K.Glinskis sukūrė daug charakterinių vaidmenųK.Glinskis sukūrė daug charakterinių vaidmenų

Konstantinas Glinskis daugiau nei prieš 100 metų pradėjo savo teatrinę veiklą Jurbarke. Atiduodami pagarbą šiam dideliam meno žmogui, aktoriui, režisieriui ir pedagogui, turime jį geriau pažinti. Turime nepamiršti savo teatrinio bei kultūrinio gyvenimo ištakų, svarbiausia, čia gyvenusių ir kūrusių žmonių.  

„Jei aiškiai ir nematyti, kas palieka, visgi nė vienas kūrybos krislas nepradingsta, nes vaidybos tobulinimas, evoliucija pereina nuo vienas kitam.Jauna karta – žiūrovai ir jų artistai – jie lavinasi ir įsideda širdin visa, ką mato, ir tik per sena eina prie naujo. Tikroji kūryba daro įspūdį, t. y. užkrečia amžinai... Niekas pasauly nepražūna, visa, nors ir po truputį, bet stumia kultūros vežimą pirmyn“, - rašė K. Glinskis savo užrašuose.

Apie Jurbarke gimusį ir mūsų miestą garsinantį didį valstybinio teatro kūrėją, režisierių, aktorių ir pedagogą įžymūs jo amžininkai yra parašę ne vieną straipsnį. Šio menininko 30 metų sceninio darbo jubiliejaus proga (1937 m.) V. Mykolaitis-Putinas yra rašęs: „Kaip artistas, iš savo turtingos ir taurios asmenybės jis sukūrė mums visą galeriją personažų – labai įvairių, bet visuomet išgyventų ir įtikinamų. Kaip režisierius jis pasižymėjo dideliu taktu, skoniu ir menine nuovoka, rasdamas deramą pusiausvyrą tarp realybės ir fantazijos, tarp tikrovės ir idealo. Kaip scenos pedagogas, jis brangino savo mokinių individualybę, skatino juos ugdyti ir  turtinti savo vidaus pasaulį, krauti savo vaidybos meno išteklius. Dėl to Konstantinas Glinskis ilgai bus  gyvas mūsų teatro tradicijoje ir vaidybos mene“.

Konstantino Glinskio teatrinė veikla yra artimai susieta ne tik su mūsų vaidybos ir teatro istorija, bet ir su ištisu mūsų kultūrinės raidos laikotarpiu. Šitai mums paaiškės, jei prisiminsime, kokios kultūrinės, visuomeninės, tautinės reikšmės turėjo anie prieškariniai vaidinimai Jurbarke, Petrapily ir kitur, režisuojant Konstantinui Glinkiui. ... Jis buvo vienas iš pirmųjų, pradėjusių organizuoti lietuvišką dramos teatrą. Ar bereikia minėti, kad jis ligi šiai dienai yra vienas iš talentingiausių ir mylimiausių mūsų vaidilų“. 
Nors tai buvo parašyta 1937 metais, K. Glinskio kūrybos principai tebėra gyvi ir yra svarbūs tiek apskritai lietuviškame teatriniame gyvenime, tiek ir jo gimtojo miesto teatrui.
  Konstantinas Glinskis gimė 1886 m. liepos 25 dieną Jurbarko mieste. Jo tėvas Henrikas buvo kunigaikščio

 K.Glinskio gimtieji namai Jurbarke 1918 m. K.Glinskio gimtieji namai Jurbarke 1918 m.

Vasilčikovo girių prievaizdas ir „kamarninkas“, o motina Olga Tibei – totoriaus ir prūsų lietuvės duktė, į Jurbarką atsikėlusi iš Batakių.  Ji, kaip ir Henrikas, tarnavo pas Vasilčikovus. Konstantinas buvo jų nesantuokinis sūnus. Nors nuo pat gimimo dienos tėvas rūpinosi sūnumi ir jo motina, juos globojo, tačiau savo pavardę Konstantinui davė tik tada, kai susituokė su Olga, nes sūnų reikėjo leisti mokytis. Kitaip būsimasis aktorius bei režisierius nebūtų galėjęs įstoti į Kauno gimnaziją. Jo tėvas Henrikas buvo šviesus, pažangus žmogus, pramintas „Jurbarko bedieviu“. Tik sūnaus mokslo reikalų prispirtas jis paprašė popo, kad juos sutuoktų (jis buvo katalikas, o žmona  - pravoslavė). Yra žinoma, kad ir Olga Glinskienė, kaip ir jos vyras, buvo abejinga religijai, cerkvės nelankė ir sūnaus taip pat nevertė jos lankyti.

Tėvas buvo gana rūstaus būdo, nešnekus, užsidaręs žmogus, tikras „girinis“. Jis su sūnumi dažniausiai kalbėjo lenkiškai ir rusiškai. Konstantinui sava buvo ir lietuvių kalba, kurios jį išmokė motina, mokėjusi dar ir kuršių žvejų bei vokiečių kalbas. Dėl tėvo rūstaus būdo Konstantinas jo privengdavo. Geriausiai jis jausdavosi mylimos motinos ir dvaro darbininkų vaikų draugijoje. Smagiai laiką leisdavo ir Mituvos pakrantėse bei panemunėje.
   K. Glinskis mokėsi Kauno gimnazijoje. Mokėsi ne itin gerai, daugiau domėjosi pramogomis ir žaidimais. Čia prasidėjo jo pažintis su to meto jaunaisiais lietuvių inteligentais ir bandymai vaidinti scenoje, čia jis pirmą kartą perskaitė lietuvių kalba išleistą knygą – L. Tolstojaus „Kaukazo belaisvį“. Matyt, sekdamas tėvo pavyzdžiu, jis nerodė didelio uolumo mokydamasis tikybos, dėl to ne kartą buvo baustas, o aštuntoje klasėje net pašalintas iš gimnazijos. Vasilčikovui įsikišus, vis dėlto šią mokyklą baigė ir gavo brandos atestatą. Vasaras leisdamas Jurbarke Konstantinas kartu su vietos inteligentais uoliai dalyvaudavo teatro mėgėjų vaidinimuose. Jo vaidybiniai sugebėjimai patraukė Vasilčikovų ir pas juos dažnai vasarojusių kilmingų Peterburgo svečių dėmesį. Jie mėgino prikalbėti tėvą leisti sūnų pasimokyti vaidybos meno. Tačiau atkaklaus ir rūstaus būdo Henrikas pareiškė, kad jo sūnus „niekad nebūsiąs komediantu“. Blogiausia, kad tokio pat nusistatymo laikėsi ir Konstantino motina.
  1906 m., besimokydamas aštuntoje klasėje, Konstantinas neteko tėvo. Jo mirtis ir laidotuvės jaunuoliui paliko neišdildomą įspūdį, mat katalikų bažnyčios klebonas atsisakė tėvą laidoti kapinėse, nes jis „ne mūsų parapijietis“, o popas nesutiko laidoti pravoslavų kapinėse, nes buvo nepravoslavas. Artimųjų iniciatyva H. Glinskiui buvo surengtos pirmosios Jurbarke pilietinės laidotuvės. Jis buvo palaidotas tarp katalikų ir pravoslavų kapinių. Vėliau ten buvo palaidota ir Olga Tibei, Konstantino motina.
 Mirus tėvui materialiniai šeimos reikalai gerokai pašlijo, tad būsimasis artistas kurį laiką turėjo likti Jurbarke. Čia jis vertėsi privačiomis pamokomis ir rengė vaidinimus.  1907 metų vasarą Vasilčikovų dvaro vyresnybė gavo iš vienos Peterburgo kunigaikštienės laišką, kuriame, be kita ko, buvo parašyta: „Praneškite Glinskiui, kad atvažiuotų į Peterburgą“.

 Atostogauti dažnai grįždavo į Jurbarką Atostogauti dažnai grįždavo į Jurbarką
Atostogų metu K.Glinskis kas vasarą parvažiuodavo į Jurbarką

Taip neturtingam, kukliam jaunuoliui atsivėrė platūs naujų įspūdžių ir darbų horizontai. Reikia paminėti, kad anuomet gyvavusi graži tradicija remti gabius jaunuolius studijuoti aukštosiose mokyklose tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje ne vienam mūsų kraštiečiui padėjo siekti kūrybinių aukštumų (prisiminkime skulptoriaus V. Grybo pavyzdį). Peterburge Konstantinas įstojo į žinomo rusų aktoriaus V. Dalmatovo įkurtą teatro mokyklą, kuri veikė prie vadinamojo Peterburgo Mažojo arba A. Suvorovo vardo teatro.
 Atostogų metu K. Glinskis kas vasarą parvažiuodavo į Jurbarką ir organizuodavo čia vietinei visuomenei vakarus, rengdavo spektaklius lietuvių ir rusų kalbomis.
 1910 m. K. Glinskis baigė teatro mokyklą. Tų pačių metų rudenį jis gavo aktoriaus vietą Peterburgo Mažajame teatre, kuriame su  nedidelėmis pertraukomis dirbo iki Pirmojo pasaulinio karo. 1912-1914 m. jis dirbo ir režisieriaus N. Arbatovo padėjėju bei aktoriumi Ermitražo teatre. Tai buvo atnaujintas caro Žiemos rūmų teatras, kuriam vadovavo Nikolajaus  dėdė – kunigaikštis Konstantinas Romanovas.
  1914 m., kilus karui, K. Glinskis, nenorėdamas būti mobilizuotas į carinę armiją, buvo priverstas atsisakyti savo tiesioginio darbo Mažajame teatre ir susirado tarnybą Peterburgo Technologijos universiteto dirbtuvėse. Paskelbus demobilizaciją jis vėl grįžo į sceną – šįkart į teatralų entuziastų atgaivintą V. Komisarževskajos vardo teatrą. Kai šis dėl sunkių pokario sąlygų užsidarė, Konstantinas pradėjo dirbti kitame, Dramos meno teatre.
  Tolimesnė Konstantino Glinskio veikla susijusi su svarbiausiais lietuvių nacionalinio teatro raidos etapais. 1919 metais jis grįžo į Lietuvą. Čia buvo priimtas į teatrinę kolegiją, kurioje jau dirbo Balys Sruoga, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė ir kiti  žymūs to meto kultūros veikėjai. Kovo mėnesį K. Glinskiui buvo patikėta suorganizuoti lietuvių valstybinį teatrą. Tai buvo pirmasis nacionalinio teatro istorijoje vyriausybinis aktas, kuriuo teatras buvo pastatytas į lygias gretas su kitomis valstybinėmis įstaigomis. Pirmajam pastatymui jo vadovaujamas teatras pasirinko Jaunučio-Strazdo pjesę „Sugrįžo“, lietuvių kovos prieš spaudos draudimą tematika.

K.Glinskis visuomet buvo geras pavyzdys jaunajai būsimųjų aktorių kartaiK.Glinskis visuomet buvo geras pavyzdys jaunajai būsimųjų aktorių kartai

K.Glinskis visuomet buvo geras pavyzdys jaunajai būsimųjų aktorių kartai – orus, draugiškas ir taktiškas, siekęs įdiegti meilę ir pagarbą teatrui


Balandžio mėnesį lenkams okupavus Vilniaus kraštą, K. Glinskio teatrui teko keltis į Kauną. Kaune tuo metu veikė ir iš Vilniaus atsikėlusi režisieriaus J. Vaičkaus trupė. Tiek Glinskio, tiek Vaičkaus trupių darbas vyko labai sunkiomis sąlygomis. Tačiau net ir materialinių sunkumų spaudžiamas K. Glinkio teatras pastato kelis dramos veikalus: G. Kaizerlingo „Pavasario auka“, H. Hejermanso „Viltis“, S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Pinigėliai“, „Kuprotas oželis“, „Visai pasisekė“, M. Petrausko operetę „Adomas ir Ieva“, taip pat buvo suruošti 52 spektakliai. Šie darbai buvo pastatyti labai sunkiomis sąlygomis. Nebuvo lėšų nei aktoriams, nei pastatymams apmokėti, nebuvo tinkamų patalpų darbui, trūko ir žiūrovų. Tais pokario metais kauniečiai, kasdieninių rūpesčių slegiami, mažai telankė teatrus. Negalėdami įveikti sunkumų J. Vaičkaus ir K. Glinskio trupės susijungė ir sudarė Vaidilų bendrovę „Anga“.
 Nuo 1921 m. balandžio 29 d. Konstantinas Glinskis buvo dramos ir operos vaidyklų administratorius, o nuo l922 m. – Valstybės teatro režisierius ir aktorius. 1924–1934 m. dirbo pedagoginį darbą Valstybės teatro vaidybos mokykloje. Jo mokiniai – garsūs teatro žmonės: S. Čaikauskas, V. Derkintis, G. Jakavičiūtė, S. Jukna, J. Miltinis ir kiti. Nuo 1922 m. jis tapo Valstybės teatro dramos trupės aktoriumi ir režisieriumi.
  K. Glinskis – vienas iš pirmųjų aktorių ir režisierių, aktyviai ėmusių organizuoti lietuviškus teatro mėgėjų vakarus ir statyti spektaklius, vienas lietuvių profesionaliojo scenos meno kūrėjų - veteranų.
 Režisūroje K. Glinskis teikė pirmenybę autoriui - dramaturgui, gebėjo scenoje meistriškai įkūnyti rašytojo žodį ir veiksmą. Iš jo pastatymų pažymėtini – S. Čiurlionienės- Kymantaitės „Aušros sūnūs“, Bernardo Šo (Show) „Atskalūnas“ („Velnio mokinys“), A. Ostrovskio „Miškas“ ir kt. Iš viso profesionaliame teatre yra surežisavęs per 50 pjesių ir sukūręs per 30 vaidmenų, kritikos, o ypač publikos laikytų virtuoziškais; išskirtini daugiausia komediniai vaidmenys – pvz., Žoržas Blumenas, R. Flerso ir G. A. Kajavės „Buridano asilas“, Anri E. Skribo (Scribe) „Meilės dvikova“, Henrikas Navarietis V. de Vero "Henrikas Navarietis", bet žymūs ir dramatiniai vaidmenys - Amžinas žynys V. Krėvės „Likimo keliai“, Markizas Pora F. Šilerio (Schiller) „Don Karlas“, Stokmanas H. Ibseno „Visuomenės priešas“ ir kt. K. Glinskis režisavo dvi pirmąsias Kaune pastatytas operas: Dž. Verdžio „Traviatą“ ir M. Petrausko „Birutę“.

Autoritetingas K. Glinskis buvo ir kaip teatro pedagogas. Dėstė Valstybes teatro vaidybos mokykloje. Ne vienas iš ano meto mūzų teatro aktorių laikė jį savo mokytoju. Jo mokiniai prisiminimuose pasakoja apie K. Glinskį kaip apie labai kantrų ir valingą pedagogą. Jis visuomet buvo geras pavyzdys jaunajai būsimųjų aktorių kartai – orus, draugiškas ir taktiškas, siekęs įdiegti meilę ir pagarbą teatrui. Jis sakydavo, kad aktorius, eidamas pro teatrą, turįs pagarbiai nusiimti kepurę, nes tai – meno šventovė. Aktoriai turį tarpusavy gyventi kaip broliai, kaip vienos šeimos nariai, nes scenos darbe jie vienas kitą kiaurai permatą ir gerai pažįstą vienas kito kūrybinį pajėgumą ir silpnybes.
 Iš būsimų aktorių K. Glinskis reikalavo plataus išsilavinimo, apsiskaitymo, ragino kaupti gyvenimiškąjį patyrimą. Jis mokė: „Gilinkite savo žinias, kiekvieną sekundę ir minutę sekite gyvenimą; juo didesnis bus jūsų bendro pažinimo lobis, juo turtingesni jūs būsite aktoriai“. K. Glinskis visur ir visada stengėsi įdiegti savo mokiniams gilų takto ir, saiko ir skonio pajutimą. Visiškas atsidėjimas scenos darbui, drausmė ir tvarka pamokose buvo geležinis įstatymas. Nepakentė tinginių ir apsileidėlių, rūpinosi aktorinės technikos ugdymu, sceninės kalbos valdymu. K. Glinskis manė, kad aktoriaus kūnas turi būti tarsi muzikos instrumentas, jis turi ne tik žodžiu perteikti vaidmenį, bet ir kūno kalba ją gražiai techniškai parodyti žiūrovams. Vadinamosioms išorinės technikos – kūno meistriškumo pamokoms K. Glinskis kaip pedagogas skyrė ypatingą dėmesį. Šiandien tai įeina į sceninio judesio discipliną, tačiau anuomet, galima sakyti, jis buvo šios disciplinos kūrėjas ir pradininkas Lietuvoje. Taip pat daug dėmesio jis skirdavo ir žodžio menui, sceninės kalbos valdymo pratimams, kartu ugdydamas meilės jausmą poezijai, grožinei literatūrai ir dailei.  
   Sceninio darbo 30-mečio proga, 1937 m. įsteigė savo vardo stipendijų fondą, skirtą paskatinti gabius žmones studijuoti scenos meną. Tam paaukojo didelę pinigų sumą, kuri jam mirus, liko nepanaudota.  1931 m. už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu.

 K.Glinskis su žmona K.Glinskis su žmona

Jurbarko vasaros
„Mūsų spektaklių tikslas grynai šviečiamasis, tikslas žadinti lietuvių tautos susipratimą, sukurti savo nacionalinį teatrą, ir kaip šiltadaržyje priglausti teatre jaunus, gležnus visų meno šakų metūgius. Mes dirbam didelį tautinį darbą... Reikia atminti, kad ne pinigų mums reikia įsigyti, bet statyti spektaklius, ir juo daugiau jų bus, tuo geriau... Darysime klaidų? Tai kas. Užtat tai bus pamoka kitiems, ir mūsų darbas vis tiek niekais nenueis...“ (iš K. Glinskio laiško 1912 m. birželio 28 d. rašyto A. Jasūdžiui rusų kalba Jurbarke).
Konstantinas Glinskis mums, jurbarkiečiams, visų pirma yra mūsų miesto teatrinio gyvenimo pradininkas. Į teatrinį Jurbarko gyvenimą jis įsitraukė Stasio Šimkaus veiklos paskatintas. 1905 m. Stasys Šimkus su dideliu jungtiniu Skirsnemunės ir Jurbarko parapijų choru ir vaidintojų būriu užgriuvo miestelį ir Vasilčikovų daržinėje suruošė tokį vakarą, kokio jurbarkiečiai dar nebuvo matę. Rengėjai jau turėjo carinės valdžios leidimą, kaip mat atsirado scena, o scenoje spektaklis „Amerika pirtyje“. Daržinė pilna prigužėjo smalsių žiūrovų. Atskubėjo ir K. Glinskis, tada dar gimnazistas. „Vaidintojams labai nesisekę: lempa gęsta ir krinta, užsidega ir išvirsta kulisai, pagaliau, paskutiniame veiksme scena visai sugriūva. Nežiūrint į tai, publika reiškė didžiausią entuziazmą ir pasitenkinimą. Taip pat su nepaprastu susikaupimu ir dėmesiu buvo išklausytas St. Šimkaus diriguojamas choras“ (iš K. Glinskio pasakojimo 1937 m.).
   Šis vakaras-koncertas būsimajam aktoriui padarė didelį įspūdį. Nuo to laiko Jurbarke tokie vakarai pasidarė būtinybė. K. Glinskis atostogų metu ėmė aktyviai juose dalyvauti. Nežiūrėjo, kad iš pradžių tėvai tam priešinosi, nepaisė ir kitokių sunkumų, mat tuo metu trūko cenzūruotų dramos veikalų, trūko ir vaidintojų. Kiekvienam spektakliui reikėdavo gauti leidimą iš paties gubernatoriaus, atskirais atvejais – iš Raseinių „ispravniko“. Ypač daug rūpesčių atsirado sunkiaisiais Stolypino valdymo metais. Tačiau pradėtas kultūrinis darbas buvo varomas toliau. Jurbarke susitelkė nemaža spektaklių rengėjų grupė. Jos dalyviai buvo įvairių tautybių – lietuviai, rusai, žydai.

Kartais vaidinimo pasižiūrėti ateidavo ir dvaro ponai kartu su svečiais. Kunigaikščiui Vasilčikovui režisierių K. Glinskį po pasisekusio spektaklio viešai pagyrus, net artimieji nebeprieštaravo „komedianto išdaigoms“.
  Vaidinama buvo vadinamajame inteligentų (arba piliečių) klube. Jokių skelbimų ir reklamų ruošėjai nespausdindavo, nes nebuvo kur jų spausdinti. Spektaklio dieną iš ryto prikabindavo ant klubo durų ranka rašytą skelbimėlį, tačiau žiūrovų ieškoti nereikėdavo. Kartais klebonas už tam tikrą atlyginimą sutikdavo iš sakyklos paskelbti parapijiečiams apie būsimą vakarą-spektaklį. Bet tai jau buvo prabanga. Iš spektaklių gaunamas pelnas dažnai buvo skiriamas Peterburge besimokantiems neturtingiems moksleiviams bei studentams šelpti. Iš to pelno klubas įsigijo pianiną, reikalingus baldus, suremontavo patalpas.
 1905-1914 m. Jurbarke K. Glinskis pastatė nemažai lietuviškų ir rusiškų spektaklių. Lietuviškame repertuare buvo A. Čechovo „Jubiliejus“, Dviejų moterų „Velnias spąstuose“, A. Keturakio „Amerika pirtyje“, A. Suchodolskio „Ūkanos“ ir kt. Rusiškai buvo suvaidinta A. Strindbergo „Tėvas“, S. Pšybyševskio „Motina“, A. Jabločkino „Daug triukšmo dėl menkniekių“ ir kt. Pastaruosius veikalus K. Glinskis buvo parsivežęs iš Peterburgo ir pastatė pagal to miesto teatrų matytus spektaklių pavyzdžius. Kai kuriuose spektakliuose jis ir pats vaidindavo, pvz. „Tėvas“ ir „Motina“ jis atliko pagrindinius vaidmenis: pirmajame – Rotmistro, antrajame – Draugo. Kaip matyti iš tuometinės spaudos, savo meistriškumu jis tiesiog žavėte žavėjo žiūrovus. Kauno laikraščio „Severno-zapadnyj telegraf“ („Šiaurės vakarų telegrafas“) recenzentas rašė apie K. Glinskio vaidybą: „Neseniai mes sužinojome, kad rugpjūčio 2 d. vietos klube bus pastatyta Strindbergo drama „Tėvas“. Iš tokio sumanymo žmonės tik šaipėsi, kiti žiūrėjo į tai su ironija... Laukėme nerimaudami ir drebėdami. Priešingai negu buvo laukta, drama praėjo su neregėtu pasisekimu. Glinskis nepakartojamai su didžiule jėga atkūrė Rotmistrą. Jis tiesiog tobulai pergyveno nusivylimo, abejojimo, įsiutimo, švelnumo, žiaurumo, meilikavimo, išdidumo ir pažeminimo momentus“. Tas pats korespondentas toliau pasakoja „su kokiu dideliu atsidėjimu spektaklį stebėjo žiūrovai, kaip jie jaudinosi, kaip moterys verkė, kokios karštos ovacijos buvo sukeltos aktoriams“.

Tad visai suprantama, kodėl jurbarkiečiai taip vertino jaunučio režisieriaus pastangas ir nekantriai laukė jo grįžtant iš Peterburgo atostogų. Statydamas spektaklius Jurbarke K. Glinskis teatro mokykloje įgytas žinias pritaikydavo praktiniame darbe. Mokėsi organizuoti, režisuoti, vaidinti – ruošėsi savarankiškai teatrinei veiklai. Kad tai buvo tikras mokslas, aiškiai matyti iš jo laiško, rašyto apie vakarą-spektaklį Jurbarke: „Statėme Čechovo „Jubiliejų“ su koncertine dalimi. Vakaras labai pasisekė, ir tai, žinoma, geriausias atlyginimas už vargus. Sunku buvo surinkti žmones, ypač koncertui. Tuojau aš tave nustebinsiu savo talentais. Pirmiausia, aš buvau vakaro organizatorius, režisierius, aktorius, kirpėjas, stalius, pasiuntinys. Žodžiu, dariau viską, ką tik galėjau padaryti. Ir koncertas be manęs neapsiėjo. Dainavau su tenoru duetą, atlikau melodeklamaciją. Reikia pasakyti, koncertas išėjo puikus. Geriausias iš visų, kurie kada nors yra buvę. Mat čia yra daug muzikalių žmonių: (Peterburgo), konservatorijos studentai, yra smuikas, fortepijonas, violončelė, puikus lietuvių choras; labai talentinga choro dainininkė, paprasta neturtinga mergina, dirbanti kunigaikščio sode. Žodžiu, sudariau tokią įvairią programą, kad visus sužavėjau, netgi pats buvau nustebęs...“ (K. Glinskio laiškas žmonai 1912 m.).
  

  Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje yra K. Glinskio daiktų ekspozicija, kurią sudaro daugiau negu 300 eksponatų. 1994 m. jo gimtojoje sodyboje Jurbarke buvo įkurtas memorialinis muziejus. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje K. Glinskio palikimą sudaro daugiau negu trys šimtai  eksponatų. Tai memorialiniai daiktai (19 vnt.), meno kūriniai (6 vnt.), dramos veikalų režisūriniai egzemplioriai (41 vnt.), įvairūs atsiminimai (7 vnt.), laiškai (46 vnt.), dokumentinė medžiaga (61 vnt.), nuotraukos (146 vnt.), afišos ir  kt.
    

Parengta remiantis A. Vengrio monografija „Kastantas Glinskis“ (1965 m.).

 

www.musulaikas.com