1854 metais Nerimi, Nemunu plaukė pirmasis garlaivis “Neris“. O jau 1890 metais Vincas Kudirka taip rašė apie garlaivystę Nemune: “Kaip priviso taip daug garlaivių, nebuvo jokio rėdo ir sutikimo tarp jų iš priežasties didelės konkurencijos, nes neužteko ką važioti”.
Taigi: „Garlaivystė ant Nemuno. Nemuno išdykimas.“
„Kas nepervažiavo Nemunu nuo Kauno iki Jurbargui vasaros laike, tas daug širdies smagumų yra neišpažinęs. O labai lengva ir pigu tą kelionę atlikti, nes garlaivystė ant Nemuno gerai gyvuoja. Pradžia tos garlaivystės siekia 1856 m. Tada gr. R. Tyzenhauzas įtaisė du garlaiviu: Keistutį ir Nerį, kuriuodu vaikštinėjo nuo Kauno iki Tilžei. M. 1880 p. Semaška (dvarponis nuo Nevėžio) įtaisė Birutę, o Frumkinas (iš Kauno) įsitaisė tuoj Kurjerį. Tuodu garlaiviu vaikščiojo nuo Kauno iki Prūsų rubežiui. Mirus Tyzenhauzui, jo garlaiviai pateko vokiečiams, kurie dėl konkurencijos pasikvietė vieną prūsišką garlaivį. Svečias, niekieno nepasiklausęs, pradėjo lenktynes Rusijos pusėje. Komunikacijos urėdas Kaune pareikalavo nuo svečio įsiteikti sau koncesiją. Tas dalykas nepatiko svečiui, ir jis pasiskundė savo valdžioms. Neužilgo vokiškuose laikraščiuose pasirodė ministerio užrubežinių dalykų uždraudimas svetimiems garlaiviams plaukyti Prūsų vandenyse. Rusijos valdžia taipgi atsakė uždraudimu plaukyti svetimiems garlaiviams (dėl komunikacijos žmonių) Rusijos upėse. Nuo to laiko Keistutis ir Neris galėjo siekti nuo Kauno tik iki rubežiui ir tiesus susinėsimas Kauno su Tilže tapo perkirstu. Paskiaus pasirodė N e u w a r p (Ab-ramsono), bet tas neilgai laukęs persikėlė ant Neperio (Dnep-ro). Semaškos įtaisyti da keli maži garlaivėliai (Rusalka, Strzalka, Druskieniki), kurie vaikštinėjo Nemunu šiapus ir anapus Kauno, o taipgi viens iš jų ir Nevėžiu (Nevėžį atlankė ir Neris nekurį laiką).
Toliaus O’Brien de Lassy 1885 m. pirko Rygoje garlaivį, v [ardu] Marija A n t u a n e t a, ir paleido ant Nemuno tarp Gardeno ir Druskininkų, o paskiaus ir iki Kaunui. Tas pat O’Brien de Lassy įtaisė da garlaivį, vĮardu] O’ C o n n e 1. Galutinai ir Marija Antuaneta irO’Connel persikėlė j kitą pusę Kauno ir vaikštinėjo Nemunu žemyn ir atgal iki Kaunui.“
Kaip priviso taip daug garlaivių, nebuvo jokio rėdo ir sutikimo tarp jų iš priežasties didelės konkurencijos, nes neužteko ką važioti. Būvis pačių garlaivių pradėjo tręšti. Kasžin, kas būtų buvę, jeigu nebūtų sumažinę skaitliaus garlaivių ir nebūtų sudarę tarp jų sandoros.
Garlaivius nuo O’Brien de Lassy nupirko p. A. Žanas (iš Panemunės) ir d-ras Svida (iš Vilniaus). Nupirkę kontrabandiškus vardus permainė į vietinius (už tai p. Z[anui] ir S[vidai] dėkui): iš Marijos Antuanetos išėjo Perkūnas ir skreidžia nuo Kauno iki rubežiui, o iš O’Connel pasidarė Dievaitis ir plūkinėja tarp Gardeno ir Mostų.
Neris, nupirktas Semaškos nuo pirmesniojo valdyto jaus ir nusiųstas į Prūsus ant pataiisymo, liko užrubežyje. Semaška išbėgo šįmet į užrubežį, o jo B i r u t ą pereitą mėnesį nupirko ant licitacijos p. Gotkevičius.
Dabar nuo Kauno iki rubežiui vaikštinėja didžiausioje sandoroje (kasžin, ar ant ilgo?) šie garlaiviai: Perkūnas, Birut a, Kurjeris (visi su administracija iš vietinių gyventojų) ir Keistutis (su administracija vokiška).
Iš pavasario, kol vanduo stovi aukštai, ir garlaiviams lengva; vienok vasaros laike Nemunas parodo tiek šunybių, kad kartais garlaivis mankosi kelias valandas ant daikto įsikirtęs į smilčių sudumą. Nemuno lovys labai veidmainingas: čia šįmet giluma, o kitąmet ant tos vietos sala su žaliuojančiais karklais arba — vietą sudūmos užima sietuva. Tik kraštu Kauno rėdybos yra per 12 sudumų, kenkiančių garlaivystei, ypač kad jos neprisilaiko tos pat vietos, tik tolydžio maino krypimas upės lovio. O tai šiose vietose: Jurbarge, Eleonorave*, Skirstnemunėje, Veliuonoje, Panemunyje, Zapyškyje, Karnave*, Raudondvaryje, Petrašiūnuose, Veršviuose*, Kaune, Sancuose.
Atmenant, kad Nemunui priguli gan pavartauna vieta komunikacijoje, rodosi, seniai priderėjo pasirūpinti, kam reikia, apie sutaisymą Nemuno dugno. Šneka jau apie tai ir rašo nuo seniai, tik gaila, kad, bešnekant ir nieko nedarant, Nemunas vis labiaus dyksta.<…>
Žydiška konkurencija ant Nemuno. Kaip ji terlioja užžiūrėtojus garlaivystės, garlaivius ir pasažierius. Ar negalima iš to purvo išlipti.
Teko man, kalbant apie garlaivystę ant Nemuno, pasakyti, kad tarp garlaivių pražydo jau sutikimas ir geistinas rėdąs. Lyg prijausdamas ištariau tada: kasžin, ar ant ilgo išteks to sutikimo. Tikrai ne ant ilgo užteko. Kaipo priežastis lyg yla iš maišo išlindo žydas, prigulintis prie Susidraugijimo nemuninių garlaivių. Na žinoma, kas pirmiausiai pradės drumsti, jeigu ne žydas?
Nors rūgojimų buvo pusėtinai, bet rėdąs da liko ne suvis iširęs. Tai da pusė bėdos — tegul sau savininkai garlaivių tarp savęs pykstasi išradę „susidraugijime” kokį ten „švindelį”, tik tegul nekenkia įstatytam rėdui, o per tai pasažieriams. Pradėjo pagalios irti visai ir rėdąs, kada pasipainiojo „maskolių žydas” arba geriaus— „žydų maskolius”, o da geriaus — „perkrikštas, katalikas, priėmęs pravoslaviją ir tapęs žydbemiu”, mažas gar-laivėlis P s k o v. Matote, kitąkart tas garlaivėlis vadinosi Druskieniki,o dabar vadinasi P s k o v ir yra nusisamdytu vieno žydo iš Vilkijos nuo tikrojo savininko. Pradėjus „perkrikštui” plūduriuoti nuo Kauno iki Vilkijai, tuojaus vienas iš „susivienijusių” didžiųjų garlaivių taipgi pradėjo vaikščioti nuo Kauno tik iki Vilkijai — ir prekė už važiavimą nupuolė. „Perkrikštas” užsispyrė išlaikyti konkurenciją ir ėmė važioti už dyką, reikalaudamas nuo pasažierių, idant atneštų su savim tik šakalį malkų. Didžgarlaiviai turbūt tokių išlygų pasažieriams pasiūlyti negalėjo, nes smarkiai stvėrėsi persekioti „perkrikštą”: praplaukdami pro jį, padalydavo tyčia tokią vilnį, kad nabagėlis kiekvienąkart vos vos neišvirsdavo. Paskiaus pradėjo tiesiog muštis. B i r u t a pasivijo Pskovą, ir kasžin kaip jie ten susiėmė — tik B i r u t o s šonkaulis išlūžo, o Pskovas pažeidė sau nosį. Kitąkart Dievaitis (išvaduotojas Perkūno, išvažiavusio „į šiltus vandenis” gelbėti sveikatą) prisivijo P s k o-v ą ir… viens į kitą pradėjo mėtyt šakaliais. Nors sakoma: „Dievaiti, mušk gudą kaip šunį rudą”, vienok šiuomi žygiu Dievaičiui priderėjo pamiršti savo tą pareigą.
Darbas pradėtas, teisybė, atbulai, nes „maskolių reikia pir-miaus užmušti, o paskui parversti”,— kaip sako patys maskoliai. Na, tiek to — kokia pradžia, tokia ir pabaiga. Pasidavė neva po sūdu, norėdami dasižinoti patys ir kitiems parodyti, kas kaltas. Kas kaltas iš garlaivių, tai niekam beveik ne galvoj, bet ką kalti pasažieriai už tų garlaivių peštynes? kam jie turi aukauti savo gyvastį dėl konkurencijos spekuliantų? nes reikia žinoti, kad garlaiviai mušėsi ir skandinosi ne tušti, tik turėdami pasažierių (!).
Jeigu norite pažinti visą žydiškumą nemuninės konkurencijos, tai išklausykite iki galui. Pskovą samdo žydas, kuris susitarė su perkeltojais pasažierių (taipgi žydais) nuo kranto iki garlaiviui ant didesniųjų stacijų, kur nėra tam tikrų prietilčių, ir papirko, idant keltų pasažierius tik prie P s k o v o, o ne prie kitų garlaivių. Žydai padavė ranką žydui, ir pasažieriai liko jų rankose. Nori važiuoti kitu kokiu garlaiviu, o ne P s k o v u, tai turėk savo luotą, nes žydai perkeltojai tavęs nepriims. Susivieniję garlaiviai užtėmijo tai ir taipgi neleido pasažierius į luotus perkeltojų, tik privažiuodavo prie kranto ir tokiu būdu išleisdavo ir priimdavo pasažierius. Žydai, matydami, kad ne jų viršus, nusamdė kelis kvailius, idant neprileistų didžiųjų garlaivių prie krašto. Stai sykį plaukia Perkūnas, ir ties Zapyškiu pradeda lėkti ant jo nuo kranto akmens. Laivūnai ir nekurie pasažieriai užsirūstinę išėjo ant kranto ir, tiesiog sakant, užpuolė ant Zapyškio, mušdami, ką tik patikę ant kelio. Gavo kaltas, teko ir nekaltam. Užganėdinę savo rūstumą, nukeliavo toliaus. Taip dedasi ne kokioje ten barbariškoje šalyje, tik ant mūs Nemunėlio šią paskiausiai slenkančią XIX-to amžiaus vasarą.
Kur akys valdžių, prižiūrinčių garlaivystę? Kur energija garlaivių savininkų, neįstengiančių užlaikyti rėdą tarp savo garlaivių ir nesulaikančių arogancijos viską teršiančių žydiškų rankų? kur tų ponų saužinė, jeigu jie, besipešdami tarp savęs, niekina taip pasažierius ir jų gyvastį? Kur ant galo pažinimas savo vertės pačių pasažiėrių, jeigu jie lyg avinai kenčia ir sutinka būti medega dėl turgaus tarp garlaivių?
Rodosi, galima būtų apmalšinti vodingą būdą garlaivių ir išvaduoti pasažierius iš negeistinos žydų nelaisvės. Pirmą darbą gali atlikti pasažieriai, o antrą garlaiviai. Tegul tik pasažieriai, atsiminę, kaip juos laiko už nieką garlaiviai, vieną ir kitąkart atsisako nuo taip smagios kelionės, kurioje gali gauti už dyką šakaliu arba akmeniu į antakį arba lengvai prigerti, o garlaiviai iš tikro supras, kad jie dėl pasažiėrių, o ne pasažieriai dėl jų — na ir turės užvesti tarp savęs šiokį tokį svietišką rėdą, nustos vaikiškai besiboviję. Už tokį gi gražų pamokinimą garlaiviai galės atsidėkavoti pasažieriams įtaisę ant didesniųjų stacijų prietilčius, ot taip, kaip Kaune, Vilkijoje ir t. t. Tada pasažieriai gal taps atliuosuotais nuo nereikalingo liejimo prakaito, užpuldinėjant pakeliui ant miestelių, ir tikrai bus išvaduotais nuo malonies žydelių perkeltojų, nes jų tada nereiks ir neplėš jie pasažiėrių. Toks perkeltojas ima dabar brangiaus už patį garlaivį: nuo Kauno iki Zapyškiui (apie 3 mylios) už II kl. garlaivio reikia mokėti 15 kap., o žydas už nukėlimą vos per kelis sieksnius ima maždaug 5 kap.; o jeigu esi su juoda apykakle, tai už tas 5 kap. gausi nuo žydo tokią padėkavonę prie visų, kad iš gėdos nežinosi, nė per katrą luoto galą išlipti. Gėrių geriausiai būtų, kad garlaiviai nelauktų nuo pasažiėrių skaudaus pamokinimo, o patys pradėtų savo darbą ir pirmiausiai pamislytų apie prietilčius ant stacijų.“
Tėvynės varpai, 1890 metai