Paminklas Simonui Daukantui PapilėjePaminklas Simonui Daukantui Papilėje Lietuva mažai turi tautos istoriją įamžinančių paminklų. Iki XIX a. Čia paminklus statė kitataučiai ir stengėsi įtvirtinti svetimos valstybės idealus. Tik paskelbus Nepriklausomybę  sustiprėjo patriotiniai jausmai, kilo natūralus noras turėti savus paminklus. Didžiausią darbą įamžinant skulptūroje Lietuvos istorinius bei kultūrinius veikėjus tuo metu, be abejo, atliko Vincas Grybas. Studijavęs Varšuvoje, Paryžiuje ir Prahoje, apvažiavęs daugelį Europos šalių, jis puikiai žinojo to meto paminklus.Jis sukūrė nuostabių, Lietuvą puošiančių darbų, iš kurių pats geriausiais, menotyrininkų nuomone, Simono

Paminklas Vytautui Didžiajam Kaune, 1931 m.Paminklas Vytautui Didžiajam Kaune, 1931 m.

Daukanto paminklas Papilėje (1928–1930 m.). Jo lakoniška forma, puiki erdvinė architektūra, stiliaus vientisumas iki šių dienų lieka nepralenkiami net ir dabartinėje Lietuvos skulptūros erdvėje. Dauguma šio skulptoriaus paminklų – erdviniai. Jie skirti aikštėms ir gerai matomi iš visų pusių. Tai patvirtina jo aukštą profesinį meistriškumą. Žvelgiant į jo darbus iš įvairių atstumų, atsiveria vis naujos formos ir turinio savybės. Skulptūros nugara yra nei kiek nemažiau įspūdinga nei priekis.

V. Grybo sukurti paminklai šiandien Lietuvoje įdomūs ir kaip nauja paminklo statybos vadybos forma. Dailininkas pats organizuodavo visus paminklo atlikimo darbus, puikiai išmanė medžiagos savybes, pats jas pirkdavo pagrindiniams ir papildomiems darbams atlikti, aiškinosi, kur Europoje galima pigiausiai išlieti bronzinę skulptūrą. Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva buvo gerokai nualintas kraštas ir valstybė neturėjo pakankamai lėšų paminklų statybai, tad kūrėsi įvairūs jų statymo komitetai, kurie rinko aukas, skelbė konkursus, rinko jų nugalėtojus, taip pat kėlė atitinkamus reikalavimus dailininkui. Kartais būdavo priimama skulptoriaus koncepcija ir tik vėliau atsirasdavo pasiūlymai dėl konkrečių detalių. Pavyzdžiui, sudarant sutartį su Grybu dėl Vytauto paminklo Panemunėje statybos, buvo reikalaujama, kad Vytautas būtų pavaizduotas kaip totorių, kryžiuočių, rusų ir lenkų nugalėtojas. Neretai užsakovui tekdavo įrodinėti, kiek kainuoja skulptūros išliejimas ir atgabenimas, nes niekas nežinojo kokia jos savikaina: kaip ji kuriama, kaip lipdoma iš molio, kaip daromos formos.

Be Simono Daukanto paminklo Papilėje vieni iš svarbiausiųjų skulptoriaus darbų minėtini ir Vytauto paminklai. Artėjant Vytauto 500 metų jubiliejui ir Nepriklausomybės dešimtmečiui Grybas gavo pasiūlymą sukurti tokį paminklą (skirtą Nepriklausomybės jubiliejui) Jurbarke. Jis sumanė šią idėją įkūnyti simboliškai, įamžindamas Vytauto atminimą. Lėšų buvo nedaug, todėl reikėjo tenkintis biusto forma. Šį paminklą jis kūrė atsidėjęs, nes ieškojo tautos didvyrio idealo. Paminklas pasižymėjo monumentalumu – aukštis siekia 7 metrus, o pats biustas 1,70 m. Dailininkas išryškino savimi pasitikinčio, energingo ir ateities viziją reginčio žmogaus charakterį. Paminklas buvo atidengtas 1930 m. rudenį. Tarp to meto nepriklausomybės paminklų jis išsiskyrė profesionalumu ir raiškia plastine forma, o paties Grybo kūryboje tai buvo žingsnis į tolesnes aukštumas – kaip pasiruošimas Vytauto Didžiojo paminklo kūrimui Kaune. Jurbarke pastatytas paminklas, vienas iš daugelio šiam kunigaikščiui sukurtų paminklų, stebuklingai išliko nenugriautas iki mūsų dienų.

    Be šių paminklų žymiausi skulptoriaus kūriniai yra 1925 m. sukurta tvora su pelėdomis ir vazomis buvusioje Kauno meno mokykloje. 1931 m. – Vytauto Didžiojo paminklas Kaune (neišliko, atkurtas 1991 m. prie Kauno miesto savivaldybės pastato), 1934 m. – paminklas Vincui Kudirkai – Kudirkos Naumiestyje, 1934 m. – „Žemaičio” skulptūra Raseiniuose, 1934 m. – Povilo Matulionio paminklinė lenta Dotnuvoje, 1935 m. - Petro Vileišio paminklas Pasvalyje. Taip pat sukurta nemažai biustų, antkapinių paminklų, medalių, medaljonų, bareljefų. Iš žymesnių paminėtini keli Basanavičiaus, P. Vileišio ir P. Matulionio memorialinės lentos bereljefai.
  Mažiausiai žinoma dailininko kūrybos sritis – religinės tematikos kūriniai. Žymiausias iš jų – Sintautų Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčios didysis altorius. Karo metais nuo gaisro nukentėjus bažnyčiai, šis altorius išliko sveikas, bet nukentėjo vėliau, nes ilgus metus bažnyčia stovėjo be stogo ir ją buvo ruošiamasi griauti. Laimei, šventųjų Petro, Povilo ir Marijos Magdalietės bei prie kryžiaus prikalto Kristaus figūros buvo pakartotinai išlietos, panaudojus Grybo dirbtuvėje išlikusias Sintautų altoriaus skulptūrų modelių formas, ir pritaikytos 1940 m. sudegusios Jurbarko bažnyčios interjere. Pastačius naują Sintautų bažnyčią 1995 m. buvo atkurtos ir atstatytos Grybo skulptūros (trūksta tik projekte numatytų angeliukų).

  Tuo metu taip pat buvo sukurtos Jurbarko kapinių vartų vazos bei skulptūros: arkangelų Gabrieliaus ir Mykolo. Menotyrininkės Nijolės Tumėnienės nuomone, vienas iš arkangelų, Gabrielius, gali būti sukurtas skulptoriaus pagalbininko bei mokinio, vėliau tapusio talentingu medžio drožėju jurbarkiečio Mikutaičio. Greta esantis Mykolas tiek veido bruožais, tiek savo plastika artimesnis Grybo kūrybai. Deja, šie paminklai nėra pasirašyti, todėl skulptoriui mirus buvo kilę įvairių diskusijų dėl autorystės. Prie religinės tematikos kūrinių reikėtų priskirti ir Kavarsko bažnyčios didžiojo altoriaus projektą (1930-1931), deja, taip ir neįgyvendintą. Tokių projektų, kuriuos galima pamatyti tik kaip gipsinius modelius eskizus ar piešinius Grybas paliko gana daug. Iš jų pats įspūdingiausias ir rimčiausias būtų buvęs Birutės ir Kęstučio paminklas Palangoje (1937). „Turėtume istorinį paminklą, į kurį žiūrint mokiniams ir turistams būtų galima aiškinti Lietuvos istoriją. Jame skulptorius siekė įkūnyti ir pagoniškus papročius, ir vėlesnės civilizacijos pėdsakus. Tai būtų paminklas, visapusiškai atskleidęs tarpukario Lietuvos idealus, gyvenimo sampratą bei tautos estetinį skonį. Turėtume pirmąją valdovo ant žirgo skulptūrą“, –  rašo N. Tumėnienė monografijoje.

Paminklas iš tiesų būtų buvęs įspūdingas – net 13 m aukščio, padarytas iš rausvo lauko granito su bronzinėmis figūromis. Deja, šis projektas, kaip ir daug kitų puikių skulptoriaus sumanymų, dėl įvairių priežasčių, dažniausiai – lėšų stokos, liko neįgyvendintas.

Vincas Grybas – nepralenktas paminklinių skulptūrų kūrėjas. Jis ryškiausia šios srities žvaigždė, tad ir jo palikimas Lietuvoje yra išskirtinis. Dalis šio palikimo saugoma  Jurbarko V. Grybo muziejuje.   

 

www.musulaikas.com