 29 d. prasidėjo  Sleževičių sodyba.  Romo Vaitkaus foto Sleževičių sodyba. Romo Vaitkaus fotoSuvalkuose. Sutartis buvo pasirašyta 1919 m. spalio 7 d. Tą dieną atsistatydino M. Sleževičiaus vyriausybė.
 Po III seimo rinkimų, 1926 m. M. Sleževičius vėl tampa vyriausybės vadovu, sudaro XIII ministrų kabinetą. Tais metais Lenkijoje įvyko J. Pilsudskio organizuotas perversmas. Vasarą vėl iškilo grėsmė Lietuvos nepriklausomybei. M. Sleževičius (jis buvo taip pat ir užsienio reikalų ministras) vyko į Maskvą, kur su SSRS vyriausybe pasirašė nepaprastai svarbų Lietuvai nepuolimo paktą, kuriuo pabrėžiamos lietuvių teisės į Vilnių. Šis dokumentas ypač tapo svarbiu, kai Lietuva 1939 m. atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą. Deja M. Sleževičiui pačiam taip ir neteko nuvykti į Vilnių, nes greit po jo atgavimo (1939 m. lapkričio 11 d.) mirė. Mūsų kraštietis Mykolas Sleževičius visą gyvenimą daugeliui buvo moraliniu vadovu, telkęs, bet ne skaldęs. 

 

Parengė Regina Kliukienė

 

www.musulaikas.com