Turbūt nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nežinotų Antano Smetonos – pirmojo ir paskutiniojo nepriklausomos Lietuvos prezidento. Neretai visas tarpukario Lietuvos istorijos etapas vadinamas Smetonos Lietuva.
1926 m. birželį rinkimus į Seimą laimėjusios kairiosios partijos panaikino karo stovį, cenzūrą, iš kalėjimų paleido apie du šimtus komunistų, nutarė iš kariuomenės atleisti dalį karininkų. Tai pakurstė radikalias visuomenės grupes ir buvo pradėta rengtis perversmo keliu pašalinti esamą vyriausybę. Perversmas įvyko 1926 m. gruodžio 17 d., o po dviejų dienų – gruodžio 19-ąją Prezidentu vėl buvo išrinktas A. Smetona.
1927 metų vasarą A.Smetona išsiruošia į kelionę po Lietuvą. Kaip tik tuo metu Jurbarke viešėjęs Ben Crain nufilmavo A.Smetonos sutikimą Jurbarke.
Ši prezidento kelionė paliko didžiulį įspūdį amžininkams. Čia pateikiamos Sergejaus Chamanskio atsiminimų ištraukos.
„Prezidento kelionės į Klaipėdą maršrutas buvo visiems gerai žinomas. Žemaičių plentas dar tik laukė savo statybos ir pagrindinis kelias Klaipėdon buvo panemuniais, maršrutu Kaunas-Jurbarkas-Pagėgiai-Šilutė-Klaipėda, o važiuos A.Smetona ir lydintys jį asmenys automobiliais. Visa panemunė: Vilkija, Seredžius, Veliuona, Skirsnemunė, o svarbiausia, Jurbarkas, visi ruošėsi grandioziniams priėmimams. Ąžuolų lapų girliandomis apvilkti Garbės Vartai, raita vietinė Garbės Palyda, uniformuoti šauliai ir šaulės, skautai ir skautės, burmistrai, viršaičiai ir kita vietinė valdžia, vietinės inteligentijos atstovybė, žydai ir visos likusios religinės konfesijos, ir minios žmonių…
Jau liepos 6 d. pavakary buvau Jurbarke. Kitą rytą nuėjau pas Juozą Kasiulaitį, kuris žinojo visus Jurbarko reikalus ir kaip vyks Prezidento sutikimas. Radau jį beruošiant kalbą tam atvejui, jei teks pristatyti gimnazijos sportininkus. Mat buvo ne tik gamtos, bet ir fizinio lavinimo mokytojas.
Jurbarke skersai visą įvažiavimo gatvę jau stovėjo A.Smetonos sutikimui Garbės Vartai. Buvo padaryti iš apjuostų ąžuolo lapų girliandomis karčių, o virš jų didelis užrašas: „Sveikas Pirmasai Valstybės Kūrėjau.“
Prezidentui šios dienos po perversmo buvo tikros „pjūties dienos“. Kaip tik jis išlaikydavo tą įtampą ir tempą? Kaip buvo rašoma vėliau, iš Kauno išvažiavo automobiliu 8 val. ryto. Jį lydėjo kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas, ministras-pirmininkas Voldemaras, vidaus Reikalų Ministras Musteikis ir dar daugybė valstybės žmonių, aukštų karininkų ir valdininkų. Viso virš 20 žmonių. Ir visur pakelyje miesteliuose ir net kaimuose iškilmingas sutikimas. Pirmasis didesnis buvo Vilkijoje, paskui Seredžiuje, paskui Veliuonoje. Visur A.Smetona lankėsi bažnyčiose, bendravo su kunigais. Ir visur pirmiausia džiaugsmingos kalbos, sveikinimai, dovanos, vaišės… Veliuonoj, kadangi čia Gedimino žūties kalnas, A.Smetona užtruko ilgiau. Lipo į kalną, kalboje priminė Gedimino žūtį,
Kai kas Antaną Smetoną pavadindavo perversmininku, o tarp savęs ir uzurpatoriumi ir diktatorium. Tačiau šioje kelionėje Prezidentas elgėsi kaip didžiausias demokratas. Tik pagalvokit! Visiems buvo vienodas – ir katalikams, ir žydams ir evangelikams ir pravoslavams-stačiatikiams. Visiems norėjo pademonstruoti savo teiginį, kad bus visos Lietuvos atstovas, o ne kuriai nors tautai, tikybai ar partijai atskirai prielankus.
Raudonėje Prezidentas ilgiau užtruko Raudonės pilies savininko Farija de Kastro valdose, kuris jau nesilaikė bajoriškų skrupulų, elgėsi „protingai”, prezidentą ir jo palydą priėmė su dideliu svetingumu, tuoj visus susodino už stalų ir čia jau, tarp tostų sugebėjo pasakyti, ko jam reikėjo. O tostus kėlė už Prezidentą, Lietuvos kariuomenę ir gen. Žukauską, Vyriausybę ir jos atstovus. Prezidentas atsidėkodamas už svetingumą irgi pakėlė tostą, bet jau į šeimininko sveikatą, turbūt nė nepajutęs, koks tai politinis momentas. Salės langai buvo atviri ir pro juos iš sodo buvo girdimas vietinio „Pavasarininkų“ choro specialiai Smetonai paruoštas koncertas. […] Paskui Smetona de Kastro lydimas apžiūrėjo pilį.
Taigi toje kelionėje Smetona kontaktavo ir su buvusiais didžiaisiais Lietuvos žemvaldžiais, kurių daugumas buvo lenkai ir žemės reformos buvo gerokai apkarpomi. Smetonai jie žadėjo visokeriopai išgrąžinti savo valdas, o tuo ir Lietuvą.
Sustojo ir Vytėnuose, kur irgi apžiūrėjo pilį.
Artėjant prie Skirsnemunės Smetoną pasitiko vietinės šaulių rinktinės raiteliai, kurie jį toliau visur lydėjo, kaip garbės apsauga-palyda. Smetona čia nuvyko į antruosius Žvyrius ir Naukaimį – evangelikų valdas. Gausiai susirinkę pastarieji sveikino jį ir vedė į savo bažnyčią.
Į Skirsnemunę atvyko jau lydimas vietinės šaulių raitelių rinktinės ir tuoj atlankė Skirsnemunės bažnyčią. Buvo atgiedota „Te Deus Laudamus“. […] Visų vaišingumas neišpasakytas ir visa Prezidento dienotvarkė sugriūna. Į Jurbarką jis jau labai vėluoja, tačiau tokio vaišingumo, kokį ras Jurbarke, jis dar niekur nepatyrė ir neregėjo. Per tą jurbarkiečių vaišingumą paskui baisiai skubėdamas ir varydamas automobilį, Palangą pasieks tik jau vidurnaktyje ir pavėlavęs penkiomis valandomis.
Prezidentas dar tik Skirsnemunės prieigose, o visas Jurbarkas jau susirinkęs prie Garbės Vartų. Čia ir visa mano tuometinė šeima – tėvai, broliai ir seserys. Prie pat vartų stovi savanoriai, šauliai, gaisrininkai, burmistras Gephneris, Jurbarko valdžios atstovai. Su duona ir druska Smetonos laukia ir Jurbarko žydai. Langai visur atviri. Juose pilna senesnių žmonių veidų.
Ypač lietingi buvo tie 1927 metai ir Prezidento kelionei daug kur, daug kada ir net svarbiais momentais trukdė kelionę ir visą tą šventę. Buvo jau liepos vidurys, o Nemunas buvo patvinęs, kaip pavasaryje. Net ir per patį nerštą žuvis nekibo ir neėjo į tinklus. Pažliugo pelkės ir žemesni laukai. Didžioji Dainių pelkė vėl tapo nepraeinama. Kalnėnuose jau birželio mėnesį atsirado apsčiai grybų. Žmonės visur skundėsi, kad neįeina į laukus, bulvės purve, tuoj tuojau pradės pūti. […] Ir dabar mums belaukiant Prezidento prapliupo dangus, kaip iš kibiro ir dar taip staiga, kad nesuspėjau palįsti po stogu. Gerokai peršlapau, tai nuėjau namo džiovintis. Skubėjau veltui. O ir kiti niekas nemanė, kad neatsigindamas Skirsnemuniškių vaišingumo Prezidentas tiek vėluos. Sušlapę laukė manydami, kad jo automobilis štai tuoj pasirodys. Automobilis Jurbarke dar buvo retenybė. Kai kas automobilio buvo dar nematę.
Antano Smetonos kelionė buvo užmanyta tiesiog grandiozinė. Maždaug dviejų mėnesių laike prezidentas turėjo apvažiuoti visą Lietuvą. Ir ne šiaip sau vientisu maršrutu, kaip dabar dviračių lenktynės, o užsukti į visus pakeliui buvusius miestelius ir kaimus, susipažinti su žmonėmis, pasikalbėti, visiems paspausti ranką. Matyt daug pasimokė iš Amerikos prezidentų rinkiminių kelionių ir dabar, po tokio akiplėšiško perversmo, norėjo parodyti Lietuvai ir pasauliui, kad jam pritariama. […]
Ir štai dabar, liepos 7 dieną sušlapę, laukiame jo Jurbarke.
Dar ilgai Smetona taip važinės po Lietuvą, kol jo kelionių nenutrauks Tauragės tragedija. Tačiau bus tai tik rugsėjo mėnesį, o dabar… – visuotinis pakilimas ir liaudies šventė. Kai kuriems tamsiems, neseniai carizmo užguitiems Lietuvos kaimo žmonėms Antanas Smetona tos savo kelionės metu buvo tolygus karaliui, imperatoriui ar carui. Kai kurie keli laikraščiai pasigavę praskriejusią tą mintį, apystovose po perversmo rimtai pradėjo siūlyti įvesti Lietuvoje monarchiją su aiškiai numanomu karaliumi – Antanu Smetona. […]
Štai ir pasirodė Prezidento kortežas, kokie 7 ar 8 automobiliai. Antrame važiavo gen. Žukauskas su Daukantu.
Visi jurbarkiečiai oficialūs asmenys šoko į savo vietas. Išlipusį iš automobilio Prezidentą tuoj pasveikino Jurbarko burmistras Gephneris. Paskiausia, po kitų sveikinimų, prie Prezidento priėjo bažnytine kamža apsivilkęs evangelikų-liuteronų vyskupas Kabelka. Nežinau, ar dalyvavo jis sutinkant Antaną Smetoną Žvyriuose, bet dabar iškilmingai sveikino ir nulydėjo į Kirchę. Ten Antaną Smetoną pasitiko evangelikų mergaitės ir sveikino jį tam parinktomis eilėmis-deklamacija. Paskui visi suėjo į vidų. Su Smetona į Kirchę atėjo ir gen. Žukauskas, mat buvo liuteronų tikybos. […]
Daukantas ir kiti likę prie Garbės Vartų Lietuvos vyriausybės nariai su kunigu Bikinu pamažu patraukė bažnyčios link.
Išklausęs trumputes pamaldas ir gražiai sugiedotas evangelikų giesmes Prezidentas nuvažiavo prie Sinagogų, kur buvo sutiktas rabino. Prezidentas apžiūrėjo abi Sinagogas, ypač senąją, kurios vidun užėjo. Nežinau, ką ten darė, bet neužilgo išėjęs prisijungė prie laukusių jo ir visi nuėjo Bažnyčion.
Pamaldose ir paskui koncerte dalyvavo Jurbarko Pavasarininkų Choras. Tik prieš savaitę Kaune, pavasarininkų dainų šventės konkurse, kuris vyko Valstybės Teatre, tas Jurbarko choras buvo laimėjęs pirmąją vietą. […] Bažnyčia Jurbarke tuomet buvo dar senoji, ta aukštais gotiškais bokštais, kokia ji buvo prieš 1940 m. gaisrą ir kurią dabar galima matyti tik vokiečių per I Pasaulinį karą išleistame atviruke. […]
Taigi tos Bažnyčios šventoriuje Jurbarko Pavasarininkų choras Antanui Smetonai užtraukė „Ilgiausių Metų“, klebonas Bikinas pasakė sveikinimo kalbą ir pakvietė visus svečius į kleboniją pietų. Pietuose dalyvavo visa Jurbarko „grietinėlė“ , t.y. „aukštuomenė“, valdžios žmonės ir organizacijų pirmininkai bei kai kurie inteligentijos atstovai.
Jurbarko bažnyčios klebonas kunigas Bikinas buvo čia atkeltas iš Latvijos, kur kunigavo vienoje lietuviškų parapijų. Neseniai buvo pasibaigęs žiobrių nerštas, tai Prezidentą ir svečius vaišino vienu iš specifinių jurbarkiškų valgių, tapusių tikra Jurbarko žymenybe – „žiobrinės“ būdu keptais žiobriais. Pietuose dalyvavo Jurbarko gimnazijos direktorius, kai kurie mokytojai. […] Gimnazijos direktorius pasakė puikią kalbą, Prezidentas atsakė…Buvo keliami tostai – už Prezidentą, už Bažnyčią, už kariuomenę, už lietuvišką mokslą. Po kiekvieno tosto buvę už atvirų langų Pavasarininkai traukė „Ilgiausių Metų“, o tostų pertraukose šiaip liaudies dainas dainavo. Ilgokai pasėdėjęs Prezidentas susigriebė, kad cerkvė gali likti neaplankyta. Nenorėta jo išleisti. Po ilgos atsisveikinimo procedūros Prezidentas, gen. Žukauskas, dar pora iš jų aplinkos ir gimnazijos direktorius Giedraitis nuvažiavo prie Vasilčikovų fligelių parke, kuriuose dabar buvo Jurbarko gimnazija, o Kaune gyvenusio Ilariono Vasilčikovo apsilankymams buvo paliktas vienas kambarys. Pasitiktas cerkvės šventiko ir gausių tada Jurbarko pravoslavų Prezidentas apžiūrėjo jaukią Vasilčikovų namų cerkvę, išpuoštą rusų tapybos klasiko „peredvižniko“ Vasnecovo ne visai bizantiškai tradiciniais paveikslais. […]
Smetona su palyda tik 7 val. vakaro sugebėjo iš svetingojo Jurbarko išvykti tolimesnėn kelionėn.“