Miesto gyventojai
Kas gi XVI amžiuje gyveno Jurbarke?
Iš Jurbarko valsčiaus ir Naujosios Valios (Virbalio) inventoriaus sąrašo( 19) matyti, kas tada buvo Jurbarko gyventojai. Jau žinome, kad pietiniame miesto gale buvo prekyvietė. Apie prekyvietę spietėsi pirkliai. Čia jie turėjo savo žemės sklypus. Prie prekyvietės iš rytų pusės gyveno Abraomas Kurylovičius ir Matas Mykolajevičius. Pietų pusėje [Mūsų laikais pietų pusėje buvo ir platus praėjimas į panemunę, kur vykdavo arklių ir raguočių prekyba.] — Jonas Petrovičius Gaščevičius, Petras Žemaitinis. Mikalojus Dinda (vaitas). Motiejus Jurevičius, Hansas Hynča. Iš vakarų — Matys Kleis, Tomas Seilius, Jonas Kviešinciškis, Motiejus Kiepirnas, Abraomas Andrejevičius. Iš šiaurės — Grigas Kavolius (Gryk Kowal), Mečys Šimkaitis, Aleksas Nienijaltovskis, Valentas Džiudžis, Jonas Garnčažas, Andriejus Višinskis:
Toliau nurodomos gatvės ir kiti miesto gyventojai šiais vardais ir pavardėmis: Juško Brukaž, Jurgis Muraža, Ichno Kownianin, Motiejus Keliotis, Motiejus Kūgis, Povilas Rimkaitis, Ambrozas Andrejevičius, Ivanko Rusin, Budrys Žemaitinis, Paulius Krykaitis, Mikas Giedvošaitis, Poviliukas Kudzielaitis, Steponas Tūbis, Būčys, Povilas Jurgaitis, Juška Brukorius. Mečys Šimkaitis, Mikas Giedvošaitis, Petras Rupeikaitis. Rūta Dzichciarz, Jokūbas Dzielninkas, Mikalojus Kažemėkas (Kozemiak) ir kiti.
Vardai ir pavardės užrašyti lenkiškai. Daugumas iš jų. atrodo, yra buvę lietuviai, tiktai kai kurių vardai ir pavardės neatpažįstamai sulenkintos. Bet gal tada Jurbarke jau yra buvę vienas kitas lenkų ir gudų.
Miesto skerdyklų laikytojai buvo: Jonas Katylius. Povilas Rimkovičius, Mikalojus Broškis. Jie mokesčių mokėjo po 15 grašių už akmenj [Svorio matas apie 15 kg (apie 30 svarų).] lajaus.
Miestiečiai savo kluonams žemės sklypus turėjo gale miesto, atrodo, šiaurės pusėje, prasiplečiant į rytus. Suminėta per 30 pavardžių, kurie valdė tokius sklypus. Numanu, kad daugelis miestiečių tada vertėsi žemės ūkiu. Jie turėjo 25 valakus dirbamos žemės. Trys valakai priklausė miesto seniūnui; už tą žemę mokesčio nereikėjo mokėti. Kiti mokėjo po 25 grašius.
Miestiečiai turėjo ir lankos panemunėje. Už kiekvieną margą lankos jie mokėjo po 3 grašius.
Po 2 margus lankos turėjo ir kaimų gyventojai.
Už keltą per Nemuną jo laikytojas turėjo mokėti po 5 kapas [Kapa — senovės Lietuvos piniginis vienetas. 60 grašių.] metams.
Keltas per Nemuną visada buvo ir vėliau. Nepriklausomybės metais buvo bandytas ir medinis tiltas, bet jis neapsimokėjo ir neišsilaikė.
Jau minėta, kad XVI amžiuje Jurbarke galėjo būti 600 gyventojų, 6 didesnės ir kelios mažesnės gatvės. Ne ką daugiau tų gatvių buvo ir šio amžiaus pradžioje. Ano amžiaus gatvių pavadinimų nesuminėta, tik nurodyta, kuria kryptimi kuri gatvė ėjo, pvz.: nuo prekyvietės j rytus, nuo prekyvietės į šiaurę, Aukštoji gatvė skersai miesto, gatvė nuo prekyvietės j dvaro pusę, gatvė pagal Imsrę ir panašiai.
Šio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Jurbarke buvo šiais vardais gatvės:
Kauno gatvė, pagal šiaurinį galą turgaus aikštės einanti j rytus ir vakarus.
Dariaus ir Girėno (buvusioji Raseinių) gatvė, gretimai su Kauno gatve einanti iš ryty į vakarus.
Vytauto Didžiojo, arba tiesiog Vytauto gatvė, prasidedanti nuo Kauno gatvės ir per vidurį miesto einanti j šiaurę, buvusioji Klišių.
Vaižganto gatvė — nuo Dariaus ir Girėno gatvės vedanti į šiaurę.
Donelaičio g. — nuo Vaižganto gatvės gretimai su Dariaus ir Girėno g-ve vedanti rytus.
Valančiaus g. — nuo Kauno gatvės pro katalikų bažnyčią kairiuoju Imsrės krantu vedanti į šiaurę.
Vydūno g. — dešiniuoju Imsrės krantu iš pietų j šiaurę.
Tilžės g. — nuo Imsrės iki Mituvos.
Daugiau kitos: Kalninė (šiauriniam miesto krašte), Birželio (rytiniame krašte). Ugniagesių (rytiniame krašte, arčiau Klišių g.), Mėsinė (pietiniame pakraštyje, nuo turgaus aikštės vedanti į vakarus). Mituvos, Muitinės (abi vakarų miesto krašte).
Ilgiausia ir bene pati gražiausia gatvė buvo — Dariaus ir Girėno. O savo prekybomis didžiausia — Kauno gatvė. Ši gatvė bene bus ir viena iš pačių seniausių, minint ir gretimąją arčiau Nemuno — Mėsinę gatvę.
Šio amžiaus pat pradžioje Kauno gatvė plačiai žmonių buvo vadinama Gasu. Kitos gatvės buvo ūlyčios: Raseinių ūlyčia. Klišių ūlyčia… O Kauno gatvė — Gasas. tik tuo vienu žodžiu. Sakydavo: „Susitikom ant Gaso.“ — „Gasas stambiais akmenims brukuotas.“ — „Ant Gaso beveik visi žydų kromai (krautuvės).“
Čia neminimos Jurbarko naujamiesčio gatvės, atsiradusios po 1922 metų Žemės reformos, kai Jurbarko miestas iš įprastinio slėnio ėmė plėstis j kalną, j šiaurės pusę.
Kas be ko, Jurbarkas yra praleidęs ir gaisrų. Kada ir kokių jų buvo, jei buvo. praėjusiais amžiais, nėra žinios. O šio amžiaus pradžioje, 1906 m. liepos mėn. 26 d., Jurbarke sudegė apie 250 namų. Tai buvo skaudus smūgis miestui. 1940 m. liepos 8 d. Jurbarką vėl ištiko didžiulis gaisras, sunaikinęs apie 400 namų. Išdegė visa pietinė dalis miesto. Nukentėjo ir katalikų bažnyčia: nugriuvo abu bokštai, daug žalos padaryta ir viduje.
Minėtini ir potvyniai, kurie anksti pavasari užliedavo visą pietinį miesto pakraštį. O senieji pasakodavo, kad seniau Nemunas dar vandeningesnis būdavęs, anksti pavasarį dar smarkesni potvyniai semdavę miestą: vanduo net Raseinių (Dariaus ir Girėno) gatvę žemiausioje vietoje užliedavęs, dėl to sykį Lybės (prekybininkės) kieme radę milžinišką lydeką apsekusią. Ir mūsų atminime pietinė dalis turgaus aikštės, visa Tilžės gatvė, rytinė ir vakarinė dalis Kauno gatvės, taip pat ir pietinis galas Vydūno gatvės būdavo apsemiami.
Potvynių metu Nemuno vanduo ties Jurbarku pakyla 6-7 metrus. Vyresniųjų atminime didieji potvyniai yra buvę 1922, 1926. 1931, 1936, 1940 metais. Tokie potvyniai įvyksta dėl ledų susigrūdimo, kai dėl klimatinių sąlygų Nemuno aukštupyje ledas anksčiau pradeda laužytis ir judėti ir kartais užsikemša žemiau Jurbarko. Kartais užsikemša ir kitur, pavyzdžiui, žemiau Kauno, tada vanduo užplūsta žemesniąsias Kauno vietas.