Dar spaudos draudimo laikais daugelis jurbarkiečių įsijungė į knygnešių gretas – iš Rytprūsių nešė lietuvišką spausdintą žodį, jį platino, skaitė, slėpė. Dažnas suprato, kad knyga ir spauda praplečia skaitančiojo akiratį, ugdo pasaulio pažinimą ir asmens sąmonėjimą. Humoristas Juozas Erlickas sykį yra pareiškęs: „Žmogus, neskaitąs laikraščių, – laukinis.” Gal ir per smarkiai pasakyta, bet iš dalies tai tiesa.
Nenuostabu, kad Jurbarko krašto žemė išugdė nemažą būrį talentingų ir pasišventusių spaudos darbuotojų, kurie paliko žymius pėdsakus Lietuvos žurnalistikoje. Pasekime pėdomis, kurias paliko žurnalistikoje, mūsų kraštiečiai – du Antanai Sabaliauskai.
Antanas Sabaliauskas – kunigas, misionierius, žurnalistas – iš Klišių
Jurbarko dvaro Klišių kumetyne gyvenę Juzė ir Juozas Sabaliauskai susilaukė 9 vaikų. 1905 m. vasario 13 d. gimė ketvirtasis – Antanas. Tėvai, regis, buvo gerbiami žmonės, kad šio naujagimio krikšto tėvu sutiko būti Jurbarko bažnyčios klebonas Kazimieras Marcinkevičius ir motinos sesuo.
Netrukus tėvai persikėlė gyventi į kunigaikščio Vasilčikovo valdomą alaus daryklą, kur tėvas ėjo ūkio vedėjo pareigas. vėliau Sabaliauskai persikėlė į dvarą, stovėjusį prie Jurbarko-Girdžių kelio, netoli Dainių pelkės. Čia tėvas buvo paskirtas dvaro prievaizdu.
Aštuonerių metų Antanukas ėmė lankyti Jurbarko keturklasę rusų mokyklą. Būdamas darbštus, jis pradėjo uždarbiauti – dėdei, plaukiojusiam Nemune garlaiviu, kimšdavo tabaką į papirosų gilzes. Už tai gaudavo keletą kapeikų nusipirkti saldainiams. Tikybos pamokas dėstė krikštatėvis Jurbarko klebonas K. Marcinkevičius. Šiam, jau senukui, buvo gana sunku suvaldyti 50 vieno skyriaus mokinių. Kartą per pamoką vienas mokinys iš užpakalinio suolo paleido silkę, kurią buvo atsinešęs priešpiečiams (matyt, buvo penktadienis). Silkė nulėkė per toli ir pataikė ne draugui, o tiesiai klebonui į veidą. Kaltasis gavo su medine liniuote penkis kirtimus į delną ir porą valandų klūpoti ant žirnių.
Mokslą sutrukdė prasidėjęs Pasaulinis karas. Tėvai Antaną leido privačiai mokytis pas lietuvius mokytojus. Kai 1918 m. buvo įsisteigta Jurbarko progimnazija, jis sėkmingai išlaikė egzaminus ir buvo priimtas į antrą klasę.
Laisvalaikiu jis pamėgo skaityti įvairius lietuviškus laikraščius. Viename jų užtiko straipsnį apie italų kunigą Bosko, kuris apie save telkė neturtingą jaunimą, jį mokė ir išlaikė.
Baigęs šeštą gimnazijos klasę, atostogaudamas Jurbarke, Antanas susitiko buvusį gimnazijos draugą Puišį, grįžusį iš Italijos. Tas jam pasiūlė vykti mokytis į Italiją pas saleziečius. Pasiūlymas Antaną sužavėjo. Tokiam jo pasirinkimui pritarė ir tėvai. Prasidėjo skubus pasiruošimas kelionėn.
Kaune sėkmingai pavyko gauti užsienio pasą ir vokiečių bei austų vizas. Jie – aštuoni lietuviai jaunuoliai – vakare sėdo į greitąjį Berlynan riedantį traukinį. Jiems viskas buvo nauja, įdomu.
Kelio gale jie atsidūrė netoli Paduvos miesto, Estės saleziečių kolegijoje, įsteigtoje dar paties šv. Jono Bosko. Atvykusius naujokus pasitiko lietuvis kunigas Skeltys, veteranas salezietis, jau 25 metus išbuvęs Italijoje. Sužvangėjo atsiverdami kolegijos mūrų dideli geležiniai kiemo vartai ir, atvykėliams suėjus, jie vėl užsidarė. Iš pradžių plačių lygumų sūnūs nejaukiai pasijuto. Tačiau po vakarienės su neįprastomis salotomis, vynuogėmis, vaisiais ir puslitriu vyno kiekvienam visų nuotaika pragiedrėjo.
Prasidėjo kasdieninis gyvenimas kolegijoje. Pirmiausia reikėjo išmokti italų kalbą. Atvykėliai turėjo atlikti ir kitus darbus. Antanui Sabaliauskui atiteko zakristijono pareigos.
Tarp mokslo, darbo, maldos, iškylų, sporto ir poilsio paskirstytas laikas gana greitai bėgo. Antanas apsisprendė tapti saleziečiu. Po dvejų metų, jam stojant į naujokyną, buvo leista apsilankyti tėvynėje. Atvažiavęs traukiniu į Tilžę garlaiviu pasiekė Smalininkus. Paskui pėsčiomis partraukė namo.
Po mėnesio Antanas atvyko į naujokyną, esantį Torine, saleziečių draugijos centre. Atliekamu laiku ėmė rašinėti įvairius straipsnelius. Vienus jų spausdino atskiromis brošiūrėlėmis saleziečių spaustuvė Torine, kitus siųsdavo Lietuvos spaudai.
Vieną dieną saleziečių generolas kun. Pilypas Rinaldi pasikvietė Antaną ir pasiūlė: „Ar tu negalėtum pradėti redaguoti lietuvių kalba leidžiamą laikraštuką, kuris supažindintų mūsų bičiulius Lietuvoje su kunigo Bosko veikimu? Išleisti bus galima mūsų spaustuvėje, kur jau panašūs laikraščiai spausdinami 12 kalbų.“
Generolo pageidavimas Antanui buvo lygus įsakymui. Tai buvo 1927 m. Jis persikėlė į saleziečių centrą ir ėmėsi spaudos darbo. Dienos metu važiuodavo klausytis paskaitų, o vakarais ir rytais redaguodavo iliustruotą žurnalą „Saleziečių žinios“, išeinantį kas du mėnesiai. Nepatyrusiam jaunuoliui tai buvo nelengvas darbas. Po poros metų „Saleziečių žinių“ redagavimą perėmė kunigas Pranas Petraitis, irgi mūsų kraštietis, gimęs 1907 m. Jokūbaičių kaime, Girdžių parapijoje.
Po atostogų, praleistų tėvynėje, Antanas Sabaliauskas, sugrįžęs į Toriną, sužinojo, kad privalo vykti į Romą studijuoti teologiją Popiežiaus Grigaliaus universitete. Netrukus jam teko dalyvauti audiencijoje pas popiežių Pijų XI.
m. liepos 31 d. A. Sabaliauskas buvo įšventintas kunigu. Primicijų iškilmės, jam sugrįžus į Lietuvą, buvo surengtos Jurbarko bažnyčioje. Rudenį parkeliavęs į Italiją, jis iš dvasinės vadovybės gavo paskyrimą vykti darbuotis į vieną saleziečių misijų Ispani joje. Atsidūrė saleziečių Astudillo kolegijoje. Teko išmokti ispanų kalbą, susipažinti su neįprastais papročiais.
m. jis pasiunčiamas į Pietų Indiją, į Madrasą. Prieš akis atsivėrė visiškai naujas pasaulis. Kunigui vėl teko susipažinti su visai nežinomu ir labai paslaptingu kraštu. Savo įspūdžius jis aprašė knygoje „1000 paslapčių šalyje“, išleistoje 1939 m. ir sulaukusioje nemažo skaitytojų susidomėjimo.
Po įtempto darbo metų Indijoje, apsunkintų anglų ir vietinės tamilų kalbų nežinojimo bei gyvenimo karštame tropikų klimate, kun. A. Sabaliausko sveikata sušlubavo ir jis grįžo į Europą.
Kurį laiką padirbęs Šveicarijoje, 1938 m. kun. A.Sabaliauskas sugrįžo į Lietuvą, įvairiose gimnazijose vedė rekolekcijas, talkino saleziečiams. Tuo metu Amerikoje dirbusio ir į Lietuvą parvykusio kunigo Antano Petraičio Vytėnuose nupirktame dvare jau buvo įsikūrę saleziečiai ir vis labiau plėtė savo veiklą.
Neramiais 1940 m. kun.A. Sabaliauskas buvo paskirtas Muniškių parapijos klebonu.
1944 m. rudenį frontui artėjant, jis pasitraukė į Vokietiją – nuo Jurbarko iki Marienburgo net tris savaites ėjo pėsčias. Po karo jis dirbo kapelionu pabėgėlių stovyklose Schwarzwalde (Tiuringijoje).
1949 m. pradžioje kun. Antanas Sabaliauskas atvyko į Venesuelą, į kraštą, kur lig tol nėra buvę nei vieno lietuvio kunigo. Apsigyveno sostinėje Karakase. A.Sabaliauskas ten įkūrė 5 lietuvių dvasinius židinius. Kiekvieną šeštadienį kuriame nors sekmadienį laikydavo mišias.
Karakase kunigui teko pasidarbuoti ir žurnalistikoje. 1949 m. jis įkūrė ir iš pradžių redagavo Venesuelos lietuvių katalikišką iliustruotą žurnalą „Tėvų kelias“. Jis ėjo iki 1955 m. Toli nuo gimtosios žemės atsidūrusiems lietuviams taip buvo padedama išlaikyti savo papročius ir kilnią lietuvišką dvasią.
Kun. A.Sabaliauskas, gimęs prie nedidelio Imsrės upelio, net šešetą metų darbavosi Venesueloje prie milžiniškos Orinoko upės (vienoje vietoje ši buvo net 22 km pločio!). Dr. J. P. Prunskis 1957 m. rašė: „A.Sabaliauskas Venesuelos ištrėmimą pasirinko savo valia. Ten jis yra ne vien dvasios vadas, bet ir lietuvybės šulas, ir knygnešys, ir savotiškas lietuvių konsulas, kuris randa kelią į valdžios įstaigas ir daug kuo lietuviams padeda.“
Darbuodamasis Venesueloje, kun. A. Sabaliauskas parašė solidžią prisiminimų knygą „Nuo Imsrės iki Orinoko“, kurioje įtaigiai papasakojo savo nuotykingą gyvenimą. 1953 m. jis išleido knygą „Taip jis kalbėjo: Don Bosko min- tys.“
1954 m. kun. A.Sabaliauskas persikėlė į JAV, kur Cedar Lake vietovėje (Indianos valstija) įkūrė saleziečių vienuolyną. Be to, jis įsteigė ir Čikagoje ėmė leisti neperiodinį saleziečių leidinį „Šiluvos balsas“ (1957-1959 m.). Leidinys supažindino lietuvius su vienuoly no stovyklaviete, planuojama steigti Šiluvos šventove, saleziečių gimnazija.
Kunigas, misionierius, žurnalistas Antanas Sabaliauskas 1987 m. liepos 19 d. mirė Bostone, JAV.
Antanas Sabaliauskas – teisininkas, žurnalistas iš Rotulių
Greta Klišių kaimo, kuriame gimė kunigas Antanas Sabaliauskas, yra išsidėstęs Rotulių kaimas. Šiame kaime po dvejų metų gimė kitas Antanas Sabaliauskas. Nežinia, ar tos dvi Sabaliauskų šeimos giminiavosi ar ne.
Taigi kitas garsus Antanas Sabaliauskas gimė 1907 m. gegužės 2 dieną Rotuliuose. Baigęs Jurbarko gimnaziją, jis įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, kuriame 1934 m. baigė Teisės fakulteto teisių skyrių.
Studijų metais A.Sabaliauskas aktyviai pasireiškė visuomeninėje veikloje. Jis dalyvavo studentų ateitininkų „Activitas“ korporacijos renginiuose, buvo tarp sumanių veikėjų Lietuvos Darbo federacijoje, Šaulių sąjungoje ir „Pavasario“ federacijoje. 1931-1933 m. A.Sabaliauskas buvo Vytauto Didžiojo universiteto studentų atstovybės narys – dirbo sporto ir užsienio komisijose.
Nors jis studijavo teisę, bet, regis, turėjo nemažą polinkį į žurnalistiką. 1932-1934 m. jis redagavo studentų ateitininkų sąjungos leidinius „Studentų žodį“ ir „Savu ke- liu“. „Studentų žodis“ buvo pusmetinis leidinys, ėjęs 1931-1936 m. Vėliau jis ėjo pavadinimu „Studentų dienos“.
Darbuodamasis Darbo jaunimo sąjungos centro valdyboje, A.Sabaliauskas 1932-1934 m. redagavo savaitraštį „Darbininkas“. Šį savaitraštį Lietuvos Darbo federacija leido nuo 1919 iki 1940 m. Tais metais A.Sabaliauskas savo straipsnius skelbė ir periodiniuose leidiniuose: „Ūkininkas“, „Rytas“, „Lietuvos aidas“, „Pavasaris“. Neretai pasirašinėdavo A. Sabalis.
1934 m. jis buvo priimtas į Lietuvos žurnalistų sąjungą tikruoju nariu.
Vėlesniais metais A.Sabaliauskas pelnėsi duoną teisininko darbu. 1940-1944 m. jis dirbo Vilniaus apylinkės teismo teisėju bei tardytoju.
1944 m. vasarą jis pasitraukė į Vokietiją. Dilligeno lietuvių pabėgėlių stovykloje A.Sabaliauskas su inžinieriumi Stasiu Vaitiekūnu leido laikraštį „Dienos žinios“, bendradarbiavo „Mūsų kelyje“, „Žiburiuose” „Mintyje“ ir kituose išeivių leidiniuose.
A.Sabaliauskas 1950 m. atvyko į JAV ir apsigyveno Ročesteryje. Bendradarbiavo „Drauge“, „Darbininke“, „Lietuvos dienose“. Dirbo Šv. Jurgio parapijos lietuvių mokykloje mokytoju, Alto ir Balfo skyrių sekretoriumi, lietuviškos spaudos platintoju.
Atšventęs įspūdingą 97 metų jubiliejų, Antanas Sabaliauskas mirė 2004 m. rugsėjo 12 d. Niujorke.
Vytautas Kutkevičius, 2013-08-02, http://musulaikas.com