Mūsų Jurbarkas. Kas dar iš Jurbarko istorijos. 34-39 p.

Kas dar iš Jurbarko istorijos

Lietuvis Didysis Kunigaikštis Mindaugas, norėdamas įsitvirtinti Lietuvoje ir apsiginti nuo priešų (vokiečių kryžiuočių — vakaruose ir slavų — pietuose, rytuos ir šiaurėje), užrašė kryžiuočių ordinui Žemaičius. Kryžiuočiai ėmė tvirtintis pasieniais ir pradėjo nepaliaujamas kovas su vadinamais pagonimis, atseit su žemaičiais, kurie nenorėjo kryžiuočių gilyn j savo žemę įsileisti. 1257 metais buvo Ordino ir Žemaičių sutartos dvejų metų paliaubos. Bet, paliauboms dar nepasibaigus, 1259 m. Livonijos ir Vokiečių ordino magistrai susitarę pastatė jau minėtąją Georgenburgo pilį. Ši pilis Ordinui, pasiryžusiam užimti Žemaitiją, buvo labai svarbi. Bet ir Žemaičiai netoli Georgenburgo pasistatė pilį puldinėjo Georgenburgą.

Kur buvo ir kaip vadinosi ta žemaičių pilis, nukreipta prieš Georgenburgą, tikros žinios nėra. Galėjo žemaičiai įsitvirtinti Bišpilyje, jei įmanomas buvo toks vieno km atstumas nuo kryžiuočių pilies. Toliau kur pamituvyje, paantvardyje ar paimsryje aiškių pilies ženklų neaptikta [Skaityk apie Girdžius.].Skirsnemunėje taip pat aiškių pilies ženklų neaptikta. Yra senas ir didelis piliakalnis pašaltuonyje ties Eržvilku.

Taip pat įmanoma, kad ta Žemaičių pilis, nukreipta prieš Georgenburgą, buvo Bisena (Bissena, Byssena, Beyssena) ant dešiniojo Nemuno kranto už 15 km nuo Jurbarko į rytus. Iš 1384 metų vokiečių raštų žinoma, kad ši vieta senovėje vadinosi Vytenio kiemu (Wythe Hoff) [1795- 1918 rusų okupacijos metais ši vieta vadinosi Zamkus. (Rusiškai zamok — pilis.) Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vadinosi VytėnaiŠią vietą su iemts sklypu 1934 metais nupirko Amerikoje gyvenęs kun. A. Petraitis ir padovanojo kunigams saleziečiams. Čia būdavo nurodoma ir senosios pilies vieta.].

Žemaičių pilis prieš Georgenburgą galėjo būti ir Veliuona už 35 km nuo Jurbarko į rytus.

Šioje vietoje pravartu dar prisiminti, kad Lietuvos piliakalniai senesni už kryžiuočių įsibrovimą į Prūsus ir Lietuvą. Kaip jau minėta, anksčiau už kryžiuočius į Lietuvą smerkės skandinavai (normanai, vikingai, variagai). Jų žygiai į rytinius ir pietinius Europos pakraščius jau žinomi nuo VIII amžiaus. Jie smerkės ir į Lietuvos pabaltijo pakraščius. Normanai, atrodo, yra turėję ryšio su dabartiniu Elbingu, tada vadintu Truso (Drūsuo). „Didžiausias (normanų) palikimas yra Sembos krašte prie Viskiautų, netoli Kranto, atkastas kapinynas, liudijąs apie čia buvusią IX — XI a. n(ormanų) koloniją. Sembos pusiasalis, žinomas gintaro krantas, bus, matyt, viliojęs (normanus) jame pastoviai įsikurti. Panašią koloniją švedas B. Norman nurodė buvus apie X a. ir Nemuno žemupyje“ [Liet. Encikl. XX t., 420 psl.]

Jau žinome, kad 853 metais švedų karalius Olafas puolė Kuršius (baltų — lietuvių gentis) ir apgulė Apuolės pilį. Taigi jau tada Apuolė garsėjo kaip tvirta pilis, kurią su didele galybe Olafas tik po aštuonių dienų apgulimo teįveikęs. Apuoliečiai patys pagaliau pasiprašę taikos.

Kokie senumo šios srities piliakalniai? Jeigu žinoma, kad normanai į pietinius ir rytinius pabaltijo kraštus smerkėsi jau VIII amžiuje, o gal ir dar seniau, tai Apuolės pilis, esanti Skuodo valsčiuje, Kretingos apskrityje, už 30 km nuo Baltijos jūros, turėjo būti dar senesnė. Iš tikro tai paaiškėjo iš 1930 metų archeologų kasinėjimo. „Radiniai ir žemės perkasimai parodė, kad. pylimas buvo piltas kelis kartus, vis paaukštinant. Nustatyti trys pilies gyvavimo laikotarpiai: I — nuo I iki V a. po Kr., II — VI iki VII a., III — nuo VIII iki Xla“ [Mūsų Lietuva. IV t. p. 304.]. Tokia senumo atrodė Apuolės pilis.

Apie normanų (vikingų, variagų) smerkimąsi į baltų (aisčių) žemes garsas ėjo tolyn į rytus ir žadino tolimesniuosius baltus tvirtintis, kurti apsigynimo pilis. O dar žinome, kad normanai ne vien pajūriuose grobė ir šeimininkavo, bet upėmis — Vysla, Prieglium, Nemunu, Dauguva — smerkės ir gilyn į baltų apgyventus kraštus. O buvo gi priešų ir iš kitų pusių, būtent slavų iš pietų, rytų ir šiaurės. Tada jau visu Lietuvos plotu imta rūpintis apsigynimo tvirtovėmis. Viena seniausiųjų Lietuvos pilių galėjo būti ir Jurbarko pilis, vadinamas Bišpilis. Šios srities valdovai jau turėjo žinoti apie normanų puolimus.

1260 m: liepos mėn. 13 d. prie Durbės ežero (Liepojos apskr., Latvijoje) lietuviai sutriuškino Livonijos ir Prūsų ordino sutelktines jėgas, o 1262 metais kryžiuočiai išvyti ir iš Georgenburgo pilies, pati pilis sunaikinta. Po to ilgai vokiečiai kryžiuočiai neįstengė šios pilies atstatyti, nors ir labai rūpinosi panemunėse įsitvirtinti.

Apie tą laiką ėmė kilti ir tam tikrų nesutarimų tarp Lietuvos kunigaikščių. 1263 metais buvo nužudytas Lietuvos Didysis Kunigaikštis Mindaugas. Tuo sąmyšio ir nesantaikos metu naudojosi Lietuvos priešai — vokiečiai kryžiuočiai ir kalavijuočiai. Jie vėl telkėsi įsistiprinti Žemaičiuose ir toliau Lietuvoje.

Kaip jau aukščiau minėta, 1313 metais kryžiuočių magistras Karolis su didele kariuomene atvyko panemune už 50 km nuo Ragainės į rytus ir dešiniajame Nemuno krante (tarp Sudargo ir Gelgaudiškio) pastatė pilį Kristmėmelį (Christmemel). Ši pilis, patogioje ir sunkiai prieinamoje vietoje įsikūrusi, grėsė Bisenai ir kunigaikščio Vytenio valdoms. Iš Kristmėmelio kryžiuočiai tikėjosi grynai įsistiprinti panemunėse ir užkariauti Žemaičius. Jie pasiprašė Liudviko Bavariečio pagalbos, pradėjo smarkiau veikti prieš Lietuvą. Tada užnemunės (Sūduvos) kraštą dengė tamsios girios. Vokiečiai per tas girias prasiskynė kelius ir ėmė smerktis į panemunes. Bet ir Lietuva jau stiprėjo. 1324 metais Lietuvos Did. Kunigaikštis Gediminas netikėtai apsupo Kristmėmelį ir susikovė su kryžiuočiais. O 1328 metais kryžiuočiai iš Kristmėmelio turėjo visai išsinešdinti.

Tačiau kryžiuočiai dar nesiliovė puolę Žemaičius ir kitas Lietuvos sritis. Taip jie 1336 – 37 metais dešiniojoje pusėje Nemuno, pasistatė Jurgenburgo pilį (buvusioje Georgenburgo vietoje), o toliau — Bajerburgą ir Marienburgą — šią pastarąją Dubysos žiotyse prie Seredžiaus.

Kur buvo Bajerburgo pilis, aiškios žinios nėra. Ji galėjo būti Nemuno saloje už 2 km nuo Veliuonos į vakarus, ties kur Gystaus upelis įteka į Nemuną. Čia buvę palikta daug vokiečių kariuomenės. Lietuviai patogiu laiku tą pilį sunaikino. Vokiečių istorikas Joseph Vogt spėja, kad Bajerburgas galėjęs būti sunaikintojo Kristmėmelio vietoje, priešais Skirsnemunę, kur dabar Narkūnų piliakalnis, už 12 km nuo Jurbarko.

Atnaujintoji Jurgenburgo (buvusioji Georgenburgo) pilis vėl ėmė grėsti Žemaičiams. L. D. K. Gedimino valdymo pabaigoje (prieš 1341 m.) ji buvo sunaikinta, o 1343 m. vėl veikė prieš Žemaičius.

Jau buvo minėta, kad 1382 m. pavasarį (balandžio mėn.) L. D. K. Kęstutis su savo kariuomene laivais pasileido žemyn Nemunu ir pirmą kartą paraku šaunamais ginklais (bombardomis) daužė Jurgenburgo pilį, bet neįveikė. Tiktai 1384 metais Vytautas, pirmą kartą slapta palikęs kryžiuočių ordiną [Po L. D. K. Algirdo galvos tėvo palikimas atiteko jo sūnui Jaunučiui. Bet. jam pasirodžius persilpnam valdyti didelį tėvo palikimą, jo valdžią perėmė kitas sūnus, Jogaila. L. D. K. Kęstutis dar tebebuvo gyvas. Jogaila, norėdamas vienas valdyti Lietuvą, nušalino savo dėdę Kęstutį. (Klastingu būdu Kęstutį ir jo sūnų Vytautą suėmė ir uždarė į kalėjimą. Kęstutis kalėjime buvo pasmaugtas, Vytautui pasisekė pabėgti.) Dabar Vytautas, norėdamas atgauti savo tėvo Kęstučio valdas su Trakais, turėjo ieškoti pagalbos prieš savo pusbrolį. Pabėgęs iš kalėjimo, jis nuvyko pas savo svainį, Mozūrų kunigaikštį, o iš ten — pagalbos prašyti pas kryžiuočius (1382).], su savo svainiu Sudimantu gudrumu paėmė Jurgenburgo pilį ir sudegino. 1387 m. ji buvo vėl kryžiuočių atstatyta, o kad būtų dar saugesnė, apmūryta ir tam tikra mūro tvora.

Kai antrą kartą Vytautas pasitraukė į Prūsus (1389), iš ten po kurio laiko įsikėlė į Jurgenburgo pilį ir gyveno čia su savo šeima ir giminėmis. Iš čia Vytautas pakartotinai tarėsi su savo pusbroliu Jogaila, pagaliau čia juodu ir susitarė, susitaikė.

1396 metais j Jurgenburgą buvo atvykęs didysis kryžiuočių magistras Konrad’as von Juggingen’as taikytis su Vytautu, nes prieš tai buvo susikivirčiję, jų santykiai buvo labai pablogėję. Po to dar vieną kartą buvo pairę Vytauto santykiai su kryžiuočiais, bet tada Vytautas jau gyveno savo tėviškėje (Trakuose), ir Jurgenburgo pilį teko paimti iš vokiečių jėga (1403 m.).

Kaip po 1422 m. Melno ežero taikos Jurgenburgas galutinai pasiliko Lietuvos pusėje, ši kryžiuočių pilis jau buvo sugriauta, o mūsų ir mūsų tėvų atminime jos nė pamatų jau nebuvo.