Jonas Juškaitis. Aplinkui Giedrių

„Pro memoria” radau parašyta: brolis Antanas, ubagu būdamas, sumanė leisti vaikams laikraštėlius. Gavo Barkūnų kaime šaltžemio sklypelį, negėrė, nerūkė, nevalgė mėsos, dienomis mokytojavo, po pamokų statėsi namelį, sausino žemę, o naktimis prie žiburio rašė savo „Žiburėliui”. Kur 1920 metais Jurbarke buvo Naujoji g. Nr. 4? Tenai Antanas Giedrius leido pirmus nepriklausomoje Lietuvoje žurnalus vaikams. „Žiburėlį” redagavo ir leido iki 1924 m., kada susitarė perduoti Lietuvos Raudonajam Kryžiui, pažadėjusiam sumokėti skolas. Deja, „Pro memoria” parašyta, kad Raudonasis Kryžius Giedrių apgavo – skolų nesumokėjo. Dr. Roko Šliupo tada perimtas Giedriaus „Žiburėlis” per Antrąjį pasaulinį karą virto tikru meno žurnalu. Gal suprantamesnis todėl bus ir visų jurbarkiečių „Žiburėlio” bendrabarbių pasitraukimas 1925 m. ir „Saulutės” išleidimas (ėjo 1925-1931 m.). Giedrius lindo į skolą iš skolos, Jurbarke įkūrė „Pasakos” bendrovę vaikų literatūrai leisti. Su savo svajonėmis ir pasiaukojančiais darbais[12]. „Pro memoria” apie jo paskutinę naktį 1944 m. Barkūnuose pasitraukiant į Vakarus tiek parašyta: stovėjo kieme ir šnibždėjo artimiesiems žiūrėdamas į žvaigždes – keturiasdešimtaisiais išvežė brolį, o dabar išveš ir mane…

Barkūnuose vienas šalia kito tebėra trys namai: muzikos mokytojo Benedikto Vasiliausko[13], kurio seserį Giedrius buvo vedęs, Juozapo Giedraičio, palikusio „Pro memoria” su eilėraščiais, irAntano Giedriaus, kur jis ne tik rašė, bet ir savo sklype augino rečiausių augalų, net ginkmedį užsiaugino. Giedrius nuo Dainių pelkės atsikėlė prie Nemuno. O ta pelkė buvo matoma iš toli. Ji tik dabar iškasta. Man auginant ji dar pūpsojo savo durpynų beržiukais ir spanguolynais tarp akivarų iškilusi į dangų ir smarkiai degdavo. Puikiausia vieta velniams… Netgi visi malūnai, net vėjiniai pavieškeliais, tebestovėjo. Ar ne velniams? 1940 m. Augustinas Povilaitis ir Kazys Skučas pasitraukė į Žygaičių kaimą. Kur tie Žygaičiai? Man Vilniuje administraciniame vardyne jų nesurado. O tėvas sakydavo, kad keli ūkininkai šalia Povilaičio tada gražaus, dabar visai nuskurusio ūkio – tai Žygaičiai[14]. Iš jų gerai matyti Dainių pelkė. Norėčiau šį tą vis pridėti prie Giedriaus žurnalų bendradarbių jurbarkiečių ar „Mūsų Jurbarke” paminėtų. Pranas Imsrys-Bastys gimė Geišių kaime, 1944 m. pėsčias nuėjo į Hamburgą. Kanadoje gyvendamas išleido dar tris poezijos knygeles vaikams. Neaptikau kol kas nė vienos. Jo tėviškėje Geišiuose vėliau gyveno Antanas Bertulis. Apie 1947 m. Alytuje enkavedistų užmuštą Konstantiną Bajerčių-Sūkurį dabar nemažai rašyta. Jis augo Miliušių dvare į šiaurę nuo pelkės, mokėsi Jurbarko gimnazijoje, jo žmona Kazio Borutos sesuo. Antano Giedriaus žmona Iliuminata Vasiliauskaitė-Giedraitienė (1892-1966) – N. Bangelė (Nemuno Bangelė) išleido vaikams knygeles „Mamos pasakos” (1923) ir „Vyturėlis” (1930), vasario mėnesį nuo jos gimimo taip pat suėjo šimtas metų. Teodoro Šuravino tėvas buvo rusas, motina lietuvė, ilgą laiką „Žiburėlyje” ir „Saulutėje” jis pasirašinėdavo tik inicialais ir slapyvardžiais. J. Karuža – tai Gustavas Krauzė. Jurbarke tada yra vaikščioję Vaižgantas, Vydūnas, Pranas Mašiotas, didžiausias Giedriaus rėmėjas, Kazys Šimonis, vienintelis dailininkas, kuriam tada rūpėjo vaikai, Enzys Jagomastas, pats vaikystėje pirma turėjęs išmokti vokiškai, kad galėtų eiti į mokyklą… Antano Giedriaus žurnaluose pradėjo savo kūrybą skelbti Jonas Kuzmickas-Gailius (1913-1984), žinomas kunigas, rašytojas, pedagogas, išleidęs nemaža poezijos ir prozos knygų vaikams ir suaugusiems. Jo tėvas Jonas Kuzmickis buvo mokytojas, J. Karklelio slapyvardžiu rašė į laikraščius spaudos draudimo metu, atsikėlė į Jurbarką, kur po Antrojo pasaulinio karo mirė, kur Jonas Gailius 1931 m. baigė gimnaziją[15]. 1919 m. šapirografuotą laikraštėlį „Spindulys” gimnazijoje su kitais pradėjo leisti Giedriaus mokiniai Konstantinas Bajerčius, Simas Bakšys, Pranas Paulauskas, Dzidorius Giedraitis. Simas Bakšys[16], kaip ir Jurbarke mokęsis viso pranciškonų gyvenimo Kretingoje siela religinės spaudos redaktorius, Sibire žuvęs tėvas Augustinas Dirvelė, kaip ir „Židinio” bendradarbis, nepriklausomybės kovų savanoris, Lietuvos kariuomenės štabo spaudos ir švietimo skyriaus vedėjas, 1944 m. vienoje naikintuvo kabinoje su vokiečių lakūnu, laikydamas jam prie smilkinio revolverį, pasiekęs Berlyną, vadovavęs Australijos lietuvių bendruomenei majoras Simas Narušis, buvo mano motinos giminės. Jiems, o ir ne vienam kitam, čia minimam, sukako, sukanka ar sukaks jubiliejai, kurių gal niekas neprimins. Praną Paulauską, reto talento, dar vaikystėje pradėjusį iliustruoti Giedriaus „Žiburėlį” ir kai kurias knygutes, Kauno meno mokyklą belankant papjovė džiova. Jo tėvas buvo garsus kalvis prie Vasilčikovo dvaro, gyveno ornamentais išdrožinėtuose nameliuose šalia kapinių ties skulptoriaus Vinco Grybo dirbtuvėmis[17].

Dzidorius Giedraitis – Antano Giedriaus brolis (1902-1984). Studijavo literatūrą, 1926 m. buvo Jono Jablonskio sekretorius, mokėsi pas kalbininką Jurgį Gerulį, nuo 1934 m. rinko žodžius Lietuvių kalbos žodynui, siuntinėjo Juozui Balčikoniui net iš Bostono, kur atsidūrė po 1944 m., iš Barkūnų vienkinkiu vežimėliu išvykęs per Įsrutę (Instenburgą). Ar tik Vilniuje kalnas nugrįstas antkapiais? Pavaikščiokite po Mažąją Lietuvą. Raudonais miestais… Įsrutėje, būdamas kareiviu, pats eidavau į kareivines antkapių grindiniais. „Hier ruht Familie Augsztukalski”… Raudoname Klišių dvare gimę du kunigai saleziečiai broliai Antanas (1905) ir Eugenijus (1911) Sabaliauskai. Antanas pamatė Vakarų Europą, Indiją, Pietų ir Šiaurės Ameriką, parašė dar iki karo knygą „1000 paslapčių šalyje”, vėliau išeivijoje papildytą ir pavadintą „Nuo Imsrės iki Orinoko”, už velionį Bronių Paukštį, gelbėjusį žydus, dalyvavo iškilmėse Jeruzalėje, Eugenijus studijavo muziką Vokietijoje, parašė dainų, operečių. Abu atsimenu 1944 m. Jurbarke. Skrickiui priskiriama daina „Vakaras gaubia Vytėnų pilį” iš tikrųjų sukurta kunigo Eugenijaus Sabaliausko.

Būtinai norėčiau paminėti Jurbarko gimnazijos kapelioną vokiečių okupacijos metais Edvardą (Eduardą) Petrelevičių. Jis išleido knygų Lietuvoje ir išeivijoje. Bendradarbiavo „Židinyje” Eduardo Petrelio-Petrelevičiaus pavarde, studijavo Vokietijoje. Pasitraukė į Vakarus 1944 m. Gyveno Jurbarke pas mano tetą Vydūno gatvėje ir paliko didelę biblioteką, po karo sunaikintą kaip ir Izidoriaus Tamošaičio ar Kazimiero Ambrozaičio. Biblioteką dar spėjau perskaityti. O buvo surinkta visa XX a. lietuvių literatūra – nuo Vydūno žurnaliukų iki kalendorių vokiečių okupacijos metais, didieji rašytojai ir mažieji, net Vytauto Montvilos poemėlė rausvais viršeliais „Gimnazistė ir poetas”. Ne, man ji poveikio nepadarė. Paveikė „Židinys”, „Logos”, „Naujoji Romuva”, „Tiesos kelias”, „Atheneum”, „Darbai ir dienos”, Juozapo Skvirecko išverstas Šventasis Raštas, stori tomai pilkais viršeliais… Pradėjau skaityti, kai gimnazijos pastatai, išsimėtę po parką nuo Giedriaus laikų, buvo dar apgulti rusų kariuomenės[18].

Lietuvoje beveik nežinomas rašytojas Pranas Dom. Girdžius, kuriam rudenį sueis 90 metų. Nė Vytauto Vanago sąvade nėra, o ir kaip poetas įtrauktas Kazio Bradūno į „Lietuvių poezijos” III tomą (1971), ir Vytauto Kubiliaus – į „Dvidešimto amžiaus lietuvių poezijos” II tomą (1991 m., bet išleistas tik 1995 m.). Gimė 1902 m. gruodžio 9 d. Rauktiškių kaime, ne per toliausiai nuo Lukšių. Jam Dainių pelkė žinoma kaip Giedriui. Jurbarke kurį laiką mokėsi ir mokytojavo. Susipykęs su tėvu, Kauno universitete studijavo literatūrą ir klasikines kalbas, buvo viename kurse su Antanu Miškiniu. 1944 m. iš Kauno pasitraukė į tėviškę prie Antvardės, Nemuno garlaiviais pasiekė Karaliaučių. Po karo studijavo Sorbonoje, atvyko į Ameriką, gyveno Kanadoje. Bendradarbiavo „Lietuvos aide”, „Aiduose”, „Drauge”, „Pradalgėje”. Išleido Kristijono Donelaičio, Antano Strazdo, Adomo Mickevičiaus gyvenimų savitas interpretacijas „Tos pačios motinos sūnūs” dviem laidom – 1974 ir 1981 m., vadindamas „trys graudulingi esiai” (esė),ir 1987 m. beletristikos knygą „Vėpūtiniai”, vadindamas „taryčios ir parodijos”. Šį ekspresyvaus stiliaus, nuo siurrealizmo iki natūralizmo, nuo modernizmo iki lietuviško realizmo, nuo ironijos iki graudulio, rašytoją reikėtų bent spaudoje paminėti. Literatūros žinovai rašo, kad jį domino Marcelis Proustas, Eugenas O’Neilas, Jamesas Joyce’as, o jis savo „Vėpūtiniuose” rašo: „Atminti mano iškiliam kaimynui ir mano mokytojui, tauriam pedagogui ir mūsų kalbos puoselėtojui, „Žiburėlio” ir „Saulutės” redaktoriui – rašytojui Antanui Giedraičiui-Giedriui”. Susirašinėdami, kaip Giedrių paminėti, prisiminėme Giedriaus laiškus. Aš jam rašau – atsargiai, reikia atspaudų, kad nepražūtų, o jis man: „Pasimelsk už mane, nes sekmadienį dirbau, net bažnyčion nenueidamas. Įsiveikiau. Buvau besiunčiąs pustrečio šimto A. G. laiškų su vokais. Šiandien nutariau išimti iš vokų… Rytoj vykstu paštan išsiųsti brangų atminimą, kaštuotis. Ir bus to reikalo galas. Amžinatilsį”. Kad taip tik ir neatsitiktų… (Ačiū Dievui, spausdinant šį „Naujojo Židinio” numerį laiškus gavau[19].) Išeivijoje, Jurgio Jankaus liudijimu, dar nuo nepriklausomybės laikų Giedrių gerai pažinojo literatas Viktoras Mariūnas (Mejeris, g. 1910).

Pagaliau du audringi filosofijos daktarai Izidorius Tamošaitis iš Antkalniškių ir Kazimieras Ambrozaitis iš Rotulių, studijavę Šveicarijoje, kaip Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana, Stasys Šalkauskis, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kiti lietuviai, Vakarų Europai savo disertacijomis išpopuliarinę rusų filosofą Vladimirą Solovjovą. Abu Jurbarke skaitė paskaitas Giedriaus vadovaujamuose mokytojų kursuose. Ambrozaitis dalyvavo išleidžiant „Žiburėlį”, pats šį tą parašė jo puslapiams. Tamošaitis nuėjo su tautininkais, redagavo „Vairą”, Ambrozaitis su krikščionimis demokratais, spausdino savo darbų Lietuvos Katalikų Mokslo Akademijos leidiniuose, bet abu turėjo nesusipratimų ir su savaisiais, o komunistai abudu išvežė per pirmąją sovietinę okupaciją. Giedrius, Ambrozaitis ir mano tėvas buvo beveik vienmečiai, vienas kitą gerai pažinojo. Apie abu daug rašyta ir nepriklausomybės metais, ir nepriklausomybę dabar atkūrus, ir išeivijoje, bet, manau, dar bus parašyta. Ambrozaitį mačiau gyvą. Antanas Miškinis, man pasakodavo, kaip su Kaziu Binkiu, Jonu Kossu-Aleksandravičiumi ir Kazimieru Ambrozaičiu jiems „liejos vynas, dužo taurės” ir „lėbavo pasakų karaliai” Rotulių lankoje prie Nemuno. Ambrozaitis studijavo Maskvoje ir filologiją, turėjo šmaikščią plunksną ir gerą iškalbą, mėgo poeziją, todėl jo gimtinėje Rotuliuose lankėsi nemaža poetų. Mūsų tėviškes už vieškelio skyrė tik nedidelis Šimkų ūkelis ir didžiulis žydo Grinbergo ūkis. Prano Dovydaičio vadovaujamos ateitininkų ekskursijos vasarą Nemunu dainuodavo pas Ambrozaitį kone iki pat nepriklausomybės galo. Net Kazys Bradūnas ir Juozas Girnius Rotuliuose yra buvę. Kazio Binkio sūnus Gerardas rašė, kad jam prie lovos už durų žymusis poetas – tėvas, Ambrozaitis ir panašūs pašnekovai išūžė ausis nuo mažens per naktis kalbomis visai ne apie poeziją. Man buvo lygiai tas pat. Kaimiškoje lovoje su patrūnijusiomis kojomis neduodavo užmigti arba užmigdydavo kaip lopšinė susirinkusiųjų kalbos. Lyg jie, o ne tironai, būtų atsakingi už pasaulio likimą, lyg be laisvos Lietuvos jiems nebūtų prasmės užsidengti savo prakiurusius stogus[20]. Todėl, kai 1944 m. spalio 8 d. vienu metu iš karto buvo uždegta apie 40 sodybų ir to gaisro dūmai rudens ramybėje sudarė debesis, o tarp ugnių be perstojo sprogo sviediniai, atsisukau bėgdamas iš toli pasižiūrėti į mūsų juodus medžius, besiraitančius sūkuriuojančioje liepsnoje, virš kurios lėkėį raitelį panašus vienintelis visame danguje baltas debesėlis. Mano eilėraštyje „Vytis pirkioje”, rašytame dar nesitikint gyvam sulaukti nepriklausomybės, Vytis visai ne emblematika, o Vytis, kabojęs ties patrūnijusia lova ir išlėkęs tada debesėliu[21].

Po tų baugių gaisringų sprogimų ir pasirodė Kazimieras Ambrozaitis Kuturiuose pas mūsų kaimyną Joną Paulaitį su savo giminėmis, nes ir jų sodyba Rotuliuose buvo sudeginta. Mus priglaudė šalia kitas kaimynas – Pranas Stanaitis. Mūšiai vakaruose tai sudrebindavo žemę taip, jog meste išmesdavo iš lovų, tai taip nutildavo, jog atrodė, kad pasibaigė karas. Rudens ramybėje nugeltę sodybų medžiai palinkę žiūrėjo į pelenų dykumas, kur pamatų akmenys buvo pavirtę dulkių krūvomis. Degėsių tvaikas, apkasai, kryžiai žuvusiems, minų krūvos, pasiutę šunes tuščiuose laukuose, kaip aguonų pribarstytuose juodų sprogimų duobių, širdgėla, juodesnė už jas. Rusų kareiviai girti vežimais važinėdavosi po kaimus, pagriebę prievartaudavo visas – nuo šešiolikos iki septyniasdešimt metų. Šaudavo ne tik į šunį kieme, bet ir į pirmą pasitaikiusį žmogų. Nuo kulkos ir mane išgelbėjo nusprogusi laužo kibirkštis, kuri laiku pataikė į akį. Vokiečiai 1941 m. kitaip darydavo: šaudavo į kiekvieną, net vaiką, išeinantį iš krūmų. Dabar žmonės kaimuose užsikabindavo kabliais tvartus iš vidaus ir neidavo naktimis išgirdę plėšiant, nes gaudavo iš automatų tiesiai į duris. Atvažiavę su tanku vienam pradėjusiam šaukti ūkininkui Dainių kaime ne per toliausiai nuo pelkės paleido iš kulkosvaidžio ir dar iš patrankos pridėjo – sviedinys perėjo per sienas ir sprogo kaimyno ąžuole. Apdergdavo paminklus, pakelių koplytėles[22].

Jau užfrontėje, visą lapkritį kažkur prie Sudargo miškuose laikėsi nepasidavusi vokiečių dalis ir Jurbarką varė iš proto: susigalvoja, kada jiems patinka, ir duoda į miestą iš savo vienintelės patrankos, ar šiokią, ar šventą dieną. Bum-žžž-driokst! Bum-žžž- driokst! Paleidžiami vaikai iš mokyklų, skirstosi turgus, išlikę per mūšį dabar bėga su manta iš namų nuo tos vienos patrankos. Tiktai klebonas laikydavo Mišias lyg niekur nieko, nors pasilikdavo vienas, bet kai sviedinys ties didžiuoju altoriumi iš pietų pusės pataikė į bažnyčią ir sprogo sienoje, pramušdamas skylę, ir klebonas pamaldas pradėjo trumpinti. Kada 1941 m. vokiečiai bombardavo raudoną Klišių dvarą, kitapus Imsrės šalia vieškelio, kertančio mano kito dėdės, tėvo brolio, nepriklausomybės kovų savanorio, su Giedriumi dirbusio gimnazijoje[23], iš dvaro gautą ir parduotą žemę, ties rodykle į rytus „Kuturiai 2 km.” trobelėje be grindų gyvenusi Maciulevičienė su šešiomis dukterimis, apsėdusios stalą, valgė iš didelio dubenio bulvinę košę. Pro atvirą langą į tą košę iš dangaus nukrito plaštakos didumo suskirdusi skeveldra. Vietoje kotleto… Jos padovanojo ją man. Pavaišino… O dabar – skeveldrų daugiau negu bulvių.

Padegėliai važiuodavo, kaip tada vadinome, į Vokietiją, pašarų ir bulvių. Užvažiuodavo tenai ant minų. Neparvažiuodavo ir tėvai kokią savaitę. Kai parvažiuodavo prisikrovę avižinių šiaudų, vežimo skyles užsikamšę Brockhauso tomu ar Albrechto Diurerio albumu, nustodavome drebėję. Kurie nebuvo sudegę, važiuodavo „riauberiuoti”. Geresnio žodžio tiems žygiams nerandu už jų pačių. Nemunu važiuodavo. Užšalo kaip stiklas. Tokia Jomantienė pasikinkė pati į šlajas, užsikrovė kuliamąją mašiną, ant viršaus dar spintų. Vakarų vėjas tiek varė ledu tą jos kalną, jog sustoti pavyko kažkur ties Skirsnemune, kai įlūžo[24]. Gruodis buvo pasiutusiai šaltas. Mokyklose nemokė vaikų. Kaime tą sausą vasarą neišseko tik vienas šulinys[25]. Dabar pradėję atsirasti vandenys iššalo. Užplūdo poilsiui atitrauktos rusų armijos, visą mėnesį išstovėjo pas ūkininkus. Kareiviai veždavo vandenį iš Nemuno, milinių skvernai apdegdavo besišildant prie krosnių durelių. Išplėšė avilius[26], korių pasidarė pilni laukai. Ambrozaičio knygų kaip avižinių šiaudų vežimas buvo pastatytas už klojimo nuo gaisrų, gale klojimo ant ratų šnypštė kareiviška virtuvė. Kareiviai skaldė jas kirviais lyg malkas ir kišo į geležinę savo krosnį. Kai suduodavo kirviu į storą tomą kaip į kaktą, po kiekvieno smūgio užsimerkdavau. 1944 gale ir 1945 m. pradžioje buvo tokie baisingi Karaliaučiaus bombardavimai, jog atrodė, kad frontas atgal pajudėjo. Danguje kryžiavosi prožektorių prožektoriai. Kai kurių nervai neišlaikė – pradėjo bėgti iš namų toliau pas gimines.

Tokiais laikais pas kaimyną matydavau Kazimierą Ambrozaitį trobos apyblandoje vieną vakarais kalbantį rožančių. Tokiais laikais vieną vakarą mano tėvas drebėdamas atsigulė ir pasakė – atstokit, važinėtis daugiau nevalioju, man visko gana. Daktaro nebuvo. Už ką ir kur jį gausi, jeigu skeveldrų daugiau negu bulvių. Atsimenu tik nepaprastai daug moterų: mūsų moterys, kaimyno moterys, mūsų giminių moterys, jo giminių moterys… Jos nutarė šaukti Ambrozaitį. Juk jis daktaras…

Jis ir atėjo vieną pavakarę. Juodu kostiumu, baltais marškiniais, tamsiu kaklaraiščiu, ilgais plaukais, be kepurės, nes čia pat gyvenome. Užsidarė su tėvu kelioms valandoms, o mes mirėme iš baimės, moterys pradėjo grabinėtis grabnyčių: jeigu daktaras taip ilgai neišeina, tikriausiai, teks degti žvakę… Pagaliau temstant išėjo: „Leiskite porą dienų pagulėti šiltesniame kambaryje. Užsišaldė gripą.” Paskui jį išėjo ir tėvas. „Pasiblerbėva, ir atsikėliau”,sako, į laikraštį sukdamas suktinę. Pasiblerbti pas mus – pasišnekėti laisvai ką nori. Filosofinėmis temomis…

Lietuvoje ir tada buvo feministinis judėjimas, tik nuoširdesnis. Moterys, valgydamos bulvinę košę, vaišindavo pakeleivį bombos skeveldra arba filosofijos daktarus priversdavo, kad pagydytų gripuojančius vyrus. Todėl visi ir laikėsi ant kojų nedejuodami. Tiktai vėliau ir jos, tvoras bekūrendamos, nesulaukdamos varinėjamų ir tardomų vyrų, pradėjo prakurams kirviais skaldyti knygas, kaip rusų kareiviai. Benedetto Croce, Arthuras Schopen- haueris, Immanuelis Kantas, Platonas, Maxas Scheleris, Aurelius Augustinus, Friedrichas Wilhelmas Schellingas, Edmundas Hus- serlis, Oswaldas Spengleris, Nikolajus Berdiajevas, Levas Šestovas, Hoene-Wronskis, Auguste’as Comte’as, Gabrielis Marcelis… „Die Staatslehre Wladimir Solowjov’s”, žaliais kietais aptaisais Kazimiero Ambrozaičio disertacija, jo su Kaziu Binkių išleisti trys, du plonesni, vienas storesnis, sąsiuviniai „Enciklopedinio žodyno”, kurio nė Leonas Gudaitis Lietuvos bibliotekose nerado. „Sieben hundert Jahre deutsch-litauischen Beziehungen”[27]. Lyg plaučiai susiūtos seimų stenogramos[28]. Baltos lankos, juodos avys… O Izidoriaus Tamošaičio bibliotekoje buvo Prancūzijos, Vokietijos, Anglijos, Belgijos žymiausių leidyklų leidiniai, bet visą jų klėtį suėdė žiurkės. Jau tada baltos lankos ėmė virsti į juodas, o jose pradėjo rodytis baltos avys. Ambrozaitį atsimenu pavasarį ant Nemuno kalno Rotulių vyrams patariantį vyti pančius[29]. Bet jo nepaklausė net sesers sūnus: Kazimieras Šimkus Jurbarko turgavietėj buvo pamestas vienas pirmųjų.

Dar tada sugyveno visokie žmonės, o pas žmones maišėsi visokios knygos. Giedriaus raštuose nėra neapykantos nė vienai tautai. Nors jis auklėjo lietuviška dvasia, bet jo žurnalai pilni visokių tautų rašytojų vertimų. Nors jis buvo katalikas, bet sekė Tolstojaus ir Vydūno mintimis, mačiau jo rusiškai rašytų eilėraščių rankraščių[30]. O jį gyvą pamačiau maždaug Stalingrado mūšio dienomis. Atsimenu to mūšio pabaigą. Neužmirštamą… Per žiemą karklai buvo apsiskleidę kažkokiais į rožės žiedus panašiais raudonais burbulais, žmonės šnekėjo, kad pražydo karklai, berods, ir žurnalas „Naujoji sodyba” aiškino. Bekalbėdami apie tolimus kruvinus mūšius visi gulėsi ir kėlėsi, o vieną dieną aplėkė žinia, kad vokiečiai sumušti. Tos dienos vakare saulėleidis sutapo su šiaurės pašvaiste. Baugiausia iš mano matytų. Mažas mėgdavau žiemos vakarais išeiti toli į laukus. Staiga apėmė siaubas. Mirtinoje tyloje saulė leidosi siaubingai raudona, sniegynus apliejo lyg liepsnos ir kraujas, visas šiaurės dangus virš Lietuvos suplazdėjo kaip raudona vėliava. Juodavo raudonume svirtis iškėlusios senos sodybos, medžiai, kryžiai. Parbėgau iš baimės namo. Vėliau aprašiau eilėraštyje „Mamajaus pilkapis”. Kai 1945 m. pavasarį paimsriais pro žibutes ir lazdynus paskutinį kartą išėjau iš Klišių pradinės mokyklos, netrukus iš jos buvo išmesta ir visa bibliotekėlė su Giedriaus knygomis, kurias skaitė medinėmis, kibirų lankais pakaltomis, pačių pasidarytomis pačiūžomis ant balų čiuožę kaimų vaikai. Ką ji reiškė dviejų barbarų kruviname susirėmime!

Gailiuosi, kad nuo liūdesių netekau ūpo susirašinėti su Giedriumi. 1972 m. per savo tetą Italijoje pasiunčiau jam eilėraščių rinkinį „Mėlyna žibutė apšvietė likimą”. Jurbarko progimnazijoje ir gimnazijoje tetą mokė Giedrius vienoje klasėje su busimaisiais literatais Juozapu Banaičiu, Pranu Dom. Girdžiumi, Petru Mikutaičiu, kunigu Juozu Gustu, kaip šiandien rašoma, išklausiusiu paskutinę Salomėjos Nėries išpažintį, dainininku Antanu Šabaniausku ir kitais. Nuo 1927 m. ji buvo vienuolė salezietė, gyveno Italijoje, itališkai kalbėjo gal geriau negu lietuviškai, auklėjo po keliasdešimt mergaičių italių. Iš pradžių gyveno Albanijoje, tuometiniame Skutari, paskui Vezuvijaus papėdėje. Napoli… Torino. Mirė ilgai išgyvenusi Alassio. Aš jos gyvos nemačiau. Kelis kartus buvo nutrūkę ryšiai, kelis kartus visa giminė meldėsi kaip už mirusią. Karo metais, gavus vokiškame blanke nežinoma kalba, aišku, italų, rašytą Raudonojo Kryžiaus pranešimą, kurio niekas negalėjo perskaityti, tik vienas vokiečių kareivis po metų. Pokaryje, kada nusileido geležinė uždanga. Kada vėliau buvo nulūžusi ranką ir gandino prancūzės laiškai, kad… ne mirusi, o gyva, tik negalinti rašyti. Man brangių lietuviškų tekstų nurašė ispanė. Sunku jai buvo lietuviškas raides rašyti, laikau kaip relikviją. Kada senatvėje nutrūko susirašinėjimas ir tiktai ar ne po dviejų metų gavau mirusios nuotrauką. Gal kas galėtų pasakyti, kada ji man buvo mirusi, kada gyva?[31]