Karšuvos giria – kultūros paveldas

Karšuvos girioje (Andriaus Čeponio fotografija)Dėl pelkėtumo ir nederlingų dirvožemių, teritorija nepasižymėjo medžiojamos faunos gausa ir tinkamumu žemdirbystei, todėl per visą istorinį laikotarpį buvo beveik negyvenama ir tarnavo kaip skiriamoji riba. Iki XV amžiaus giria skyrė skalvius nuo žemaičių, o po Melno sutarties 1422 m. per girią išvesta tarpvalstybinė siena, skyrusi Vokiečių ordiną (vėliau Prūsiją, Vokietiją) nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (vėliau Žečpospolitos, Rusijos imperijos, Lietuvos Respublikos). 501 metus gyvavusi siena yra savotiškas stabiliausios sienos rekordas Europoje. Ją žymintis griovys ir sampilai iki šiol neblogai išlikę. Šis griovys savotiškai skiria rezervato pelkinę dalį nuo spygliuočių miškų, augančių  ant smėlingo mineralinio grunto.
    1517 m. prie rytprūsių sieną kertančios kopos susitiko paskutinis vokiečių ordino didysis magistras markgrafas Albrechtas von Brandenburgas ir LDK karalius Žygimantas. Įvykiui įamžinti kalnas (kopa) pagal sieną buvo perkastas ir pavadintas Casta Calno vietovardžiu.  Manoma, kad dėl šio vietovardžio ir kilo piečiau esančio Kaskalnio kopų masyvo pavadinimas. Ši vieta yra dabartinėje rezervato apsaugos zonoje.
    Būnant skirtingose valstybėse, girios įsavinimas vyko nevienodai. „Prūsiškoji“ pusė buvo sukultūrinta daug labiau. Visos čia buvusios nedidelės pelkės nusausintos, upeliai kanalizuoti. Nedideli, apie 30 ha dydžio miško kvartalai paženklinti granitiniais stulpeliais. Daugelis kvartalinių linijų pravažiuojamos dėl įrengtų sankasų daubose ir pelkėse bei iškasų per kopas. Vien per Viešvilės upelį dabartinio rezervato ribose buvo įrengti šeši tiltai. Girioje pastatyta nemažai raudonplyčių eiguvų, į kurias veda žvyruoti, neretai ąžuolais apsodinti keliukai. Netoli gyvenviečių įveista nemažai egzotinių medžių ir krūmų–raudonųjų ąžuolų, bukų, platanlapių klevų, medlievų. Didžiausius pasikeitimus miškai patyrė po 1900-ųjų m., prasidėjus intensyviai miškininkystei.
    Jau prieš 450 metų ant Viešvilės upelio atsirado pirmoji malūno užtvanka. O XVIII a. viduryje augančio miestelio energetinius poreikius tenkino jau trys užtvankos. Šiuo metu Viešvilės žemupyje yra du tvenkiniai.
    Lietuvai (ilgą laiką carinei Rusijai) priklausiusi girios dalis iki mūsų dienų išliko daug mažiau įsavinta. Žymesnės gyvenvietės (Sakalinė, Eičiai ir kitos) atsirado XVII-XVIII a. Planingai giria pradėta tvarkyti po 1863 m. sukilimo ją perėmus caro patikėtiniui kunigaikščiui Vasilčikovui. Tuos laikus mena išlikęs per nepraeinamas Artosios pelkes nutiestas kastinkelis, dar vadinamas Vasilskeliu arba Kastinkelio keliu.
    Turbūt dėl priklausymo skirtingoms valstybėms, giria neturėjo vieningo ir pastovaus vardo. Rytprūsiuose ji buvo vadinama Karališkąja Jūros giria, arba atskiromis dalimis – Jūros, Viešvilės, Smalininkų miškais. Kitoje sienos pusėje giria vadinta Tauragės-Jurbarko arba trumpiau – Jurbarko miškais. Šiuo metu dažniau vartojamas Karšuvos girios pavadinimas, pagal pietinės Žemaičių žemės vardą.
    Antrojo pasaulinio karo ir pokario rezistencijos laikotarpį mena daugelyje vietų išlikusios apkasų, bunkerių, žeminių liekanos.

viesvile.lt

 

{gallery}pav-prie-straipsniu/Viesviles-upele-ispudziai{/gallery}