Kovo 22 dieną minime žymaus lietuvių filosofo, rašytojo, publicisto, kultūros veikėjo Vydūno gimimo metines. Gidė Nijolė Paulikienė rašo, kaip Vydūnas buvo susijęs su Jurbarku ir žinomu kraštiečiu Antanu Giedraičiu-Giedriumi, kokiomis aplinkybėmis šie du vyrai nuveikė daug naudingų darbų Lietuvai. Iš įvairių šaltinių surinkta medžiaga šiam straipsniui sutrumpintai buvo spausdinta laikraštyje „Mūsų laikas”.

Žurnale „Rambynas“ (2016 m. Nr. 1-2) radau intriguojančią istoriją apie tai, kad Jurbarke Vydūnas pasodino ąžuolą. Ten rašoma: „Jį apie 1904 m. ant Nemuno kranto, kur įteka Mituva, pasodino Vydūnas kartu su Antanu Giedraičiu. Medis skirtas pavyzdinio lietuvaitės grožio siekiamybei, t. y. Gražvydai Giedraitytei.“ Šioje citatoje yra netikslumų. Pirmiausia negalėjo Antanas Giedraitis-Giedrius tais metais turėti dukros, nes jis pats gimė 1892-ais, tad jam tuo metu galėjo būti tik 12 m. Antra, Giedraitytės vardas buvo ne Gražvyda, o Grožvyda.
Pradėjus tuo domėtis ir lyginti kai kuriuos Vydūno ir A. Giedraičio-Giedriaus biografijos faktus, pomėgius, užsiėmimus, paaiškėjo, kiek daug panašaus būta tarp šių dviejų įžymių žmonių.
Wilhelmas Storosta (Vydūnas) gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose Šilutės rajone. Buvo žymus filosofas, išleidęs daug filosofinių veikalų. Žymus kaip rašytojas, poetas, dramaturgas, muzikas, pedagogas, kultūrininkas. Studijavo Greifsvaldo, Halės, Leipcigo, Berlyno universitetuose sociologiją, filosofiją, literatūros, meno, religijos, kultūros istoriją, kalbas (anglų, prancūzų, sanskrito), gamtos mokslų pagrindus. Dirbo mokytoju Kintuose, Tilžėje. Dėstė Berlyno universitete, skaitė paskaitas Kauno universitete. Kaip paskaitininkas buvo žinomas Didžiojoje Lietuvoje nuo 1900 m. Ne kartą skaitė paskaitas ir Jurbarke.
Laikraščio „Trimitas“ 1925 m. Nr.24 žinutė, kad birželio 6 ir 7 dienomis „Saulės“ draugijos salėje Vydūnas skaitė paskaitas apie sielos kultūrą ir kultūros eigą. „Klausytojai (daugumoj jaunuomenė) paskaitomis labai patenkinti…“. „Tautos mokykla“ 1933 m. informavo, kad Jurbarke vyko Raseinių apskrities, kuriai tada priklausė ir Jurbarkas, pradinių mokyklų mokytojų konferencija, kurioje paskaitą skaitė ir Vydūnas.
Giedraitis-Giedrius gimė 1892 m. Lukšių k. Jurbarko rajone. Iki I-ojo pasaulinio karo gyveno Maskvoje, Voroneže. Grįžęs į Lietuvą 1918 m. rūpinosi pradžios mokyklų organizavimu, Jurbarko progimnazijos įkūrimu. Švietimo ministerijos buvo paskirtas įgaliotiniu Jurbarke. Dirbo mokytoju, direktoriumi Jurbarko gimnazijoje, buvo pradžios mokyklų inspektorius. Iki 1944 m. išleido apie 40 knygų, daugiausia vaikams. Knyga „Mūsų Jurbarkas“ išleista 1997 m. Čikagoje.
Nors amžiaus skirtumas tarp šių šviesuolių yra didelis (Vydūnas 24 metais vyresnis), tačiau veiklos panašumo galima atrasti. Abu tuo pačiu laikotarpiu dirbo mokytojais, rašė. A. Giedraitis, pamatęs, kad trūksta vaikiškos lietuviškos literatūros, 1920 m. pradėjo leisti pirmą Lietuvoje iliustruotą žurnalą vaikams „Žiburėlis“. Žurnalą spausdino Tilžėje su Vydūno pagalba. O Jurbarke nusipirkti knygelių buvo galima J. Žiliaus knygyne. Knygą „Laukuose ir pievose“, išleistą 1920 m. E. Jagomasto spaustuvėje „Lithuania“, galima pavartyti Jurbarko viešojoje bibliotekoje. Tilžėje dėl prasidėjusios infliacijos spausdinti buvo pigiau.
1923 m. žurnalo „Žiburėlis“ leidybą perėmė Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugija. 1924-09-21 d. Vydūnas Smalininkuose dalyvavo Raudonojo kryžiaus draugijos komiteto valdybos rinkimuose. Buvo išrinktas kasininku. Apie draugijos veiklą rašė Vokietijos spauda (prof. habil. dr. A. Piročkino inf.).
Yra žinoma, kad su Vydūnu A. Giedraitis-Giedrius intensyviai bendravo. Prieš 100 m. telefonai neveikė, tačiau buvo rašomi laiškai, planuojamos kelionės. Laiškuose vienas kitam nurodydavo, kada ir iki kur atvyks, laukdavo patvirtinimo, kad lauks, pasitiks.
Verslo reikalams ir bičiuliavimuisi buvo labai geras susisiekimas su Tilže. Kol Nemunas neužšalęs, buvo galima vykti garlaiviu arba nuo Pagėgių iki Smalininkų – traukiniu. Iki Smalininkų atvykus siauruoju geležinkeliu, kuris veikė nuo 1902 m. iki 1944 m., jau visai netoli buvo ir Jurbarkas. Traukinukas turėjo griežtą tvarkaraštį. Riedėdavo lėtai, dažnai sustodavo. Kalveliuose pasikraudavo baltų silikatinių plytų, Rydelsberge – popieriaus, Viešvilėje – sūrių, lentų, kitur medienos. Vietos ūkininkai pakeliui dar sukraudavo bidonus su pienu, dėžes su naminiais paukščiais, nupenėtas kiaules.
Šalia Smalininkų vos už 1 km – Pašventys. Ten 1922 m. mokykloje dirbo ir A. Giedraitis. Susitikti buvo labai patogu. Lietuvininkai iki Pirmojo pasaulinio karo buvo įsteigę daugiau kaip 30 draugijų. Vien „Santara“ Klaipėdos krašte turėjo 20 skyrių. Smalininkuose taip pat veikė „Santara“ – turėjo chorą, šokėjų, aktyviai reiškėsi skautai, šauliai. A. Piročkino knygoje „Smalininkų kronika 1920 01 10 – 1939 03 23“ yra nuotrauka, kurioje tarp Smalininkų choristų sėdi A. Giedraitis-Giedrius, jo žmona Iliuminata Giedraitienė ir jų dukra Grožvyda. Knygoje nurodyta ir kita „Lietuvos aido“ (1931 06 22) informacija apie tai, kad Rambyne vyko Joninių šventė. Jungtiniame chore, kuriam dirigavo Vydūnas, dalyvavo ir Smalininkų choras.
Vydūnas leido dainų ir giesmių rinkinius, dirigavo, pats grojo arfa, smuiku, kanklėmis, senoviniu lietuvišku trimitu. Organizavo šventes ant Rambyno kalno.
Pirmojoje Lietuvos Dainų dienoje 1924 m. ir antrojoje 1928 m. dalyvavo ir Jurbarko chorai. Chorų vadovas buvo vargonininkas, gimnazijos mokytojas Jonas Pocius, su kuriuo Antanas Giedraitis–Giedrius bendravo įsteigiant Jurbarko gimnaziją, vėliau kartu dirbo. Giedraičių namuose taip pat skambėdavo muzika, stovėjo pianinas, dukros Grožvyda ir Danguolė mokėjo groti. Apie tai papasakojo Danguolė Pavlavičienė, Giedraičių giminaitė, dabar dirbanti Jurbarko gimnazijoje lietuvių kalbos mokytoja.
1934 m. nuotraukoje (iš Almos Puidokaitės archyvo) matome Vydūną Jurbarke sėdintį tarp mokytojų, mokinių. Kokia proga lankėsi, to meto spaudoje duomenų neradau. Jurbarke visada laukė vaišingi draugai Giedraičiai ir sveika, pušelėmis kvepianti bei jo sveikatai labai palanki aplinka. Žiobrininkų kaime Nemuno šlaite prie savo namo Giedraičiai buvo prisodinę daug vaismedžių, laikė bičių. Iliuminata Giedraitienė buvo ne tik vaišinga šeimininkė, bet, pasivadinusi Nemuno Bangelės slapyvardžiu, rašė kūrinėlius vaikams.
Abu šviesuoliai, Antanas Giedraitis-Giedrius ir Vydūnas, buvo vegetarai. Tuo laiku tai buvo labai neįprasta. Yra pasakojama, kad inspektoriui lankant kaimo mokyklas norėta jį pavaišinti pietumis. Ilgai ieškota žuvies ir įtikinėta, kad ne taukuose kepta, o ant sviesto. Bet Antanas nuliūdino pasakęs, kad nieko gyvo nevalgo.
Rinkdama medžiagą apie jį galvojau, kad tokiam gyvenimo būdui didelę įtaką padarė mokytojas, lietuviškasis „mahatma“ – Vydūnas, kuris labai domėjosi indų filosofija. Pasirodo, kad vegetarizmu A. Giedraitis susidomėjo jau gyvendamas Rusijoje. Net pirmosiose jo nuotraukose Jurbarke 1920 m. matomi marškinėliai primena rašytojo L. Tolstojaus stilių. Vėliau marškinius pakeitė į paprastesnius ir vietoj miestietiško kaklaraiščio rišosi tautinę juostą.
Lietuvoje Vydūnas turėjo daug bičiulių. Keletas jų buvo glaudžiai susiję su Jurbarku – tai Kazys Šimonis, dailininkas, iliustravęs daugiau kaip 100 „Saulutės“ numerių, Mstislavas Dobužinskis, Kauno teatro dailininkas, 1933 m. nupiešęs ir Jurbarko medinę sinagogą. Su jais bendravo ir A. Giedraitis-Giedrius.
1944 m. Vydūnas su didžiąja to krašto gyventojų dalimi buvo evakuotas į Vokietiją. A. Giedraitis-Giedrius iš Jurbarko su šeima išvyko taip pat 1944 m. Gyveno Vokietijoje. Dirbo mokytoju, direktoriumi lietuviškoje Vasario 16-osios gimnazijoje. Nuo 1956 m. gyveno JAV. Dukra Danguolė išvyko gyventi į Australiją. Grožvyda liko su tėvais.
Giedraičiai nuolat palaikė glaudžius ryšius su Vydūnu, lankydavo jį Detmolde, kviesdavo į minėjimus, šventes.
Gediminas Zemlickas, rašydamas apie Čikagos lietuvius, publikavo tokį pasakojimą: „Kartą Vydūnas jau sirgdamas bičiulio dukrai (Grožvydai Giedraitytei) pasakęs: „Tu turi žinoti, kaip tavo vardas atsirado, kaip aš jį sugalvojau. Viskas labai paprasta: tai vaidilutė, pernakt ant kalno kūrenusi amžinąją ugnį, kas rytą išvysdavusi nepaprasto grožio upę – Nemuną. Tau apie Nemuną pasakoti jau nereikia, žinau, kad ir tu įsimylėjusi Nemuną – tai tikra grožybė. Iš tų dviejų žodžių „grožis“ ir „išvysti“ ir gimė naujas lietuviškas vardas Grožvyda.“ Grožvyda papasakojusi, kad jos tėvelis su Vydūnu susipažino ką tik grįžęs iš Rusijos 1918 m. Abu labai mėgo gamtą, ant Nemuno kranto buvo ąžuolą pasodinę. O gyveno labai vaizdingoje vietoje – šalia plačios lankos, netoliese piliakalnis. Vydūnas sakydavo: „Kai Grožvyda paaugs, bus 17 metų, pasiūdins jai baltus vaidilutės drabužius, pastatys šalia ąžuolo aukurą ir nufotografuos kaip vaidilutę.“
1953 m. vasario 2 d. Vydūnas Antano Giedraičio-Giedriaus kvietimu ruošėsi atvykti į Vasario 16-osios šventę. Tuo pačiu metu ruošė straipsnius savo 85 m. jubiliejui. Vasario 11 d. laiške bičiuliui pranešė, kada ir kaip atvažiuos. Tačiau jau kitą dieną parašė, kad serga. Vasario 13 d. vėl atskriejo žinutė: „Didžiai Gerbiamasai, tai tik nelemta dalyvauti Jūsų susirinkime…“ Tai vienas iš paskutinių Vydūno laiškų. 1953 m. vasario 20 d. Vydūnas mirė Detmolde, Vokietijoje.
Po 38 metų 1991 m. spalio 19 d. Vydūnas buvo perlaidotas Bitėnų kapinaitėse. Vežant urną su jo palaikais vienas iš sustojimų buvo ir Jurbarke. Prie Vytauto paminklo iki vakaro laukė nemažas būrys jurbarkiečių.

Grožvyda Giedraitytė svetur gyveno aktyviai – priklausė daugeliui organizacijų – BALF-ui (Bendrasis Amerikos lietuvių Šalpos fondas), dalyvavo Moterų sąjūdyje, dainavo Lietuvos Vyčių chore, rūpinosi lietuviškų eksponatų išsaugojimu. Padovanojo eksponatų Čikagoje rengiamam Vydūno muziejui. Mirė 2014 m., sulaukusi 85 m.
Liko neišsiaiškinta, kur auga tas Vydūno pasodintas ąžuolas, o gal net trys ąžuolai, 1913 m. aprašyti Vydūno pjesėje „Amžina ugnis“.
Apvaikščiojau Nemuno pakrantes Mituvos intake. Ąžuolo niekur nesimato. Gal kas iš vyresniųjų jurbarkiečių ir atsimena jį buvus. Mažai kas mena ir namą, kuriame gyveno Giedraičiai.
Barkūnuose, dabartinėje A. Giedriaus-Giedraičio gatvėje, prie sodybų tarp liaunų medelių išdidžiai auga ir šimtamečiai ąžuolai. O prie vieno namo – net trys. Išlikęs čia gyvenusios moters pasakojimas apie tai, kad tai labai svarbūs ąžuolai, net karo metais saugoti, kad niekas nenukirstų.