Mūsų Jurbarkas. Kur buvo kryžiuočių pilis? 31-34 p.

Kur buvo kryžiuočių pilis?

Ta vieta nėra galutinai išaiškinta. Minėtoji Livonijos kronika ir Dusburgas nurodo Šv. Jurgio kalną, didesniąją iš dviejų kalvų prie Mituvos žiočių, į vakarus nuo Jurbarko miesto. Toks kalnas ar, tikriaus sakant, kalva galėjo būti Mituvos ir Imsrės santakoje. Čia iš tikro ir šiais laikais yra žymus pakilimas, kurį galima pavadinti kalva ar net ir kalneliu. Prieš 700 metų (Georgenburgo pilis statyta 1259 metais) tas kalnelis galėjo būti žymiai aukštesnis, nes Nemuno, Imsrės ir Mituvos slėnys tada turėjo būti slėsnesnis, gilesnis. Kiekvieną pavasarį, smarkiųjų potvynių metu Nemuno srovės užneša į slėnius ir lankas daug smėlio ir dumblo, o per 700 metų tos smėlio ir dumblo nuosėdos neabejotinai iškėlė slėnį. Tuo tarpu, slėniui kylant, minėtasis kalnas, atrodo, mažėjo. Ir šiais laikais, Nemuno potvynių metu, tas kalnelis iš visų pusių apsemiamas, Nemuno vanduo, susimainęs su Imsrės ir Mituvos vandeniu, pro abi jo puses plaukia tolyn į vakarus. Dabar tas kalnelis iš tikro nedaug tėra pakilęs, lyginant su aplinkiniu slėniu; o ir per didžiausius potvynius vos vandens neužliejamas.

Čia rūpimu klausimu buvo kreiptasi į prof. S. Kolupailą. Jis atsakė:

„Įdomi… mintis, kad Nemuno žemupio slėnys kyla dėl sąnašų, todėl prieš 700 metų visi piliakalniai ir pilių kalnai (potvynių užliejamuose slėniuose) turėjo atrodyti žymiai aukštesni. Turime beveik patikimų duomenų, kad Nemuno vaga ties Smalininkais tarp 1812 ir 1930 pakilo 52 cm. Tačiau negalima manyti, kad per 700 metų slėnys pakilo 2,5 m, nors tas galėjo tikrai įvykti. Vidutinis vasaros vandens horizontas ties Jurbarku 1881 – 1914 ir 1524 – 1932 padidėjo 47 cm, bet ir čia ekstrapoliacija nepatikima.

„Nemuno potvynių aukščiai virš nulio (kuris yra a. 16 cm žemesnis už vid. vasaros horizontą) buvo tokie:

„1888: 621 cm, 1889: 578 cm, 1928: 660 cm, 1931: 588 cm, 1958: 738 cm… 1958- metais vanduo buvo 73 cm aukštesnis (už 1928). 1804 metų horizontas nurodytas 738, bet to meto nulis mums liko visai nežinomas.“

Taigi prof. S. Kolupaila neatmeta minties, kad per 700 metų Nemuno sąnašos slėnį apie minėtąjį Šv. Jurgio kalną nebūtų galėjusios pakelti, o paties kalno aukštį lyg ir sumažinti.

Ant tariamojo Šv. Jurgio kalno dabar stovi gyvenamieji namai, auginami sodai ir daržai. Aukštesniąją vietą (rytinį galą kalnelio) buvo apėmusi Lukoševičių, paskiau — Lukoševičiūtės- Teresevičienės sodyba. Apie 1930 metus ten pat gyvenusi Ona Lukoševičiūtė pasakojo, kad jų darže pasitaiką kažinkokių mūro liekanų: plytgalių, šukių ir net senų pinigų. Tų pinigų ji ir turėjo dėžutėje. Tie pinigai jau atrodė surūdiję ir suplonėję. Onos teta, tėvo sesuo, minėtoji Teresevičienė pasakojusi, kad seniau mūro liekanos žemėje trukdžiusios arti žemę darže. Kas slėpėsi dar giliau, nežinia.

Pro tariamąjį Šv. Jurgio kalną, pagal gyventojų sodybas, eina Tilžės gatvė, prasidedanti nuo senojo Imsrės tilto iš rytų pusės ir einanti ligi pat Mituvos į vakarus. Tilžės gatvė per didžiuosius Nemuno potvynius apsemiama. O tenka manyti, kad prieš 700 metų ta gatvės vieta buvo dar žemesnė.

Taigi labai panašu, kad tasai Šv, Jurgio kalnas ir buvo ta dabartinė kalva Imsrės ir Mituvos santakoje, kur galėjo būti pastatyta kryžiuočių pilis.

Dešinėje pusėje Mituvos, į Vakarus nuo minėtosios kalvos (tariamojo Šv. Jurgio kalno), taip pat yra aukštoka vieta ir tolygiu pakilimu eina tolyn, kiek pakrypdama į žiemos vakarus, ir už kelių šimtų metrų tolumo staiga pakyla į didesnį aukštį. Ta vieta už Mituvos sausa, beveik grynas smėlys, giliau akmenuota. Tie akmenys — morėnos, ledynmečio padaras, iš viso to užmituvio seniai iškasti ir sunaudoti. Kad būtų čia kada prie Mituvos buvusi kokia pilis, nepastebėta.

Neįmanoma ir tai, kad kryžiuočių pilis Georgenburgas būtų galėjusi būti dešiniajame Nemuno krante už pusantro km nuo Mituvos žiočių į vakarus tuose ties Kalnėnų kaimu riogsančiuose dviejuose piliakalniukuose (bišpiliukuose). Ši vieta būtų buvusi permaža nors ir mažiausiai kryžiuočių piliai, ypač dar buvusiai kartą ir mūro tvora apmūrytai. (Žiūr. Kalnėnų piliakalnį.)

Livonijos kronika ir Dusburgas teigia, kad Georgenburgo piliai vieta buvo parinkta aukštesnioji iš dviejų kalvų ir tai prie Mituvos žiočių, taigi ta žinia aiškiai ir veda į jau apsakytą Imsrės ir Mituvos santaką.

Kur nors toliau nuo Nemuno statyti pilį kryžiuočiai taip pat negalėjo, dėl to netiko tam nė lietuvių (žemaičių) supiltas piliakalnis, jurbarkiškių vadinamas Bišpilis, Imsrės vingyje už 1 km į Vasaros vakarus nuo Jurbarko miesto vidurio. Kryžiuočių piliai Bišpilio ir plotas būtų permažas; atkampi ir ši vieta, vandens keliu visai neprieinama, nes Imsrės upe bet kokiam laivui ligi Bišpilio atplaukti niekada negalėjo būti įmanoma. (žiūr. Jurbarko piliak.)

Čia tenka prisiminti dar vieną paliudijimą. 1382 metais anksti pavasarį (balandžio mėn.) Lietuvos Didysis Kunigaikštis Kęstutis su savo laivynu nuplaukė Nemunu žemyn imti Georgenburgo pilies. Tai buvo pirmas kartas, kad Kęstutis paraku šaunamais ginklais (bombardomis) puolė kryžiuočių pilį. Tenka manyti, kad sunkių bombardų iš laivų į krantą nekėlė ir nevežė artyn prie pilies, o šaudė tiesiai iš laivų. Mituvos ir Imsrės santakoje kryžiuočių pilis kunigakščiui Kęstučiui lengvai pasiekiama, įplaukus laivais j Mituvos žiotis.

Taigi atrodo tikra, kad kryžiuočių Georgenburgo (paskiau vadinama Jurgenburgo) pilis bus buvusi Mituvos ir Imsrės santakoje už 0,5 km nuo dabartinės Nemuno vagos. Prieš 700 metų Nemuno vaga galėjo būti ir kiek arčiau, o ir dabartinis Mituvos žemupys nuo pat žiočių apie 1 km aukštyn pakankamai vandeningas laivams įplaukti, ypač Nemunui ar Mituvai bent kiek patvinus.