1812 metų pabaigoje, išsekintai Napoleono armijai traukiantis per Lietuvą, mūšiuose, nuo šalčio ir bado mirė daug kareivių. Lietuvoje daugybė vietų, žmonių vadinamų prancūzkapiais. Vienur, kaip Vilniuje, jie rasti ir perlaidoti (2000 karių palaikų perkelti į Antakalnio kapines), kitur liko tik prisiminimas žmonių pasakojimuose.
1930 metų „Kario“ žurnale išspausdintas ats. vyr. pusk. J.Ambrozaičio pasakojimas apie Jurbarko prancūzkapius.
„Nuo Jurbarko į vakarus Napoleono laikais būdavo žmonių ganyklos. Ten buvo keletas hektarų lekiančiojo smėlyno, ant kurio buvo pastatytas avininkas, kur piemens, užėjus dideliam lietui, suvarydavo avis. Čia buvo didelės kautynės prancūzų su rusais. Toj vietoj žuvo daug karių. Be to, užėjus dideliems šalčiams, toj vietoj sušalo daug prancūzų. Avininkas buvo prikrautas lavonų, tartum malkų. Visi buvo palaidoti minėtam smėlyne. Rusų kunigaikščio Vasilčikovo bobutei dar šeimininkaujant, toj apylinkėj vieną metą buvo labai vėjuota vasara ir vėjas, blaškydamas smėlį, išnešiojo po laukus napoleoniečių kaulus, kurie visi pateko ant viršaus. Žmonėms atrodė liūdnas vaizdas. Tuomet Vasilčikovo bobutė įsakė savo dvaro darbininkams iškasti gilią ir plačią duobę, surinkti visus kaulus ir užkasti. Kiek žmonių dirbo — nežinia, bet trys savaitės laiko praėjo, kol tą darbą baigė. Kunigaikštienė pastatė ant kapo didelį medinį kryžių ir minimą smėlyną apsodino pušaitėmis ir dar kitokiais medeliais. Kryžiui nupuvus, buvo prikaltas prie gluosnio mažas kryželis, kuris ir dabar tebėra. Pušynaitis, dabar gražiai suaugęs, žaliuoja ir yra „Saulės” draugijos nuosavybė. Čia vasarą vietos žmonių šventadieniškas poilsis (pušynaitį žmonės vadina gojuku).“
1930 metais dar buvo gyvi tą įvykį prisimenantys. Šį pasakojimą į knygą „Mūsų Jurbarkas“ įtraukė ir A.Giedraitis-Giedrius, pridėdamas, kad „Magdelena Sibitienė, 80 metų amžiaus moteris, kilusi iš Kalnėnų kaimo, pasakoja (1965 m.), kad, kai maža būdama ganiusi apie minėtą vietą bandą, mačiusi ten smiltyne išpustytų žmonių kaulų. Jos tėvas paaiškinęs, kad tai buvę prancūzų kareivių kaulai. Čia per prancūzmetį (1812) esą žuvę prancūzų kareivių, ten pat jie buvę ir palaidoti. Per ilgą laiką vėjas smiltį nupustęs, ir kaulai pasirodę viršuje.“
Tas pats pasakojimas ir Br. Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“, IV t.
Martyno Mažvydo bibliotekos archyve saugomi Valstybinei archeologijos komisijai 1936 m. siųsti dokumentai apie Jurbarko prancūzkapius: A.Giedraičio pranešimas, nuotraukos.
A.Giedraičio prierašas prie žemėlapio: „Iš kažko esu girdėjęs, kad Jurbarko Valdžios Gimnazijos šile, pažymėtame I, kalvos/kopos esančios prancūzų kapai. Tos kopos neatrodo ypatingos. Jų čia yra daug. Tik beveik visos sugadintos, suardytos: per karą čia padaryti kasimai ir duobės armotoms. Smulkiau jų nesu ištyręs. Panašių kopų, kaip I šile, yra ir II šile, tik šičia jos platesnės ir visos beveik sveikos. 1935.XII.5“.
Gal kada nors ir sužinosim, ką slepia pamituvio šilas.