Mūsų Jurbarkas. Romos katalikų parapija. 121-124 p.

KULTO REIKALAI

Iš istorijos žinoma, kad visos lietuvių giminės, trumpai vadinamos aisčiais ar baltais, iš pradžios buvo gamtos reiškinių garbintojai su vyraujančiu dievu Perkūnu. O vakarų Europoje jau nuo pirmųjų po Kristaus gimimo amžių įsigalint krikščionybei ir jai vis plintant j rytus ir šiaurės rytus, priartėjo ir prie aisčių. Iš istorinės apžvalgos sužinojome, kaip ir kuriais keliais krikščionybė pasiekė lietuvių gentis.

Yra žinia, kad po Lietuvos krikšto (1386) dar kelis dešimtis metų ir ilgiau Lietuvoje, ypač Žemaičiuose, nebuvo įsigalėjęs katalikų tikėjimas, dar vis maišėsi su pagonybės apraiškomis. Kaip buvo Jurbarko srityje? Jurbarkas pirmosios bažnyčios susilaukė tik XV mažiuje. Kur ir kaip meldėsi jurbarkiškiai iki to laiko? Galėtume tik spėlioti.

Romos katalikų parapija

Jurbarke pirmoji bažnyčia buvusi pastatyta netrukus po Žemaičių krikšto (1413). Žemaičių vyskupija įkurta 1417 metais, Jurbarkas visą laiką priklausė Žemaičių vyskupijai.

Jurbarke pirmiausia tebuvusi koplyčia Veliuonos klebono žinioje. Pirmąją bažnyčią pastatydino Žemaičių vyskupas Mikalojus Dziežgovičius 1430 metais. 1522 metais karalius Žygimantas 11 bažnyčią atnaujino. Numanu, kad nuo 1430 ar 1522 metų Jurbarke ir prasidėjo savaranki parapija. Yra žinomas ir karalienės Bonos įsakymas, duotas jos vietininkui Jonui Kuncevičiui, pastatyti Jurbarke bažnyčią. 1555 metais karalienė užrašė bažnyčiai 6 valakus žemės išlaikyti vikarui, bažnyčios tarnams ir mokyklai. Pirmoji mokykla buvusi įsteigta jau 1557 metais Jurbarko klebono Martyno Hermanavičiaus rūpesčiu.

Seni dokumentai rodo, kad iki valdinių reformų Jurbarko bažnyčios klebonas fundacijų žemės turėjo 20 valakų su 54-riais prie tos žemės priklausiusiais valdiniais.

Pirmosios Jurbarko bažnyčios tikriausiai bus buvusios medinės, pradėtos statyti ir išlaikiusios tą pačią vietą — pakilioje kalvutėje ant kairiojo Imsrės kranto. Dar ir 1901 metais stovėjo labai sena medinė bažnyčia, į kurią ir paprastais sekmadieniais vargiai besutilpdavo parapiečiai. Visų labai gerbiamo ir mylimo klebono kun. Kazimiero Marcinkevičiaus ir uolaus jo padėjėjo kun. Antano Kiznio rūpesčiu ir pastangomis 1901 – 1907 metais pastatyta mūrinė gotikos stiliaus bažnyčia, pavadinta Šventos Trejybės vardu, konsekruota vysk. Mečislovo Leonardo Paliulionio 1907 metais. Viename šios bažnyčios bokšte buvo įkeltas amerikiečių lietuvių padovanotas didysis varpas.

Jurbarko parapija priklausė Raseinių dekanatui ir 1936 metais turėjo 8,873 parapiečius. Seniau, dar šio amžiaus pradžioje, ji buvo daug didesnė su Girdžių filija (dabar atskira parapija) už 10 km į šiaurės rytus nuo Jurbarko. Po Girdžių iš Jurbarko parapijos atskirta ir Vertimų parapija už 12 km į šiaurės vakarus nuo Jurbarko, įkurta 1924 metais.

1940 m. liepos 8 d. ištikęs Jurbarką smarkus gaisras sunaikino visą pietinę dalį miesto. Apdegė ir bažnyčia: medinės bokšto dalys nugriuvo, išdegė ir visi mediniai įrengimai viduje. Po kelerių metų ji buvo vėl paremontuota ir išdekoruota viduje.

Jurbarko katalikų bažnyčia yra turėjusi rūpestingų ir darbščių klebonų bei kunigų vikarų. Smulkiau nežinomi pirmieji klebonai ir vikarai, minėtini keli paskesniųjų laikų.

Carų okupacijos laikais (1795 – 1915) rusų valdžia nesirūpino Lietuvos žmonių gyvenimo gerinimu, sakytume, tiek tiktai, kiek Lietuvos šalis davė Rusijai medžiaginės naudos. Be kita ko. rusų valdžia daug pajamų gaudavo iš svaigiųjų gėrimų —  alaus ir degtinės. Alaus bravarų niekam nereikėjo toli ieškoti, o spirito varyklų turėjo beveik kiekvienas dvaras. Iš degtinės pelnėsi ne tik rusų valdžia, bet ir ją gaminusieji dvarai.

Lengvai gaudami alaus ir degtinės, žmonės įprato girtuokliauti. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius pamatė, kad, girtuoklystei plintant, smunka ir žmonių moralė, gresia pavojus ir visai tautai. Vyskupai ėmė steigti blaivybės draugijas, parapijų klebonus ir kunigus įpareigojo rūpintis blaivybės platinimu savo parapijose.

„1858 m. rugpiūčio 15 d. per Žolinės atlaidus Jurbarko klebonas Mykolas Kervelis per pamokslą kvietė visus savo parapijiečius visiškai mesti gerti degtinę… Jurbarko parapija buvo pirmoji laimingoji, kuri davė pradžią masiniam blaivybės brolijų atsiradimui…“ [Aidai, 1975 m. gegužės mėn., 198 psl.]

Nuo praėjusiojo šimtmečio pabaigos klebonu buvo parapijos mylimas ir gerbiamas ir didelį autoritetą turėjęs kun. Kazimieras Marcinkevičius. Yra žinia, kad spaudos draudimo metais per jį eidavusi ir slaptoji spauda, gauta iš Sudargo klebono kun. Martyno Sidaravičiaus, kuris gaudavo jos iš Tilžės.

Kleboną kun. K. Marcinkevičių gerbi ne tik savi parapiečiai katalikai, bet ir kitų tikybų žmonės, ypač žydai. Apie jį sklido gandas, ypač į jo senatvę, kad jis esąs reto dorumo ir šventumo kunigas. Žydai stebėdamiesi pasakodavo, kad jis gaisro ugnį sulaikąs: šventu drabužiu apsivilkęs pereinąs tarp degančio ir sveiko namo, ir ugnis toliau neinanti. Dėl to, sako, gaisrui kilus, žydai ir katalikai jo šaukdavęsi.

Prie klebono K. Marcinkevičiaus vikaru buvo veiklus kunigas Antanas Kiznis. Jis padėjo klebonui statyti ir tą 1907 metais konsekruotą gotikos stiliaus bažnyčią su dailiais altoriais ir gerais vargonais. Jis ir iškalbus pamokslininkas. Jis Jurbarko rusų prad. mokykloje katalikų vaikams dėstė tikybą — iki spaudos draudimo rusiškai, paskui lietuviškai. Jis pasirūpino, kad katalikai vaikai prieš pamokas nekalbėtų drauge su pravoslavais maldą rusiškai, o išmokė vieną vyresnį vaiką Tėve mūsų lotyniškai, ir visi mokyklos katalikai vaikai atskirai susirinkę kalbėdavo.           «

Jurbarke trumpai vikaru (1918 – 1919) buvo kun. Martynas Jonaitis, gera iškalba ir gyvo būdo ypatybėmis sugebėjęs patraukti jaunimą šviestis, Atgimstančios Lietuvos vyriausybei paskelbus atsišaukimą jauniems vyrams stoti į kariuomenę, kun. M. Jonaitis per susirinkimus ir privačiai ragindavo jaunus vyrus stoti savanoriais į jauną Lietuvos kariuomenę. Vienas iš netolimo kaimo ūkininkas, susirinkime pasiklausęs kun. M. Jonaičio raginimo, ten pat balsu pareiškė, kad kai pats kunigas įstosiąs savanoriu, tai ir jis, tas ūkininkas, išleisiąs savo sūnų. Kun. M. Jonaitis netrukus iš tikro išėjo į kariuomenę kapelionu. Išleido savo sūnų ir tas ūkininkas, išleido ir netuščiomis rankomis.

Po klebono K. Marcinkevičiaus klebonu buvo paskirtas kun. Pranciškus Stakauskas. Jis buvo tylaus būdo. Pokalbiuose jį galėjai matyti su lengva, jam vienam būdinga šypsena. Jo didžiausias buvo rūpestis, kad-1918 metų rudenį buvo įsteigta Jurbarko „Saulės“ progimnazija, paskui išaugus į visą gimnaziją.

Dar buvo ir daugiau klebonų ir kunigų, palikusių parapijoje gerą vardą, pvz., kan. Juozapas Bikinas, publicistas ir visuomenės veikėjas, jau minėtasis kun. Albinas Alseika, kun. A. Stanevičius, tik trumpai tebuvęs Jurbarke klebonu.