Jurbarko miesto savivaldybės finansai 1918-1920 metais

Pagrindinį Jurbarko miesto pajamų šaltinį sudarė įvairūs mokesčiai, o išlaidas – mokyklų, kai kurių savivaldybės komisijų išlaikymas, taip pat didelę dalį reikėdavo išleisti rekvizicijos prekių supirkimui, kurias vėliau pristatydavo į Raseinius ar Kauną.

Štai 1919 metais Jurbarko miesto savivaldybės pajamų-išlaidų sąmatos vykdymo apskaita už 1919 metus:

Pajamų šaltiniai Pajamų šaltinių tipas Suma auksinais
Įvairios rinkliavos Kanceliarijos rinkliava 3883.00
Iš miesto turto ir teisių Kelio rinkliava 117232.30
Iš miesto įmonių Gyvulių skerdyklos 1934.00
Nuosavų dirbtuvių 9117.50
Viso 10351.50
Išlaidų susigrąžinimas ir pašalpos miestui 25430.75
Visos pajamos 165212.05

 

Išlaidų pobūdis Suma auksinais Procentinė dalis
Valdžios išlaidos 57245.94 34.95 %
Areštinės išlaikymas 3700.85 2.27 %
Patalpų nuoma kariuomenei 1147.20 0.70 %
Milicijos išlaikymas 5557.60 3.39 %
Gaisrininkų išlaikymas 1289.80 0.79 %
Miesto tvarkymas 3083.00 1.88 %
Miesto įmonių išlaikymas 11.611 7.09 %
Švietimui 28580.78 17.45 %
Bedarbių ir vargšų išlaikymas 11921.00 7.28 %
Sveikatos priežiūrai 15945.20 9.73 %
Skolų gražinimas 3170.00 1.93 %
Kitos išlaidos 20568.45 12.55 %
Viso 163820.82 100.00 %

Pajamų geresniam papildymui, buvo imamasi įvairių priemonių. Štai 1919-02-21 revizijos komisija, peržiūrėjusi Jurbarko miesto valdybos veiklos ataskaitas, nutarė:

  1. Kad geriau būtų kontroliuojamos miesto pajamas gaunamas už muitus, ant talonų – leidimų, būtų užrašomas prekės kiekis ir rūšis, o milicininkai tikrindami talonus pasižymėtų talono – leidimo numerį ir prekių vertę, kuriuos vėliau perduotų revizijos komisijai penktadienį, vieną kartą per savaitę.
  2. Įrašams daryti yra vedamos šešios knygos. Dar keturios yra nenaudojamos. Tad šias reikia užantspauduoti ir pradėti vesti.
  3. Baudoms registruoti turi būti užvesta nauja knyga.
  4. Turi būti imamas parašas nuo kiekvieno kliento perkančio leidimą išvežti prekes, o taip pat ir iš užmokėjusių baudą.
  5. Revizijos komisija surado, kad už kai kuriuos talonus – leidimus uždėti mokesčiai yra per maži ir nevienodi.

Po karo buvo nemažai sugriautų dirbtuvių: plytų, kalkių, durpių ir lentpjūvės. Tam reikėjo apie 52400 markių. Miestas tokios pinigų sumos neturėjo. Todėl Jurbarko miesto taryba 1919-03-05 nusprendė, jog reikia pasiskolinti 52400 markių už 4% metinių palūkanų tam reikalui iš Centrinės Lietuvos valdžios. paskiriant juos darbininkų organizacijos Jurbarke pirmininkui P. Burbai, kuris būtų atsakingas už šių pramonės šakų atgaivinimą, o taip pat už tinkamą pinigų panaudojimą.

Kitas pajamų šaltinis buvo renkamas kelio mokestis. Kelio mokestis 1919 metų pradžioje buvo imamas už iš miesto išvežamas prekes nuo 1 % iki 6 % jų vertės. Tačiau po kelių dienų, 1919-01-09 jis buvo pakeistas. Nutarė išvežamoms prekėms iš Jurbarko miesto uždėti muitą:

  • Svetimų miestų pirkliams 6 %.
  • Jurbarko miesto pirkliams 3 %.

Muitus rinkti pavesta Jurbarko miesto valdybai. Tuo tarpu pažeidėjas pirklys, jei vežtų daugiau nei užmokėjo Jurbarko miesto tarybai muito, tai jis turės sumokėti baudą, 20 % nuo visų neapmokestintų prekių vertės. Tačiau ir šis kelio mokestis nebuvo pastovus, mat Raseinių apskrities komitetas dėl skundų įsakė panaikinti senuosius ir uždėti naujus tarifus išvežamoms ir įvežamoms prekėms. Tad jau 1919-02-15 išleistas įsakymas, kuriuo suvienodinti visi muitai dedami ant išvežamų prekių, nustatant 4 % muitą. Kadangi Jurbarko mieste labai trūko maisto produktų, tad buvo uždraustas jų išvežimas. Tačiau kad jį gyventojai vykdytų, Jurbarko miesto savivaldybė buvo įsteigusi ir savo lėšomis išlaikė visą vietos milicijos administraciją, kuriai, buvo skirta išlaikyti 28654.60 auksinų, kas sudarė 17.49% visų metinių savivaldybės išlaidų. Be to buvo įsteigtas ir išlaikomas kalėjimas, kuris vėlgi pareikalavo nemaža lėšų. Nemažai lėšų pareikalavo ir pačios savivaldybės administracijos išlaikymas, per 1919 metus vien šiems darbuotojams buvo sumokėta 63140.00 auksinų .

Tuo tarpu Jurbarko miesto savivaldybė ieškodama papildomų pajamų šaltinių nutarė apmokestinti krikščionių ir žydų vargšų komitetus už gautus 500.00 centnerių javų. Buvo imtasi priemonių ir geresniam mokesčių surinkimui iš miestiečių, tad 1919-03-08 nuspręsta sudaryti sąrašą miestiečių, kurie turės mokėti mokesčius. Kartu skyrė 300.00 auksinų kortelių skirtų mokesčių rinkimui atspausdinimui, kas turėjo padėti efektyviau surinkti mokesčius. Galiausiai padėtis nė kiek nepagerėjo maisto rinkoje, tad spaudžiant apskričiai ir patiems miestiečiams, bei suprasdama savo sprendimo reikalingumą, 1919-09-09 Jurbarko miesto taryba savo posėdyje Nr. 45. nutarė 4 % muitą pakeisti į 1 % muitą išvežamoms ir įvežamoms į miestą prekėms. Jau kitais metais, 1920-02-12 nutarta imt pakartotinai reikalauti, kad pirkliai vežantys iš miesto prekes užsimokėtų Jurbarko miesto valdyboje už suteiktą leidimą gabenti prekes 1% kelio mokestį, apskaičiuotą nuo vežamų prekių vertės. Kas prekes veš be leidimo, bus nubaustas 3% nuo prekių vertės bauda, kurią turės sumokėti miestui, ir 2 % sulaikiusiam milicininkui . Tai žinoma, gana gerai parodo susiklosčiusią tuo metu situaciją. Nepaisant reikalavimų mokėti kelio rinkliavą ir tuo metų galiojusių draudimų išvežti maisto prekes iš miesto, visgi buvo bandoma vienokiu ar kitokiu būdu jas išvežti nelegaliai, nuslepiant tikrą jų vertę. Juo labiau kad už jų nugarų stovėjo vokiečių kareiviai, kurie dažnai važiuodavo kartu su pažeidėjais ir apšaudydavo milicininkus, kurie bandydavo jiems sutrukdyti. Galiausiai 1919-09-29 atsirado dar vienas pajamų šaltinis – Užsienio reikalų ministerijai susitarus su Vokietijos pasienio policija, buvo pavesta Jurbarko miesto valdybai išdavinėti leidimus kirsti pasienio ruožą vykstantiems į Vokietiją ir atvykstantiems į Lietuvą. 1920-01-05 nutarta už kiekvieną leidimą kirsti sieną, išduotą su blanku, imti po 10.00 auksinų ir po 12.00 auksinų nuo kiekvieno leidimo be blanko. Tačiau šis pajamų šaltinis greit nutrūko, mat 1920-04-27 Raseinių apskrities taryba uždraudė rinkti mokestį už išduodamus leidimus kirsti sieną, ir nutarė, kad visos gautos pajamos turi būti suskaičiuotos ir perduotos valstybės iždui. Tačiau tai buvo gal neįmanomas dalykas, mat visus tuos pinigus savivaldybė jau buvo išleidusi, o laisvų finansų neturėjo. Tad 1920-05-25 Jurbarko miesto taryba, apvarsčiusi Raseinių apskrities viršininko įsakymą, kuriuo Jurbarko miesto savivaldybė turėjo įnešti į iždą 9474 auksinų, surinktus už išduotus leidimus pereiti sieną, nutarė jų neįnešti, mat jie buvo įtraukti į Jurbarko miesto valdybos pajamų sąmatą bei surinkti iki paskelbiant uždraudimą rinkti mokestį. Galiausiai buvo susitarta, jog Jurbarko savivaldybė gali negrąžinti surinktos sumos, o vėlesni surinkti pinigai privalėjo būti perduoti valstybės iždui. Žinoma, Jurbarko miesto savivaldybė gavo teisę imti po 20.00% nuo kiekvieno leidimo išdavimo sumos, pasų išdavimo miesto gyventojams, kas Jurbarko miesto savivaldybei 1920 m. atnešė 1050 auksinų pajamų . Tais pačiais metais iždą papildė uždėjusi naują mokestį, kas atnešė 7430.00 auksinų pajamų. Juos savivaldybė surinko iš ganyklų nuomos miesto gyventojams, imdama už karves po 80.00 auksinų ir po 40.00 auksinų už ožkas, leisdama ganytis visus metus. Be to, išsinuomojusi iš Finansų pramonės ir prekybos ministerijos Jurbarko elektros stotį, už jos eksploataciją ji surinko 127754.80 auksinų, uždėjusi 4.00 auksinų mokestį už 1 kW .

Šitaip per 1920 metus Jurbarko Miesto savivaldybė sugebėjo surinkti 392337.10 auksinų.

Jurbarko miesto savivaldybė prarado savo pajamų šaltinį iš išduodamų leidimų kirsti sieną, bet atrado eilę kitų. Tačiau tai nepadėjo jai baigti 1920 metų teigiamu balansu. Buvo įsiskolinta 60000.00 auksinų. 1920-12-18 nutarė prašyti Raseinių apskrities tarybos 50000 auksinų subsidijos, kad galėtų iš dalies šią skolą padengti. Tuo tarpu likusią sumą nutarta uždėti mokesčių pavidalu Jurbarko miesto gyventojams.

krastotyra.jnvm.lt