ISTORINĖ APŽVALGA
BENDROSIOS ŽINIOS
XVI amžiuje rašytas „Lietuvos ir Žemaičių didžiosios kunigaikštystės metraštis“ ir pirmasis Lietuvos istorikas Motiejus Stryjkovskis (Maciej Stryjkowski, 1547 – 1586) mini, kad į šią Pabaltijo šalį kadaise atvykęs iš Romos kunigaikštis Palemonas, kuris turėjęs tris sūnus: Barkų, Kūną ir Sperą. Vyresnysis sūnus Barkus valdęs Nemuno žemupio, Kuršių marių ir Jūros upės sritis. Ant Jūros upės kranto jis įkūręs pilį, kuri buvusi pavadinta Jurbarku, sujungus Jūros ir Barkaus vardus: Jūr(a)— Bark(us) = Jurbarkas.
Bet dabar žinoma, kad Jūros upė teka už 40 km nuo Jurbarko, ir nėra pagrindo teigti, kad ta Barkaus įkurtoji pilis kada nors būtų buvusi atkelta nuo Jūros prie Nemuno ir Mituvos, kur dabar Jurbarkas.
Kunig. Barkus miręs bevaikis. Jo valdytoji sritis atitekus antrajam Palemono sūnui Kunui, kuris tariamai įkūręs Kauną. Kuno sūnus Gimbutas paveldėjęs savo tėvo palikimą Kauną ir buvusio bevaikio dėdės Barkaus Jurbarko sritį su visa Žemaitija [Lietuvos metraštis, Bychovco kronika. Vilnius, 1971, psl. 43-44.].
Tačiau ta istorija apie kunigaikštį Palemoną bei jo palikuonis tėra tik legenda, norint Lietuvos valdovus iškildinti iš senaisiais amžiais garsėjusios romėnų giminės. Toks garsas anais laikais rūpėjo Lietuvos didikams. O kai kas (M. F. Dostojevskio duktė ir kt.) Lietuvos kunigaikščius kildina iš normanų (vikingų), kurie IX – XI amž. įsibraudavo j prūsų ir žemaičių žemės pakraščius prie Baltijos jūros. (Tarytum tiktai atvykėliai ir įsibrovėliai tegalėjo būti vadais ir kunigaikščiais)
Jau normanų (vikingų) įsibrovimo laikais galėjo prūsams, žemaičiams ir kitoms lietuvių giminėms kilti reikalas stiprintis prieš įsibrovėlius ir statytis pilis. O IX amž. jau aiškiai ir žinoma, kad Apuolėje (netoli Baltijos jūros, Skuodo valsčiuje, Kretingos apskrityje) jau ir buvo stipri pilis, kurią 853 metais Švedų karalius Olafas su didele galybe užpuolė.
Tenka manyti, kad apie įsibrovėlius plačiai per visą Lietuvą sklido gandas, dėl to apsigynimo pilių jau ir tada turėjo rasti toliau į, rytus nuo Baltijos jūros. Galimas dalykas, kad tuo metu ir Jurbarke, Imsrės vingyje, kur dabar yra vadinamas Bišpilis, galėjo būti pastatyta pilis. Bet apie tai tegalės pasakyti busimieji archeologiniai kasinėjimai.
Jurbarko vardas atsirado su kryžiuočių įsibrovimu į Lietuvą. Eiliuotoji Livonijos kronika ir Petro_Dusburgo kronika mini, kad Livonijos ir Prūsijos magistrai sutartinai 1259 m. Karšuvos [Karšuva senovėje buvo vadinama sritis, plačiu ruožu einanti nuo Nemuno j šiaurės vakarus, ir apėmusi Šaltuonos ir Jūros vidurupius, bet nesiekusi Kuršių marių nei Minijos. Jurbarkas įėjo į Karšuvos sritį.] srityje. Švento Jurgio kalne, pastatę pilį apsiginti nuo lietuvių ir pavadinę ją Georgenburg’u. (Mažojoje Lietuvoje prie Įstros upės buvo kitas Georgenburgas.)
Kai kryžiuočiai su kalavijuočiais pastatė Karšuvos srityje Georgenburgą, lietuviai toje pačioje apylinkėje taip pat pasistatė pilį [Apie ją bus toliau.] ir puldinėjo vokiečių Georgenburgą. Po garsiojo pralaimėjimo prie Durbės 1260 metais kryžiuočiai pasitraukė išGeorgenburgo į Klaipėdą. Georgenburgo pilis buvo sunaikinta. Paskui ji ilgai buvo apleista.
1336 metais kryžiuočiai sugriautą Georgenburgo pilį atnaujino ir pavadino Jurgenburg’u. Tada ji vėl grėsė Žemaičiams.
Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino valdymo pabaigoje (iki 1341 metų) lietuviai Jurgenburgą sunaikino, o 1343 metais kryžiuočiai jį vėl atsistatė. Po to Jurgenburgas dar buvo lietuvių naikinamas, o kryžiuočių vėl atstatomas, tvirtinamas ir net mūro tvora apmūrytas. Kurį laiką Jurgenburgo pilis ėjo iš rankų j rankas: lietuviai naikino, vokiečiai atsigriebę vėl ją statė ir tvirtino — taip kelis kartus. Pagaliau 1422 metų Melno ežero taikos sutartimi Jurgenburgas galutinai atiteko Lietuvai.
Kaip senų senovėje lietuviai tą Jurgenburgo vietovę vadino, nežinia. O Jurbarkas bene bus lietuvių persakytas iš kryžiuočių pilies Jurgenburg’o.
Šio šimtmečio pradžioje iš Jurbarko ir jo apylinkių kilę studentai Jurbarką buvo pradėję vadinti Jurapiliu [Carų valdymo laikais, o ypač kai Vilniaus universitetas buvo uždarytas (1832), nemažai lietuvių jaunimo studijavo Peterburgo aukštosiose mokyklose, buvo lietuvių ir jau įvairiose tarnybose. Tada lietuviai Peterburgą, atrodo, sulietuvino ir vadino jį Petrapiliu. Taip jurbarkiškiai studentai, atrodo, ir Jurbarką lietuvino — pradėjo vadinti Jurapiliu.] atseit Juro — Jurgio pilimi. Bet tas vardas plačiau nepaplito ir neprigijo: labai jau visiems įprastas buvo Jurbarkas.