Tautos šventė Jurbarke 1928 gegužę

Tarpukario Lietuvoje buvo iškilmingai švenčiama Tautos šventė, siejama su 1920 m. gegužės 15 d., kai į pirmąjį posėdį susirinko Steigiamasis Seimas – svarbiausia tuometinė Lietuvos valstybės valdžios institucija. Jos metu vykdavo pamaldos bažnyčioje, iškilmingi seimo posėdžiai, žuvusiųjų už Lietuvos laisvę karių pagerbimo ceremonijos. Nuo 1930, Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių ji pradėta švęsti rugsėjo 8, kai 1430 m. rugsėjo 8 d. Vytautas, kaip Didysis Lietuvos kunigaikštis, buvo planavęs vainikuotis Lietuvos karaliaus karūna.

Taip atrodė Jurbarko gatvės 1928 gegužės 15. Šalt. Jurbarko Naujamiesčio progimnazijos kraštotyros muziejaus archyvas

Gegužės 15-oji švęsta džiaugsmingai, su dainomis, bažnyčiose aukojant mišias, giedant chorams, taip pat pasipuošus tautiniais drabužiais, kad visa tauta į tai įsijungtų.

Apie 1928 metais gegužės 15 vykusią Tautos šventę Jurbarke  rašoma tarpukario „Lietuvos aide“.  

„Jau išvakarėse gegužės penkioliktos dienos juntama: nepaprastas judesis, rengimasis, širdinga nuotaika. Suaidėjus šventyklų varpams visi meta darbus ir skuba į maldos namus pasimelsti už Tų mirusiųjų vėles, kurie paguldė savo galvas dedant Lietuvos Nepriklausomybės pamatus. Iš ryto gi kartu su saulute pradeda kilti ir plevėsuoti ant visų rūmų ir namukų tautinės vėliavos. Artėjant aštuntai valandai visi skuba prie būsimos miesto valdybos būstinės, kur iškilmingai grojant orkestrui, saliutuojant šauliams ir nemažam būriui įvairių atstovų ir šiaip žmonių, iškeliama didelė tautos vėliava, aukščiausioje miesto dalyj. Iškėlus vėliavą sakoma prakalba ir įteikiama nusipelniusiems medaliai. Nors dar nėra 10-tos ryto, bet žmonių būriai lyg per kokius didžius atlaidus tik slenka, renkasi. Baigiant dešimtai renkasi į maldos namus įvairios mokyklos ir organizacijos.

Bažnyčion su savo gražiomis vėliavomis užima savo vietas: „Saulės“ gimnazija, pradžios mokyklos, Jurbarko pavasarininkai su vyčiais, šaulių būrys, namų savininkų draugija ir savanorių gražus būrelis. O šiaip žmonių vos tik telpa, nors ir erdvioje Jurbarko bažnyčioje. Laike šv. Mišių kaip ir išvakarės pamaldose gieda „Pavasario“ choras vedamas p. J. Pociaus. Laike pamaldų matyt daugybė net kitos tikybos žmonių, mat atvyko pasiklausyti  įdomaus ir visiems mylimo choro. <…> Klausytojai ne vienas pamanė, kad nebūtų gėdos pasirodyti ir didelėje bažnyčioje net kokio vakarų Europos didmiesčio.

Nepriklausomybės paminklo pamato šventinimas. Šalt. limis.lt

Po pamaldų išsitiesia ilgiausia iškilmingos eisenos eilė. Ji stabtelėja kiek prie miesto valdybos, kur išnešamas Vytis ir toliau traukia prie iškeltos vėliavos. Čia skaitoma manifestas, sakoma prakalba ir giedamas himnas. Iš tos vietos judinasi į „Nepriklausomybės Sodą“, kur įvyko įdomus šventinimas paminklui pamatų. Jam dedant pamatus sumesta daugiau 500 litų, čia pat. Pašventinus pamatus kun. kleb. J. Bikinui, po kelių prakalbų, griausmingų valio, skirstės kas sau į būstines.

Eisenoje visus sudomino gražus būrelis savanorių ir didžiulė eilė pavasarininkų. Mat pavasarininkai su savo gražiomis dainomis, mergaitės, ko ne visos, tautiniais rūbais traukė saviesp. Už tautinių rūbų įsirengimą verta tarti ačiū. Buvo net dvi poniutės tautiniais rūbais, su nuometais. Vėlų vakarą, lyg danguj žvaigždės sumirgėjo, sutviskėjo visas miestas.

Paminklo pamatą šventino katalikų, evangelikų ir žydų dvasininkai. Šalt. Jurbarko Naujamiesčio progimnazijos kraštotyros muziejaus archyvas

Iliuminacijos gausumas ir jos įvairumas buvo dar negirdėtas kaip Jurbarkas, kad yra. Daugiausia, visus traukė p.p. Br. Feinbergų elektros stoties sumanus apšvietimas ir sustiprinta jėga įrengtas gatvėje radio ruporas. Kur žmonės iki vėlaus vakaro klausės, kas girdėti Kaune. Gražus buvo parašas, elektra nušviestas ir prie pašto įstaigos. Visi tomis sukaktuvėmis džiaugėsi ir gerai suprato, ką reiškia gyventi neturint priešo ant savo sprando. Buvo tokių ir sodžių, kur gana įdomiai, nors ir savotiškas iškilmes rengė. Kas gi buvo Jurbarke tai anot tos senutės: „Vaje tu mano, sviete, ko ir nebuvo. Ir didi daugybė pavasarinių (pavasarininkų) ir didžių ponų ir kunigų ir vaikų kaip pupų. O jau svieto, svieto, kaip per šv. Roką! Pragyvenau 90 metų, o tokių štukų nemačiau ir jau daugiau man nebesulaukti, bet vaikai tai galės ir toliau džiaugtis, jeigu norės“… Iš tikro galėsim džiaugtis, jei mokėsim vienybėje laikytis. O toji vienybė parodys ir išdykėliui lenkui, kad mums Vilniaus ilgėtis ilgai neteks, mes patys netrukus jį atsivaduosim. Kun. Pr. Bikinas.“

Paminklas Vytautui Didžiajam Jurbarke. Skulpt. V.Grybas

Straipsnio „Lietuvos aide“ autorius – kun. Pranas Bikinas,  tuo metu Jurbarko bažnyčios klebonu buvusio Juozo Bikino brolis. Šventėje dalyvavęs kunigas Pranas Penkauskas siuntė Maironiui šio įvykio fotografiją, pasirašytą ir abiejų kunigų Bikinų.

Pamatus Nepriklausomybės paminklui šventino ne tik katalikų kunigas – evangelikų pastorius ir žydų rabinas taip pat; apie tai prisiminimais dalinosi mokyt. Vladas Andrikis. Jis pasakojo, kad žmonės aukodami pinigus, metė juos į šventinamą paminklo pamato duobę.

1930 metais bendromis tuometinės Jurbarko miesto valdybos ir miesto gyventojų, aukojusių pinigus ir prisidėjusių darbu, pastangomis čia iškilo jurbarkiečio skulptoriaus Vinco Grybo paminklas Kunigaikščiui Vytautui Didžiajam.