Jonas Juškaitis (g. 1933 m. gegužės 30 d. Kuturiuose, Jurbarko valsčius, m. 2019 birželio 30) – Lietuvos poetas, vertėjas, eseistas. Taip pat parašė poezijos vaikams, atsiminimų. 1958 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1958–1962 m. dirbo savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Nuo 1971 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Vertė Anos Achmatovos, Frederiko Garsija Lorkos, Johano Volfgango Getės, Nikolajaus Gumiliovo, Frydricho Helderlino, Osipo Mandelštamo, Kiprijono Norvido, Rainero Marijos Rilkės, Georgo Traklio ir kt. poetų eiles.
Jo eilėraščių paskelbta anglų, baltarusių, ispanų, italų, latvių, lenkų, rusų, ukrainiečių, vengrų, vokiečių kalbomis. Poetas Jonas Juškaitis yra išleidęs 14 poezijos knygų, po vieną poezijos vertimų, straipsnių rinkinį. 1989 m. poetas apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, 1999 m. – Poezijos pavasario laureatas, 2004 m. įvertintas Jono Aisčio literatūrine premija už eilėraščių knygą „Eglė vasaros naktį“.
Sausi biografijos faktai ne ką pasako. Reikia skaityti. „Lyra ant gluosnio“ (1998 m.), „Trauktis atsišaudant“ (2016 m.) – drobė, kurioje įausti ir prisiminimai apie gimtinę, prieškario, karo, pokario Jurbarką.
Knygos „Lyra ant gluosnio“ pratarmėje jis rašo, kad dar kitai, visiškai atskirai knygai, paliekami ir skelbti, ir neskelbti, suplanuoti ar teberašomi straipsniai apie savo kaimą, giminę, Jurbarką.
Jono Juškaičio knygos „Trauktis atsišaudant: Apie knygas, laikus ir žmones“ recenzijoje Sonata Šulcė rašo: „Turbūt niekas nesuabejotų, kad Jono Juškaičio patirtys įdomios ir vertingos įvairiais aspektais: atmintyje ryškūs karo metų ir pokario įvykiai, 1941, 1948, 1949, 1951 m. trėmimai ir lietuvių literatūros lauke vykę procesai. Ne mažiau verti dėmesio paties Juškaičio gyvenimo ir kūrybos pasirinkimai. Jo eilėraščių rinkinys Ir aušros, ir žaros (1962) yra vienas pirmųjų modernios poezijos rinkinių, kuris laikytinas neturėjusiu sovietinės ideologijos požymių. Juškaitis sovietmečiu skelbė savo kūrybą (nors, tiesa, kartais laukiant dešimtmetį ar ilgiau), pasak jo paties, nedarydamas kompromisų („o kai paklausia, kaip tu galėjai įstoti į universitetą ir baigti būdamas ne komjaunuolis, nes visi sako, kad, komjaunuoliais nebūdami, negalėjo, aš jai atsakau, jog visi jie meluoja, norėdami pateisinti save“, p. 119). Taigi tiems, kuriems iki tol jau buvo pažįstama Juškaičio kūryba ar asmenybė, užvertus knygą Trauktis atsišaudant, tik dar labiau norėsis sulaukti šio autoriaus prisiminimų knygos. Ir neabejotina, kad jų Juškaitis galėtų parašyti ne vieną.“
Dar viena knyga – „Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis. Laiškai 1982–2002” (2018). 2011-2014 metais žurnale XXI amžius buvo Jono Juškaičio 20 metų susirašinėjimo su B. Brazdžioniu publikacija.