Vydūnas su A. Giedraičiu-Giedriumi Jurbarke pasodino ąžuolą

Kovo 22 die­ną minime žy­maus lie­tu­vių fi­lo­so­fo, ra­šy­to­jo, pub­li­cis­to, kul­tū­ros vei­kė­jo Vy­dū­no gimimo metines. Gi­dė Ni­jo­lė Pau­li­kie­nė rašo, kaip Vy­dū­nas bu­vo su­si­jęs su Jur­bar­ku ir ži­no­mu kraš­tie­čiu An­ta­nu Gied­rai­čiu-Gied­riu­mi, ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis šie du vy­rai nu­vei­kė daug nau­din­gų dar­bų Lie­tu­vai. Iš įvai­rių šal­ti­nių su­rink­ta me­džia­ga šiam straips­niui su­trum­pin­tai buvo spausdinta laikraštyje „Mūsų laikas”.

Žur­na­le „Ram­by­nas“ (2016 m. Nr. 1-2) ra­dau in­tri­guo­jan­čią is­to­ri­ją apie tai, kad Jur­bar­ke Vy­dū­nas pa­so­di­no ąžuo­lą. Ten ra­šo­ma: „Jį apie 1904 m. ant Ne­mu­no kran­to, kur įte­ka Mi­tu­va, pa­so­di­no Vy­dū­nas kar­tu su An­ta­nu Gied­rai­čiu. Me­dis skir­tas pa­vyz­di­nio lie­tu­vai­tės gro­žio sie­kia­my­bei, t. y. Graž­vy­dai Gied­rai­ty­tei.“ Šio­je ci­ta­to­je yra ne­tiks­lu­mų. Pir­miausia ne­ga­lė­jo An­ta­nas Gied­rai­tis-Gied­rius tais me­tais tu­rė­ti duk­ros, nes jis pats gi­mė 1892-ais, tad jam tuo me­tu ga­lė­jo bū­ti tik 12 m. An­tra, Gied­rai­ty­tės var­das bu­vo ne Graž­vy­da, o Grož­vy­da.

Pradėjus tuo domėtis ir l­y­ginti kai ku­riuos Vy­dū­no ir A. Gied­rai­čio-Giedriaus biog­ra­fi­jos fak­tus, po­mė­gius, už­si­ė­mi­mus, paaiškėjo, kiek daug panašaus būta tarp šių dviejų įžymių žmonių.

Wil­hel­mas Sto­ros­ta (Vy­dū­nas) gi­mė 1868 m. ko­vo 22 d. Jo­nai­čiuo­se Ši­lu­tės ra­jo­ne. Bu­vo žy­mus fi­lo­so­fas, iš­lei­dęs daug fi­lo­so­fi­nių vei­ka­lų. Žy­mus kaip ra­šy­to­jas, po­etas, dra­ma­tur­gas, mu­zi­kas, pe­da­go­gas, kul­tū­ri­nin­kas. Stu­di­ja­vo Greif­sval­do, Ha­lės, Leip­ci­go, Ber­ly­no uni­ver­si­te­tuo­se so­cio­lo­gi­ją, fi­lo­so­fi­ją, li­te­ra­tū­ros, me­no, re­li­gi­jos, kul­tū­ros is­to­ri­ją, kal­bas (an­glų, pran­cū­zų, sansk­ri­to), gam­tos moks­lų pa­grin­dus. Dir­bo mo­ky­to­ju Kin­tuo­se, Til­žė­je. Dės­tė Ber­ly­no uni­ver­si­te­te, skai­tė pa­skai­tas Kau­no uni­ver­si­te­te. Kaip pa­skai­ti­nin­kas bu­vo ži­no­mas Di­džio­jo­je Lie­tu­vo­je nuo 1900 m. Ne kartą skaitė paskaitas ir Jurbarke.

Laikraščio „Trimitas“ 1925 m. Nr.24 žinutė, kad birželio 6 ir 7 dienomis „Saulės“ draugijos salėje Vydūnas skaitė paskaitas apie sielos kultūrą ir kultūros eigą. „Klausytojai (daugumoj jaunuomenė) paskaitomis labai patenkinti…“. „Tautos mokykla“ 1933 m. informavo, kad Jurbarke vyko Raseinių apskrities, kuriai  tada priklausė ir Jurbarkas, pradinių mokyklų mokytojų konferencija, kurioje paskaitą skaitė ir Vydūnas.

Gied­rai­tis-Gied­rius gi­mė 1892 m. Luk­šių k. Jur­bar­ko ra­jo­ne. Iki I-ojo pa­sau­li­nio ka­ro gy­ve­no Mask­vo­je, Vo­ro­ne­že. Grį­žęs į Lie­tu­vą 1918 m. rū­pi­no­si pra­džios mo­kyk­lų or­ga­ni­za­vi­mu, Jur­bar­ko pro­gim­na­zi­jos įkū­ri­mu. Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jos bu­vo pa­skir­tas įga­lio­ti­niu Jur­bar­ke. Dir­bo mo­ky­to­ju, di­rek­to­riu­mi Jur­bar­ko gim­na­zi­jo­je, bu­vo pra­džios mo­kyk­lų ins­pek­to­rius. Iki 1944 m. iš­lei­do apie 40 kny­gų, dau­giau­sia vai­kams. Kny­ga „Mū­sų Jur­bar­kas“ iš­leis­ta 1997 m. Či­ka­go­je.

Nors am­žiaus skir­tu­mas tarp šių švie­suo­lių yra di­de­lis (Vy­dū­nas 24 me­tais vyresnis), ta­čiau veik­los pa­na­šu­mo ga­li­ma at­ras­ti. Abu tuo pa­čiu lai­ko­tar­piu dir­bo mo­ky­to­jais, ra­šė. A. Gied­rai­tis, pa­ma­tęs, kad trūks­ta vai­kiš­kos lie­tu­viš­kos li­te­ra­tū­ros, 1920 m. pra­dė­jo leis­ti pir­mą Lie­tu­vo­je iliust­ruo­tą žur­na­lą vai­kams „Ži­bu­rė­lis“. Žur­na­lą spaus­di­no Til­žė­je su Vy­dū­no pa­gal­ba. O Jur­bar­ke nu­si­pirk­ti kny­ge­lių bu­vo ga­li­ma J. Ži­liaus kny­gy­ne. Kny­gą „Lau­kuo­se ir pie­vo­se“, iš­leis­tą 1920 m. E. Ja­go­mas­to spaus­tu­vė­je „Lithuania“, ga­li­ma pa­var­ty­ti Jur­bar­ko vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je. Til­žė­je dėl pra­si­dė­ju­sios in­flia­ci­jos spaus­din­ti bu­vo pi­giau.

1923 m. žur­na­lo „Ži­bu­rė­lis“ lei­dy­bą pe­rė­mė Lie­tu­vos Rau­do­no­jo kry­žiaus drau­gi­ja. 1924-09-21 d. Vy­dū­nas Sma­li­nin­kuo­se da­ly­va­vo Rau­do­no­jo kry­žiaus drau­gi­jos ko­mi­te­to val­dy­bos rin­ki­muo­se. Buvo iš­rink­tas ka­si­nin­ku. Apie drau­gi­jos veik­lą ra­šė Vo­kie­ti­jos spau­da (prof. ha­bil. dr. A. Pi­roč­ki­no inf.).

Yra žinoma, kad su Vy­dū­nu A. Giedraitis-Giedrius intensyviai ben­dra­vo. Prieš 100 m. te­le­fo­nai ne­vei­kė, tačiau bu­vo­ ra­šo­mi laiš­kai, pla­nuo­ja­mos ke­lio­nės. Laiš­kuo­se vienas kitam nu­ro­dy­da­vo, ka­da ir iki kur at­vyks, lauk­da­vo pa­tvir­ti­ni­mo, kad lauks, pa­si­tiks.

Ver­slo rei­ka­lams ir bi­čiu­lia­vi­mui­si bu­vo la­bai ge­ras su­si­sie­ki­mas su Til­že. Kol Ne­mu­nas ne­už­ša­lęs, bu­vo ga­li­ma vyk­ti gar­lai­viu ar­ba nuo Pa­gė­gių iki Sma­li­nin­kų – trau­ki­niu. Iki Sma­li­nin­kų at­vy­kus siau­ruo­ju ge­le­žin­ke­liu, ku­ris vei­kė nuo 1902 m. iki 1944 m., jau vi­sai ne­to­li buvo ir Jur­bar­kas. Trau­ki­nu­kas tu­rė­jo griež­tą tvar­ka­raš­tį. Rie­dė­da­vo lė­tai, daž­nai su­sto­da­vo. Kal­ve­liuo­se pa­si­krau­da­vo bal­tų si­li­ka­ti­nių ply­tų, Ry­dels­ber­ge – po­pie­riaus, Vieš­vi­lė­je – sū­rių, len­tų, ki­tur me­die­nos. Vie­tos ūki­nin­kai pa­ke­liui dar su­krau­da­vo bi­do­nus su pie­nu, dė­žes su na­mi­niais paukš­čiais, nu­pe­nė­tas kiau­les.

Ša­lia Sma­li­nin­kų vos už 1 km – Pa­šven­tys. Ten 1922 m. mo­kyk­lo­je dir­bo ir A. Gied­rai­tis. Su­si­tik­ti bu­vo la­bai pa­to­gu. Lie­tuv­inin­kai iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro bu­vo įstei­gę dau­giau kaip 30 drau­gi­jų. Vien „San­ta­ra“ Klai­pė­dos kraš­te tu­rė­jo 20 sky­rių. Sma­li­nin­kuo­se taip pat vei­kė „San­ta­ra“ – tu­rė­jo cho­rą, šo­kė­jų, ak­ty­viai reiš­kė­si skau­tai, šau­liai. A. Pi­roč­ki­no kny­go­je „Sma­li­nin­kų kro­ni­ka 1920 01 10 – 1939 03 23“ yra nuo­trau­ka, ku­rio­je tarp Sma­li­nin­kų cho­ris­tų sė­di A. Gied­rai­tis-Giedr­ius, jo žmo­na Iliu­mi­na­ta Gied­rai­tie­nė ir jų duk­ra Grož­vy­da. Kny­go­je nu­ro­dy­ta ir ki­ta „Lie­tu­vos ai­do“ (1931 06 22) in­for­ma­ci­ja apie tai, kad Ram­by­ne vy­ko Jo­ni­nių šven­tė. Jung­ti­nia­me cho­re, ku­riam di­ri­ga­vo Vy­dū­nas, da­ly­va­vo ir Sma­li­nin­kų cho­ras.

Vy­dū­nas lei­do dai­nų ir gies­mių rin­ki­nius, di­ri­gavo, pats gro­jo ar­fa, smui­ku, kan­klė­mis, se­no­vi­niu lie­tu­viš­ku tri­mi­tu. Or­ga­ni­zavo šven­tes ant Ram­by­no kal­no.

Pir­mo­jo­je Lie­tu­vos Dai­nų die­no­je 1924 m. ir ant­ro­jo­je 1928 m. da­ly­va­vo ir Jur­bar­ko cho­rai. Cho­rų va­do­vas bu­vo var­go­ni­nin­kas, gim­na­zi­jos mo­ky­to­jas Jo­nas Po­cius, su ku­riuo Antanas Gied­rai­tis–Giedrius ben­dra­vo įstei­giant Jur­bar­ko gim­na­zi­ją, vė­liau kar­tu dir­bo. Gied­rai­čių na­muo­se taip pat skam­bė­da­vo mu­zi­ka, sto­vė­jo pia­ni­nas, duk­ros Grož­vy­da ir Danguolė mo­kė­jo gro­ti. Apie tai pa­pa­sa­ko­jo Dan­guo­lė Pa­vla­vi­čie­nė, Gied­rai­čių gi­mi­nai­tė, da­bar dir­ban­ti Jur­bar­ko gim­na­zi­jo­je lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja.

1934 m. nuo­trau­ko­je (iš Al­mos Pui­do­kai­tės ar­chy­vo) ma­to­me Vy­dū­ną Jur­bar­ke sė­din­tį tarp mo­ky­to­jų, mokinių. Ko­kia pro­ga lan­kė­si, to me­to spau­do­je duo­me­nų ne­ra­dau. Jur­bar­ke vi­sa­da lau­kė vai­šin­gi drau­gai Gied­rai­čiai ir svei­ka, pu­še­lė­mis kve­pian­ti bei jo svei­ka­tai la­bai pa­lan­ki ap­lin­ka. Žiob­ri­nin­kų kai­me Ne­mu­no šlai­te prie sa­vo na­mo Gied­raičiai bu­vo pri­so­di­nę daug vais­me­džių, lai­kė bi­čių. Iliu­mi­na­ta Gied­rai­tie­nė bu­vo ne tik vai­šin­ga šei­mi­nin­kė, bet, pa­si­va­di­nu­si Ne­mu­no Ban­ge­lės sla­py­var­džiu, ra­šė kū­ri­nė­lius vai­kams.

Abu šviesuoliai, Antanas Gied­rai­tis-Giedrius ir Vy­dū­nas, bu­vo ve­ge­ta­rai. Tuo lai­ku tai bu­vo la­bai ne­įpras­ta. Yra pa­sa­ko­jama, kad ins­pek­to­riui lan­kant kai­mo mo­kyk­las no­rė­ta jį pa­vai­šin­ti pie­tu­mis. Il­gai ieš­ko­ta žu­vies ir įti­ki­nė­ta, kad ne tau­kuo­se kep­ta, o ant svies­to. Bet Antanas nu­liū­di­no pa­sa­kęs, kad nie­ko gy­vo ne­val­go.

Rink­da­ma me­džia­gą apie jį gal­vo­jau, kad to­kiam gy­ve­ni­mo bū­dui di­de­lę įta­ką pa­da­rė mo­ky­to­jas, lietuviškasis „ma­hat­ma“ – Vy­dū­nas, ku­ris la­bai do­mė­jo­si in­dų fi­lo­so­fi­ja. Pa­si­ro­do, kad ve­ge­ta­riz­mu A. Giedrai­tis su­si­do­mė­jo jau gy­ven­da­mas Ru­si­jo­je. Net pir­mo­sio­se jo nuo­trau­ko­se Jur­bar­ke 1920 m. ma­to­mi marš­ki­nė­liai pri­me­na ra­šy­to­jo L. Tols­to­jaus sti­lių. Vė­liau marš­ki­nius pa­kei­tė į pa­pras­tes­nius ir vie­toj miestietiš­ko kak­la­raiš­čio ri­šo­si tau­ti­nę juos­tą.

Lie­tu­vo­je Vy­dū­nas tu­rė­jo daug bi­čiu­lių. Ke­le­tas jų bu­vo glau­džiai su­si­ję su Jur­bar­ku – tai Ka­zys Ši­mo­nis, dai­li­nin­kas, iliust­ra­vęs dau­giau kaip 100 „Sau­lu­tės“ nu­me­rių, Mstis­la­vas Do­bu­žins­kis, Kau­no te­at­ro dai­li­nin­kas, 1933 m. nu­pie­šęs ir Jur­bar­ko me­di­nę si­na­go­gą. Su jais ben­dra­vo ir A. Gied­rai­tis-Giedrius.

1944 m. Vy­dū­nas su di­dži­ą­ja to kraš­to gy­ven­to­jų da­li­mi bu­vo eva­kuo­tas į Vo­kie­ti­ją. A. Gied­rai­tis-Giedrius iš Jur­bar­ko su šei­ma iš­vy­ko taip pat 1944 m. Gy­ve­no Vo­kie­ti­jo­je. Dir­bo mo­ky­to­ju, di­rek­to­riu­mi lie­tu­viš­ko­je Va­sa­rio 16-osios gim­na­zi­jo­je. Nuo 1956 m. gy­ve­no JAV. Duk­ra Da­nguolė iš­vy­ko gy­ven­ti į Aust­ra­li­ją. Grož­vy­da li­ko su tė­vais.

Gied­rai­čiai nuo­lat pa­lai­kė glau­džius ry­šius su Vy­dū­nu, lan­ky­da­vo jį Det­mol­de, kvies­da­vo į mi­nė­ji­mus, šven­tes.

Ge­di­mi­nas Zem­lic­kas, ra­šy­da­mas apie Či­ka­gos lie­tu­vius, pub­li­ka­vo to­kį pa­sa­ko­ji­mą: „Kar­tą Vy­dū­nas jau sirg­da­mas bi­čiu­lio duk­rai (Grož­vy­dai Gied­rai­ty­tei) pa­sa­kęs: „Tu tu­ri ži­no­ti, kaip ta­vo var­das at­si­ra­do, kaip aš jį su­gal­vo­jau. Vis­kas la­bai pa­pras­ta: tai vai­di­lu­tė, per­nakt ant kal­no kū­re­nu­si am­ži­ną­ją ug­nį, kas ry­tą išvysdavusi ne­pa­pras­to gro­žio upę – Ne­mu­ną. Tau apie Ne­mu­ną pa­sa­ko­ti jau ne­rei­kia, ži­nau, kad ir tu įsi­my­lė­ju­si Ne­mu­ną – tai tik­ra gro­žy­bė. Iš tų dvi­ejų žo­džių „gro­žis“ ir „iš­vys­ti“ ir gi­mė nau­jas lie­tu­viš­kas var­das Grož­vy­da.“ Grož­vy­da pa­pa­sa­ko­ju­si, kad jos tė­ve­lis su Vy­dū­nu su­si­pa­ži­no ką tik grį­žęs iš Ru­si­jos 1918 m. Abu la­bai mė­go gam­tą, ant Ne­mu­no kran­to bu­vo ąžuo­lą pa­so­di­nę. O gy­ve­no la­bai vaiz­din­go­je vie­to­je – šalia pla­čios lan­kos, ne­to­lie­se pi­lia­kal­nis. Vy­dū­nas sa­ky­da­vo: „Kai Grož­vy­da pa­augs, bus 17 me­tų, pa­siū­dins jai bal­tus vai­di­lu­tės dra­bu­žius, pa­sta­tys ša­lia ąžuo­lo au­ku­rą ir nu­fo­tog­ra­fuos kaip vai­di­lu­tę.“

1953 m. va­sa­rio 2 d. Vy­dū­nas Antano Gied­rai­čio-Giedriaus kvie­ti­mu ruo­šė­si at­vyk­ti į Va­sa­rio 16-osios šven­tę. Tuo pa­čiu me­tu ruo­šė straips­nius sa­vo 85 m. ju­bi­lie­jui. Va­sa­rio 11 d. laiš­ke bičiuliui p­rane­šė, ka­da ir kaip at­va­žiuos. Tačiau jau ki­tą die­ną para­šė, kad ser­ga. Va­sa­rio 13 d. vėl at­skrie­jo ži­nu­tė: „Di­džiai Ger­bia­ma­sai, tai tik ne­lem­ta da­ly­vau­ti Jū­sų su­si­rin­ki­me…“ Tai vie­nas iš pas­ku­ti­nių­ Vy­dū­no laiš­kų. 1953 m. va­sa­rio 20 d. Vy­dū­nas mi­rė Det­mol­de, Vo­kie­ti­jo­je.

Po 38 me­tų 1991 m. spa­lio 19 d. Vy­dū­nas bu­vo per­lai­do­tas Bi­tė­nų ka­pi­nai­tė­se. Ve­žant ur­ną su jo pa­lai­kais vie­nas iš su­sto­ji­mų bu­vo ir Jur­bar­ke. Prie Vy­tau­to pa­min­klo iki va­ka­ro lau­kė ne­ma­žas bū­rys jur­bar­kie­čių.

Grož­vy­da Giedraitytė sve­tur gy­ve­no ak­ty­viai – pri­klau­sė dau­ge­liui or­ga­ni­za­ci­jų – BALF-ui (Ben­dra­sis Ame­ri­kos lie­tu­vių Šal­pos fon­das), da­ly­va­vo Mo­te­rų są­jū­dy­je, dai­na­vo Lie­tu­vos Vy­čių cho­re, rū­pi­no­si lie­tu­viš­kų eks­po­na­tų iš­sau­go­ji­mu. Pa­do­va­no­jo eks­po­na­tų Či­ka­go­je ren­gia­mam Vy­dū­no mu­zie­jui. Mi­rė 2014 m., su­lau­ku­si 85 m.

Liko neišsiaiškinta, kur auga tas Vydūno pasodintas ąžuolas, o gal net trys ąžuo­lai, 1913 m. ap­ra­šy­ti Vy­dū­no pje­sė­je „Am­ži­na ug­nis“.

Ap­vaikš­čio­jau Ne­mu­no pa­kran­tes Mi­tu­vos in­ta­ke. Ąžuo­lo nie­kur ne­si­ma­to. Gal kas iš vy­res­nių­jų jur­bar­kie­čių ir at­si­me­na jį bu­vus. Ma­žai kas ­me­na ir na­mą, ku­ria­me gy­ve­no Giedraičiai.

Bar­kū­nuo­se, da­bar­ti­nė­je A. Gied­riaus-Gied­rai­čio gat­vė­je, prie so­dy­bų tarp liau­nų me­de­lių iš­di­džiai auga ir šim­ta­me­čiai ąžuo­lai. O prie vie­no na­mo – net trys. Iš­li­kęs čia gy­ve­nu­sios mo­ters pa­sa­ko­ji­mas apie tai, kad tai la­bai svar­būs ąžuo­lai, net ka­ro me­tais sau­goti, kad nie­kas ne­nu­kirs­tų.