Surmino piliakalnio istorija nepamiršta

Bišpilio piliakalnis, ko gero, įdomiausius laikus išgyveno, kai čia stovėjo Kolainių pilis, kurios paskutiniu vadu buvo drąsusis Surminas.

Surmino piliakalnio istorija nepamiršta
Surmino piliakalnio istorija nepamiršta

Jei jis būtų žmogus, greičiausiai primintų šimtametį, bet guvų senučiuką, kuris, kadaise buvęs įdomiausių įvykių centre, dabar gyvena tik prisiminimais, kurie mažai kam įdomūs. Tokį primena ir Jurbarko mieste stūksantis Bišpilio piliakalnis, kurio ramybės beveik niekas nedrumsčia – ne tik turistai, bet ir vietiniai. Prisiminti yra ką. Bišpilio istorija yra nepaprasta. Piliakalnio neprakalbinsi, tačiau pasižiūrėti, kas yra  išlikę rašytiniuose šaltiniuose – galima. Seniausias jų –  XIV a. pr. parašyta žymioji  Ordino brolio kunigo Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“, kuri yra oficialus Kryžiuočių ordino valstybės kūrinys. Ar žinojote, kad kadaise ant šio piliakalnio stovėjo ne kryžiuočių, kaip kad buvo manyta, o lietuvių statyta pilis – Kolainiai, kad Surminas buvo paskutinis šios pilies vadas, pasižymėjęs drąsa ir išradingumu? Bet apie viską iš pradžių.

120 lietuvių atsilaikė prieš 2 500 kryžiuočių

Bišpilio piliakalnyje stovėjo medinė Kolainių pilis, kurios paskutinis vadas buvo Surminas. Kolainių pilis pirmą kartą minima 1290 m. balandžio 23 d., kai „brolis Meinhardas, magistras, smarkiai užpuolė Kolainių pilį su penkiais šimtais raitelių ir dviem tūkstančiais pėstininkų. Pilyje buvo (jos) vadas Surminas, o su juo 120 karingų vyrų, kurie narsiai priešinosi broliams. Galop visi pilėnai, išskyrus 12 žmonių, buvo mirtinai sužeisti, kad nuo pilies sienų kraujas tekėjo nelyginant patvinęs liūčių vanduo. Kai pradėjo temti, penki šimtai brolių raitelių, ėjusių sargybą tarp Lietuvos žemės bei šios pilies ir pailsusių nuo ilgo budėjimo, patraukė atgal, keldami didelį šurmulį bei triukšmą, ir taip išgąsdino paprastus karius, kad šie nudūmė prie laivų, manydami, jog artėja priešai. Broliai nieku būdu jų negalėjo susišaukti, nors ne kartą bandė šitai padaryti. Todėl jie turėjo nutraukti apgulą. Neilgai trukus vadas Surminas paliko šią pilį prisiekęs dievų galybe niekad ateityje nelaukti, kol broliai užpulsią kokią pilį“. Vokiečiai savus palaikė lietuviais, išsigando ir iš mūšio vietos pabėgo. Šis mūšis, įvykęs prie Bišpilio piliakalnio, niekuo nenusileidžia visiems žinomai tragiškai pasibaigusiai Pilėnų gynybai.

Surminas gyvena Jurbarke

Surminas gyvas ne tik Petro Dusburgiečio kronikoje. Jurbarke gyvena berniukas, kuris gimė 2013 metų rugsėjo 30 dieną ir kuriam tėvai davė Surmino vardą. „Kad su tokiu vardu emigruoti būtų sunku“, – pajuokavo Vytautas Juškaitis, paklaustas, kodėl sūnui parinko būtent tokį vardą. „Jei rimtai, sūnui norėjome duoti pagonišką, lietuvišką vardą. Kad jis turėtų istoriją. Vaikas gimė Jurbarke, tad duoti jurbarkietišką vardą – pats tas. Surminas yra geras vardas, kurį reikia atgaivinti“, – pasakojo Vytautas. Jis pripažino, kad artimiesiems vardas atrodė keistokas, tačiau greitai susigyveno ir dabar kitaip neįsivaizduoja. „Kažkada juk ir Vytauto vardas buvo neįprastas. Jei pasižiūrėtumėte į vardų registrą, pamatytumėte, kad Vytauto vardas išpopuliarėjo tik smetoniniais laikais. Iki tol buvo labai retas“, – sakė jis. Vytautas juokavo, kad dar Surminas nebuvo gimęs, o jau teko visiems aiškinti vardo, tuo pačiu Jurbarko, istoriją. „Kas toks buvo Surminas, dabar žino visi artimieji, draugai ir pažįstami. Ir net Surminą Tauragėje priėmusios gydytoja ir akušerė. Jos net vardą užsirašė, kad papopuliarintų“, – šypsojosi jurbarkietis. Vytautas tikisi, kad kada nors Jurbarke atsiras Kolainių gatvė, kad prie Bišpilio stovės Surminui skirtas paminklas ir kad balandžio 23 dieną bus švenčiamas ne tik jo vardadienis, bet ir miesto gimtadienis.

Jurbarke gyvenantis Surminas bus antrasis, turintis tokį vardą Lietuvoje. Vienas Surminas yra gimęs 1988 m.(http://vardai.vlkk.lt/ info)

Stovėjo ne kryžiuočių, o lietuvių pilis

Iš kur žinoma, kad Kolainių pilis buvo būtent ant Bišpilio? Tai parodė naujausi istorikų tyrinėjimai.  Tokia jos lokalizacija įsitvirtino tik po istoriko Romo Batūros tyrinėjimų (1985 m.). Kitas istorikas Tomas Baranauskas, remdamasis kitais šaltiniais, patvirtina šią hipotezę. Anksčiau šiame piliakalnyje manyta stovėjus vokiečių Georgenburgo pilį, o Kolainiai sieti su Kalnėnais. 1985 m. R. Batūra padarė išvadą, kad Kalnėnuose būta kryžiuočių Georgenburgo pilies, o Jurbarko piliakalnyje – Kolainių. V. Urbonavičius dar kėlė mintį, kad Jurbarko piliakalnyje galėjo stovėti Bisenos pilis (Kolainių pilį nukeldamas į Antkalniškių piliakalnį), tačiau šią nuomonę argumentuotai atmetė R. Batūra.

R. Batūra nurodo, kad sprendžiant iš 1316 m. kryžiuočių žygio iš Skirsnemunės į Biseną „Lietuvos link“, Bisena turėjo būti į rytus nuo Skirsnemunės, o tam labiausiai tinka Kartupėnų piliakalnis.

Savo ruožtu, Kolainių puolimas vėliau už Biseną nerodo, kad Kolainiai būtinai turėjo būti į rytus nuo jos, nes kryžiuočiai kartais apeidavo lietuvių pilis. Su šiais argumentais galima sutikti. Be to, reikia pastebėti, kad Kolainių lokalizaciją Jurbarko Bišpilio (Viešpilio) piliakalnyje patvirtina 1411 m. Mykolo Kiuchmeisterio laiškas, kuris čia mini Surmino vardu vadinamą piliakalnį.

Kryžiuočius prisiviliojo apsimetęs… moterimi

Grįžkime prie paties Surmino, kuris į istoriją įėjo ir karine klasta. Tais pačiais metais, 1290 gegužės 12 d., Ragainės komtūras Ernekė išplaukė laivais į Lietuvą, „norėdamas išbandyti naujoves. O su juo buvo brolis Jonas iš Vienos ir 25 ginklanešiai. Kai jie plaukė pro jau minėtą Kolainių pilį, Surminas, jos pilininkas, sušaukė pilėnus ir pradėjo su jais tartis, kaip galima būtų apgauti brolius; vieniems pasiūlius vienokį vylių, kitiems – kitokį, galop visi sutarė, kad vienas iš jų, mokąs lenkų kalbą, apsivilktų moteriškais drabužiais, atsistotų Nemuno pakrantėje ir, kai šie plauksią pro šalį, pasiprašytų priimamas į laivą ir šitaip išvaduojamas iš netikėlių nelaisvės. Todėl vienas lietuvis, vardu Nodamas, prityręs karys, vėliau, beje, priėmęs Kristaus tikėjimą ir laimingai krikščionimi pasimiręs, pasiėmė šiam reikalui 60 vyrų ir, atėjęs į tinkamą vietą, įsakė visiems netoliese pasislėpti, o pats, apsirengęs moteriškais rūbais, atsisėdo ant upės kranto. Neilgai trukus, kai komtūras, sutvarkęs visus savo reikalus, plaukė pro šalį, šis niekingas išdavikas graudžiu balsu pradėjo šaukti ir prašyti, kad jį priimtų į laivą, kad jo sielą, Kristaus krauju atpirktą, išvaduotų iš velnio vergovės. Kai, šitai išgirdęs, brolis Ernekė jo pasigailėjo ir priplaukė prie kranto, šis staiga nutvėrė laivą, stipriai į jį įsikibo ir, susišaukęs savo bendrus, užpuolė plaukusius laivu ir visus išžudė“, – rašoma „Prūsijos žemės kronikoje“.

Kas ištiko pilį

Pilies likimas, apleidus Surminui, liūdnas. Štai ką rodo įrašai „Prūsijos žemės kronikoje“. 1291 metais, vasario 2 dieną, Karaliaučiaus komtūras Bertoldas Bruhavenas su daug brolių ir apie 1 500 vyrų, žygiuodami pro Kolainius, pamatė, kad ši pilis nėra saugoma ir ją sudegino. Šitai padarę, patraukė į Junigedos valsčių (Veliuonos), kurį nusiaubė, grobdami bei degindami; neskaitant kitų padarytų nuostolių, paėmė į nelaisvę ir nužudė septynis šimtus netikėlių.

1367 metais maršalas Heningas įsiveržęs į Lietuvą, padalino savo kariuomenę į 3 pulkus. Vienas jų pasiekė ir plėšė Kolainių apylinkes.

Surminas ir jo brolis Skaldonis P. Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“

Apie vieną brolių karo laivą

Po to brolis Verneris, Ragainės komtūras, 1313 metais pasistatydino karo laivą su sienomis ir daug kitų laivų; kai jis nuplaukė su jais pulti Junigedos pilies, laivą pagriebė smarkus vėjas ir nubloškė prie kranto. Šitai išvydę pilėnai, pasičiupę ginklus, užpuolė laivą, o broliai ir ginklanešiai, jame buvę, pradėjo narsiai gintis. Šiame mūšyje daugybė lietuvių buvo nukauta ir sunkiai sužeista. Šitaip broliai ir išsigelbėjo.

Pasklidus apie šį laivą garsui, smarkiai susirūpino lietuvių karalius, o su juo ir visa Lietuva; ilgai taręsi ir visaip svarstę, kaip jį sunaikinti, galop pasiuntė kilmingą bei karingą vyrą Surminą su šimtu laivų, kuriuose buvo šeši šimtai ar daugiau vyrų, ir šimtą raitelių; kai jie užpuolė laivą, jame buvę 4 šauliai, palikti jo saugoti, pradėjo drąsiai gintis. Galop, nukirtus virvę, kuria buvo pririštas, laivas nuplaukė Nemunu žemyn; jį, pasroviui plaukiantį, lietuviai taip smarkiai užpuolė, kad, nors ir daug jų buvo sužeista, o Skaldonis, minėtojo Surmino brolis, užmuštas, paėmė laivą ir, nužudę 4 lankininkus, jį pavertė pelenais. (Dusburgiečio skaitmenimis tikėti negalima, jis, be abejo, sumenkino Ordino jėgas — vienu laivu pulti Junigedą (Veliuoną) riteriai nebūtų ryžęsi. Upėje, matyt, vyko didelis mūšis.

Mūšis dėl Kolainių – Jurbarko gimtadienis

Bišpilis ypatingas ir dar kai kuo. Ant šio piliakalnio turėtų būti švenčiamas Jurbarko gimtadienis. Toji gimimo diena turėtų būti jau aprašyta 1290 metų balandžio 23-ioji, kuomet kryžiuočių ordinas užpuolė Kolainių pilį. Remiantis istorikų Romo Batūros ir Tomo Baranausko tyrinėjimais, Kolainių pilis stovėjo ant Bišpilio piliakalnio. Taigi, lietuviškas Jurbarko vardas yra Kolainiai. Jei švęstume šį gimtadienį, kitais metais Jurbarkui sukaktų 725 metai.

Kaip yra dabar? Turbūt kiekvienas jurbarkietis žino, kad Jurbarko istorija prasidėjo 1259 metais, kai Kalavijuočių ordinas toje vietoje, kur dabar yra Bišpiliukai, pastatė Georgenburgo pilį. Apie tai galime paskaityti Jurbarko savivaldybės internetiniame puslapyje, įvairiuose lankstinukuose ir knygose. Tačiau Jurbarkas atšventė ne savo jubiliejų. Apie tai savo straipsnyje rašė jurbarkietis archeologas Vytautas  Juškaitis. „Kad tuo įsitikintume, užtenka atsiversti 2004 metais išleistą „Visuotinės lietuvių enciklopedijos” VI tomą ir pažiūrėti, kas ten parašyta apie Georgenburgą. Pastarųjų metų Lietuvos istorikų tyrinėjimai rodo, kad ši pilis buvo pastatyta ne Jurbarke, o greičiausiai Šilalės rajone, Vilkų kampo piliakalnyje. Dėl vietos, kurioje buvo Georgenburgo pilis, galima ginčytis, bet istorikų argumentai, kad ši pilis pastatyta ne dabartinio Jurbarko vietoje – įtikinami“, – rašo jis.

Ar žinote, kad…

Sprendžiant pagal esamą piliakalnio išvaizdą, pilis užėmė 65×30 m dydžio plotą, pailgą R–V kryptimi, apjuostą medinėmis sienomis, kurių išorinėje pusėje buvo 17–20 m aukščio statūs šlaitai. R ir P kraštuose siena stovėjo ant 1–5 m aukščio pylimo.

Pirmasis Jurbarko piliakalnį 1899 m. aprašė K. Gukovskis. Piliakalnį XIX a. pabaigoje kasinėjo vietos dvarininkas J. Vasilčikovas. Buvo rasta žiestos keramikos, lanko ir arbaleto strėlių antgalių. Radiniai saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

Į rytus ir vakarus nuo piliakalnio (abipus Imsrės upelio), 2,5 ha plote yra 2006 m. tyrinėta I tūkst. pradžios – II tūkst. pradžios papėdės gyvenvietė. Iš joje rastų radinių pilies laikotarpiui gali būti skiriama žiesta keramika, geležinė yla tordiruotu koteliu ir pasaginė segė aguoniniais galais.

Pasinauda Petro Dusburgiečio  „Prūsijos žemės kronika“, T. Baranausko, V. Juškaičio straipsniais, http://www.archeologijosdraugija.lt

Šaltinis: Lina Juškaitienė, 2015 sausio 6 d., http://mūsųlaikas.lt