„Aštuoniolikto amžiaus pabaigoje Ekaterina Antroji padovanojo Jurbarką kartu su keliais tūkstančiais dešimtinių žemės Platonui Zubovui. Upelis naujosiose šio sėkmės kūdikio valdose tekėjo nuošaliau nuo dvaro, ir, norėdama padaryti malonų siurprizą savo numylėtiniui, pas jį viešėjusi imperatorienė įsakė pasukti upelį dabartine vaga, kas ir buvo per vieną naktį atlikta. Zubovas, išėjęs rytiniam puodeliui kavos, buvo apstulbintas naujuoju šiaurės Semiramidės stebuklu“.
Taip 1930 metais rašė žinomas emigrantas, istorinių romanų autorius S. Minclovas. Graži, tačiau tik legenda.
Tikrai, per Jurbarką Mituva ne visuomet tekėjo dabartine vaga, dar ir dabar šilelyje žymi Mituvos senvagė.
Anot hidrologo profesoriaus Stepono Kolupailos, Mituva turi keistą hidrografinį tinklą: prasidėjusi ties Dubysos slėniu ji su savo intakais – Gausante, Snietala, Alsa, Vidauja ir Imsre – teka į vakarus, lygiagrečiai su Nemunu. Žemiau Vidaujos žiočių nesuprantamu būdu suka beveik atgal ir sutinka Nemuną priešinga kryptimi. O už 2 km nuo Jurbarko Mituva staiga šauna į šiaurės vakarus ir kiek toliau patekėjusi sumeta antrą kilpą. Kilpos krantas aukštas ir status.
S.Kolupaila mini, kad „dirbtinė vaga iškasta XIX a. pabaigoje, kad tekėtų arčiau dvaro parko”.
Šaltiniai:
Сергей Минцлов, Смерть Гедимина, Екатерина II и Платон Зубов (Из литовских впечатлений) , http://www.russianresources.lt/, žr. 2015-02-21
Upių turistinių maršrutų aprašymai, http://www.upese.lt