Mūsų Jurbarkas. Apie Nemuno grožį. 213-215 p.

Apie Nemuno grožį

1904 metais Vilniaus generalgubernatorius Piotr Danilovič Sviatopolk-Mirskij lankė Kauno guberniją. Tų metų liepos 23 dieną jis su savo palydovais mažu garlaiviuku iš Kauno pasileido panemunėmis j Jurbarką. Ir štai ką rašo apie Nemuną vienas iš jo palydovų — Kauno gubernijos Statistikos Komiteto sekretorius Konstantin Pavolovič Gukovskij [K. P. Gukovskis — Š.Vladimiro (Kijeve) universiteto istorijos – filosofijos kandidatas]:

„Visą laiką ligi pat Jurbarko ponas Generalgubernatorius drauge su baronu de Baye [Prancūzų mokslininkas] ir savo palydovais gyvai domėjosi šio aprašymo autoriaus pasakojimais apie mūsų mažojo Reino [Suprask — Nemuno. Ir tada rusų valdžia savinosi Lietuvą, tam pavartotas ir tas žodis „mūsų“] istorinę praeitį.

„Gražus ir giedrią dieną iš tikro patrauklus senasis Nemunas. Jis lyg diržu perjuosia buvusią Lietuvos didžiąją kunigaikštystę ir savo gyvais reginiais vargiai nusileidžia kuriai rusų upei. Verta pasigrožėti Nemunu, kai jis ties Rumšiške griausmingai išsiverčia per Velnio Tiltą ir, aptaškęs jį savo balta puta, išsivingiuoja lyg gyvatė dviem didelėm kilpom ir skuba tarp savo stačių krantų pro švarutes bajorų sodybas [Panemunėmis tada buvo miesteliai, bažnytkaimiai, ūkininkų sodybos ir keli dvarai: Raudondvaris, Ilguvos, Raudonės, Eleonoravo, Žemosios Panemunės, Vytėnų (Zamkaus), Gelgaudiškio, Kliučiko. Veliuonos dvaras buvo toliau nuo kalno], plauja Taikos kalno papėdę ties didingu Pažaislio vienuolynu, o paskui vis tyliau, palengviau plūsta į puošnų Kauno slėnį… Tas slėnys daugeliui lenkų poetų, apdainavusių Lietuvą ir jos praeities veiksmus, buvo įkvėpimo šaltinis, kaip antai Mickevičiui, Syrokomlei (Kondratavičiui) ir kitiems…

„O toliau už Kauno Nemunas vis toks pat didingas. Kiek pasisukęs į šiaurę, nuo Seredžiaus teka visai tiesiai ligi pat Jurbarko, ir visu tuo keliu negali atitraukti žvilgsnio nuo nuostabių reginių, besitęsiančių abypusiai Nemuno krantų. Tie jo krantai abu pakilūs (tai Nemuno ypatingumas, lyginant jį su kitomis upėmis), be to, tie krantų pakilimai čia bėga lygiagrečiui su pačia upe, čia vėl iškyla prieš akis iš abiejų pusių. Važiuodamas taip ir vaizduojies tuos bėgančius pakilumus, lyg kokias ropojančias baisybes, įsibėgėjusias prieš viena kitą ir jau, rodos, pasiruošusias susikibti, bet staiga sustoja prieš vandens galybės užtvanką ir įpykę bejėgiškai sustingsta, suakmenėja… Tiktai tamsiai žali jų antakiai dar niauriai raukosi ant vėjo nupustyto pasmėlusio veido, pavasario upelių ir lietaus griovelių išraižyto. O Nemunas abejingai sau plaukia toliau pro tuos negyvus milžinus, plaukia palengva, išdidžiai, pilnas atsiminimų apie įvykius, kuriuos yra matęs ir kurių ženklai yra likę ant aukštų jo krantų…“

Kai keleiviai pravažiuoja jau griūvančią Gelgaudo pilį — Vytėnus, korespondentas istorikas rašo:

„Augmenija čia labai gausi savo įvairumu, o apylinkė — nuostabi savo poetišku reginiu. Lapais patręštuose pilies šlaituose neaprėpiama tankme keliomis pakopomis auga aukštos lieknos guobos, tamsialapės liepos, skėstašakiai klevai ir trapūs pilki alksniai. Iš jų tarpo iškyla šiurkščiu, neapglėbiamu liemeniu kelių šimtų metų ąžuolas, plačiai skleisdamas savo šakas apie jį apsupantį žalią jaunuolyną; jo tanki garbanota viršūnė iškyla beveik į pat kalno viršų. Ir tyliai savo lapais šnabžda tasai šimtametis gigantas, tarytum pasakoja apie žilą senovę savo žaliesiems vaikaičiams: pasakoja apie baisius dviejų šimtų metų teutonų puldinėjimus, apie romantiškąją Birutę, didvyriškus Gedimino, Kęstučio, Margirio ir kitų lietuvių didvyrių žygius; pasakoja, kaip ant seklumos nutūpė didžiulis vokiečių laivas — tvirtovė, plaukęs į Kauną; kaip viena lietuvaitė į pinkles įviliojo visą teutonų flotiliją; šnabžda ąžuolas ir apie tai, kiek nelaimingų aukų, nenorėjusių iš žiaurių riterių priimti Kristų, nekaltai pražuvo giliuose šios pilies rūsiuose— kalėjimuose… Ir senas Nemunas įsiklausė į tuos baisius pasakojimus, sugulusius jo stačiuose melsvai aptrauktuose krantuose…“

Minimąją (Gelgudo, Zamkaus, Vytėnų) pilį XVII amž. pradžios pastatė vokiečių pirkliai (Kiršenštainas), gavę iš Žygimanto Augusto monopolines teises karališkiems miškams pardavinėti. — LI VII t., 112 psl. – Vertėjo pastaba.