Ragainė
Viena Ragainė yra Prūsų Lietuvoje, kairiajame Nemuno krante, netoli Tilžės — tai ten miestas. Jurbarko Ragainė — Mituvos sietuva antrajame vingyje, einant nuo Mituvos žiočių aukštyn. Ties šia Ragaine, kairiojoje Mituvos pusėje, prasideda miesto gyventojų sodybos, šiaurės pusėje prieinančios prie Tilžės gatvės, o priešingoje pusėje susiduriančios su Mituvos lanka pietuose.
Jurbarkiškiai pasakojo, o kiti ir dabar atsimena tuos pasakojimus, kad toje Mituvos sietuvoje vakarais sutemus kitąsyk raganos savo vaikus maudydavusios. Sumesdavusios juos į sietuvą ir imdavusios trinkti. Raganiukai trenkami klykdavę, tai kažinkur jų klyksmas būdavęs girdėti. O gyventojų čia pat prie Mituvos ir nebuvę.
Vaikus išmaudžiusios, raganos ir pačios imdavusios maudytis, o paskui žlugtą skalbti. Jų kultuvių poškėjimas ligi pat išnaktų aidėdavęs.
Kai į Lietuvą atėjo krikščionybė, žmonės raganas išgaudę ir paskandinę toje sietuvoje. Sako, tris dienas vanduo sietuvoje kunkuliavęs ir burbuliavęs. O ta sietuva ir pasiliko vadinama Ragaine. Vaikai jos iš tolo lenkės. O ir didieji jos vengė. Kas čia besimaudydamas įplaukdavęs, tai kažinkas kaip traukte traukdavę į dugną. Daug čia esą ir paskendę žmonių.
Ta sietuva iš tikro labai ir gili, vanduo šaltas, matomų ir nematomų šaltinių papildomas. O vasaros laiku, kai Mituva visur nusenka, tai Ragainės vandens tekėjimo nė nematai, atrodo, kad nė neteka, taigi nė neišsimaišo. Kai kuris drąsuolis per šią sietuvą plaukdamas bando atsistoti, tai dugno niekada nesiekia, tik pajunta, kad vanduo žemai šaltas, kaip geležis.
Jurbarkiškiai žinojo ir kitą dar padavimą apie šią Ragainę [Užrašė Juozas Ambrozaitis. Karys. Nr. 7, 1930].
Kai prancūzų imperatorius Napoleonas su savo armija žygiavo nukariauti Rusijos, ėjo ir per Lietuvą. Viena jo armijos dalis keliavo ir per Jurbarką. Pavargę kareiviai sustojo pasilsėti Striplaukyje. O tas Striplaukis — tokia sausa ir patogi vieta už Mituvos į vakarus nuo miesto. Čia augo retos, skurdžios pušelės. Kareiviai pasistatė palapines ir pasistiprinę nuėjo j Mituvą išsiplauti baltinių. Diena buvo saulėta, graži. Išsiplovę baltinius, o turbūt ir patys išsimaudę, sugrįžo j savo stovyklą, išsidžiaustė skalbinius ir sugulė ilsėtis.
O Jurbarke tuomet gyveno dvi senos raganos. Kai kareiviai buvo sumigę, tuodvi raganos atėjo j Striplaukį ir sukėlė didelę audrą, išmėtė ir sudumblino kareivių baltinius ir pačios pasišalino.
Pasibudę kareiviai pamanė, kad gamta kalta, kad iš tikro buvo užėjusi audra, bet paskui suprato, kad kokios žmogystos piktas darbas. Jie pasikvietė Paryžiaus žynį, kuris drauge su Napoleono kariuomene keliavo, ir tas žynys išaiškino, kad Jurbarke gyvenančios dvi raganos, pasakė ir tą namą, kur juodvi buvo. Kareiviai suėmė raganas, atvedė į nusikaltimo vietą, o teismas nusprendė parišti juodviem po kaklu po didelį akmenį ir paskandinti giliausioje Mituvos sietuvoje. Ta sietuva dabar ir vadinama Ragaine.
Ir nuo tos dienos, kada raganas paskandino, kas tik per nelaimę į tą sietuvą įkrinta arba nežinodamas maudosi, vis paskęsta, o žmonių pasakose sakoma, kad raganos ir dabar sietuvos dugne tebesančios gyvos ir į sietuvą patekusį žmogų traukte gilyn traukiančios. Per Pirmąjį pasaulinį karą čia besimaudydami esą paskendę ir du vokiečių kareiviai.
Paskutiniu laiku daugiau paskendimų Ragainėje nebuvo girdėti. Tai gal ir raganos kitur išsidangino.