Prancūzkapiai
Seni jurbarkiškiai ir aplinkiniai kaimiškiai minėdavo prancūzkapius. O tų kapų vietą nurodydavo ten, kur augo mažas pušynėlis už 1 km nuo Jurbarko į vakarus, tarp Jurbarko – Smalininkų plento ir Mituvos. Tame pušynėlyje ir dabar matyti pakilimai, kauburiai kauburėliai, lyg iš tikro ženklintų, kad ten kokie kapai, nors ir tokie netvarkingi.
O Magdelena Sibitienė, 80 metų amžiaus moteris, kilusi iš Kalnėnų kaimo, pasakoja (1965 m.), kad, kai maža būdama ganiusi apie minėtą vietą bandą, mačiusi ten smiltyne išpustytų žmonių kaulų. Jos tėvas paaiškinęs, kad tai buvę prancūzų kareivių kaulai. Čia per prancūzmetį (1812) esą žuvę prancūzų kareivių, ten pat jie buvę ir palaidoti. Per ilgą laiką vėjas smiltį nupustęs, ir kaulai pasirodę viršuje.
Kitas pasakoja [Karys, 1930, Nr. 33], kad Striplaukyje, į vakarus už Mituvos, buvusios didelės kautynės prancūzų su rusais. Žuvę daug karių. Užėję ir smarkūs šalčiai, daug prancūzų sušalę. O čia buvęs pastatytas avininkas ganomoms avims per lietingas audras suvaryti. Visas tas avininkas buvę sušalusių prancūzų prikrautas. Paskui jie buvę palaidoti smiltyne prie Mituvos. Po kiek metų viena vasara buvus labai vėjuota. Vėjas nupustęs smiltį nuo prancūzų kapų, kaulai viršuje pasirodę. Liūdnas buvęs vaizdas. Tada kunigaikščio Vasilčikovo senelė liepusi savo dvaro darbininkams iškasti didelę duobę, surinkti išpustytus kaujus ir užkasti. Ant to supilto kapo kunigaikštienė pastačius didelį medinį kryžių, o visą tą smiltyną liepus apsodinti pušaitėmis. Kryžius per ilgą laiką supuvęs, o prie gluosnio šalia kelio, einančio pagal Mituvą, buvęs prikaltas mažas kryželis. Pušynėlis suaugo, jame pakilimai ir kauburiai tebėra, ir atminimas tebėra.