Vienas žymiausių Lietuvos archeologų, plastinės rekonstrukcijos specialistas, dokumentinio kino kūrėjas Vytautas Urbanavičius nepamiršta Skirsnemunės – lizdo, iš kurio išskrido.
Mokslininko vardo iš tolo vengiantis skirsnemuniškis Vytautas Urbanavičius Vilniaus jurbarkiškių klubo renginiuose groja pirmu smuiku, tačiau gimtinėje – retas svečias, lankantis tik tėvų kapus, artimiausius gimines ir klasės draugus. Gal dėl to Jurbarke mažai kas žino, kad kraštietis humanitarinių mokslų habilituotas daktaras V. Urbanavičius – ne tik garsus archeologas, padaręs išskirtinių Lietuvos istorijos atradimų, bet ir plastinės rekonstrukcijos specialistas, ir kino menininkas, sukūręs daugiau kaip 60 dokumentinių filmų. Už nuopelnus mokslui 1994 metais jis buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.
„Jurbarkiuoti“ nesigėdi
Už galimybę geriau pažinti viešumon nesibraunantį archeologą jurbarkiečiai turėtų būti dėkingi Lietuvos nacionaliniam muziejui, Pilių tyrimo centrui „Lietuvos pilys”, Lietuvos dailės muziejui bei Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai, V. Urbanavičiaus 75-ųjų gimimo metinių proga pernai Vilniuje surengusiems parodą „Sugrąžinta praeitis“. Dalelė šios parodos šį pavasarį atkeliavo į Jurbarką, o kartu su ja visai savaitei čia apsistojo ir Vytautas, radęs laiko pabendrauti su moksleiviais ir aptarti planus su Skirsnemunės jubiliejui besirengiančiais miestelio bendruomenės centro nariais.
Skirsnemunė – greičiausiai vienintelė vieta, dėl kurios V. Urbanavičius dar turi planų. „Tai lizdas, iš kurio išskridau, man jis negali nerūpėti“, – sakė mokslininkas, sugrįžęs iš tėviškėje surengto susitikimo ir su didžiausiu užsidegimu pasakojęs, kokios monografijos nusipelnė jo Skirsnemunė, istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta bene prieš 700 metų.
Kitaip ir negali būti, nes Vytautas sapnuose vis dar mato save basą lakstantį Skirsnemunės pievomis, šokinėjantį per lytis, išmestas ant kelio, išplėtusį akis žiūrintį į aukštus bažnyčios bokštus ir niekaip neatsistebintį plačiausia pasaulio upe Nemunu. Jurbarko gimnazijoje bendraamžių duotą „Molynės profesoriaus” vardą Vytautas iki šiol laiko garbingiausiu titulu.
Net pačiose rimčiausiose mokslo vyrų kompanijose mokslininkas nevengia prabilti jurbarkiškių papratimu nukąsdamas žodžių galūnes. „Kodėl turėčiau išsižadėti savo tarmės? Žemaičiai juk neslepia, kad yra žemaičiai, o mūsų šneka savita, graži, biški skiriasi ir nuo žemaičių, ir nuo suvalkiečių“, – atkerta jis kritikams, besistebintiems, kaip viešumoje galima šitaip „jurbarkiuoti“.
Naujas praeities puslapis
Archeologija V. Urbanavičiaus gyvenime atsirado atsitiktinai – nežinodamas kur stoti, tiesiog bedė pirštu į aukštųjų mokyklų sąrašą laikraštyje. Pataikė į istoriją, o kai reikėjo rinktis specializaciją, suprato, kad politika jam ne prie širdies, todėl liko archeologija.
Savarankiškai tyrinėti Lietuvos kapinynus V. Urbanavičius pradėjo 1966 m. Visą dėmesį skirdamas ilgalaikėms lietuvių protėvių laidojimo vietoms nuo ankstyviausių laikų po Kristaus – Jonelaičiams, Seredžiui, Graužiams, Obeliams. Ištyrė ir ne vieną ikikrikščioniškų laikų šventovę, kasinėjo laidojimo vietas, krikščionių bažnyčios prie Kavarsko, Gėluvos evangelikų reformatų, Tolminkiemio evangelikų liuteronų bažnyčių liekanas, kur buvo rasti Kristijono Donelaičio palaikai.
Ne vieną V. Urbanavičiaus atkastą radinį galima būtų vadinti lobiu – jei ne tiesiogiai, tai bent jau perkeltine prasme. Tačiau išties didelę reikšmę mokslininkas teikia tik tyrinėjant Obelių kapinyną kilusią hipotezę, kad senovės lietuviai sudegintus mirusiuosius laidodavo vandenyje.
„Norėjau ištirti tokius paminklus, kurie dingę, užmiršti arba žinios labai menkutės, kad juos būtų galima surasti. Vienos ekspedicijos metu atsidūrėme Obeliuose. Iš pradžių ten radome kapus sausumoje. Kai viską ištyrėme, pradėjome ieškoti tos vietos ežere, kurią dvarininkas Teodoras Narbutas 19 a. viduryje savo knygoje minėjo kaip kapines, nuleistas į ežerą – tame ežere atsirado kalveliukė. Kai ją radome, ištraukėme kelis tūkstančius 13–14 a. daiktų. Tai buvo pats tikriausias mano rastas lobis”, – tvirtino archeologas. Obelių ežero dugną kasinėjant kilusi hipotezė, kad senovės lietuviai sudegintus mirusiuosius laidodavo vandenyje, kone ketvirtį amžiaus mokslo visuomenė laikė nerimta.
Nors Obelių ežere rastos sudegintų mirusiųjų liekanos leido naujai pažvelgi į laidojimo papročių kaitą Lietuvoje per tūkstantį metų – nuo 4 iki 14 a., visi sakė neskleisti erezijų ir nežiūrėti taip toli. Tik visai neseniai V. Urbanavičiaus hipotezę apie laidojimą vandenyje patvirtino tyrinėjimai Bajoruose, Marvelėje bei Kernavėje.
„Matyt, kermošius bus ant mano bambos – anksčiau ar vėliau tiesa turės nugalėti”, – įsitikinęs profesorius, kuriam sinkretizmas – perėjimas iš pagonybės į katalikybę yra pats įdomiausias istorijos laikotarpis.
Protėvių portretai
V. Urbanavičius pirmasis Lietuvoje ėmė kaupti antropologinę medžiagą. Kai jam pasiūlė Maskvoje Etnografijos instituto plastinės rekonstrukcijos laboratorijoje pasimokyti pas profesorių M. Gerasimovą, sutiko negalvodamas. Gal dėl to, kad mokslas jam visuomet buvo įdomus tiek, kiek jį galima pritaikyti gyvenime. Kartais dėl to, kad atsikasęs kapą norėdavo pažiūrėti, iš ko ir kaip pagaminti šimtmečius žemėje išgulėję papuošalai, „gaudavo mušti“.
„Manęs klausdavo – kas čia per mokslas „daiktų technologija?” Bet iš ko tada susideda mokslas? Iš tų teorinių dalykų, samprotavimų, kai dvi knygas pasidėjęs, rašai trečią? Man tas buvo neįdomu, ir dabar neįdomu, ir, matyt, jau niekada nebus įdomu teoriniai dalykai. Visai kas kita ieškoti atsakymų į klausimus, kaip anais laikais žmonės gyveno, kaip jie mąstė, ką jie darė, pagaliau – kaip jie atrodė? – svarstė V. Urbanavičius.
Jis – vienas iš iniciatorių, siekusių, kad Vilniaus universiteto Medicinos fakultete būtų kaupiama, saugoma ir tiriama visa iškastinė kaulinė medžiaga. Pagal M. Gerasimovo metodą V. Urbanavičius atkūrė per 200 grafinių ir daugiau kaip 30 skulptūrinių įvairių laikotarpių žmonių tipų bei istorinių asmenybių portretų, tarp jų – Barboros Radvilaitės, Kristijono Donelaičio, Teofilio Ruigio ir kitų garsių mūsų protėvių.
Nors juos naudoja antropologai, o archeologai jais iliustruoja savo atkastus atradimus, Vytautas iki šiol svarsto, ar iš to kam nors yra naudos. Gal dėl to, kad archeologija niekada nebuvo įkritusi Vytautui į širdį – liko jai svetimas, tarsi koks prašalaitis.
„Man archeologija buvo ne motina, kaip kitiems, o pamotė. Vienintelis dalykas, ko ji mane išmokė, tai pagarba mirusiesiems”, – pripažino V. Urbanavičius, visą gyvenimą ieškojęs būdų iš archeologijos išspausti ką nors įdomaus.
Rūmų atstatymo darbininkas
Viena iš pačių įdomiausių tyrinėjimo vietų V. Urbanavičiui visada atrodė Seredžius, tačiau ilgesniam laikui apsistoti pačius seniausius laikus menančioje vietoje jam taip ir neteko.
„Jau buvau susiruošęs apsistoti Seredžiuje labai ilgam, bet kaip tik tuo metu visas mano gyvenimas pasisuko į Žemutinę pilį, į Valdovų rūmus. Atgimimo laikotarpiu visiems labai parūpo tautos šaknys, atsirado didžiulis noras užpildyti baltas istorijos dėmes, todėl tuometinė Vyriausybė nutarė sudaryti specializuotą kompleksinių tyrinėjimų grupę ir man pavedė organizuoti tą darbą. Negalėjau nei pasitraukti, nei nuo to nusigręžti“, – pripažino V. Urbanavičius.
Skirsnemuniškis buvo vienas iš tų, kurie kūrė Valdovų rūmų koncepciją, nutarė, kad ten turi būti muziejus – ir ne koks nors, o unikalus, kurio pagrindinis eksponatas turi išlikti autentiški rūmų pamatai ir sienų likučiai. „Džiaugiuosi, kad pietinį korpusą palikom kaip buvo, nes to neatstos nė vienas eksponatas. Ką beatvežtume į Valdovų rūmus, būtų tokie patys, bet ne tie“, – sakė V. Urbanavičius.
Valdovų rūmų atstatymas ir atkūrimas, pasak V. Urbanavičiaus, – du skirtingi dalykai. „Rūmai – tai ne vien sienos, kurias gali atstatyti. Valdovų rūmai – tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės administracinis, politinis, kultūrinis, religinis centras. Čia gyveno ir dirbo Didysis Kunigaikštis, jo svita, karvedžiai, dvariškiai. Čia vyko priėmimai, pasikeitimai diplomatinėmis tarnybomis, nuo 17 a. veikė opera, vyko daug koncertų. Visas tas gyvenimas buvo sunaikintas, virto šukėmis, kurias mes surinkome“, – sakė V. Urbanavičius.
Mokslininkas įsitikinęs, kad Valdovų rūmuose reikia atkurti bent po vieną gotikos, renesanso, baroko salę, kad nereikėtų jaunimo vežioti į Lenkiją, Čekiją, Vengriją parodyti, kaip gyveno valdovai, didikai, kunigaikščiai, karaliai. V. Urbanavičius, Valdovų rūmams skyręs daugiau kaip du dešimtmečius – nuo 1988-jų iki pat dabar, nes dar tik pernai pasirodė jo parengta ir sudaryta knyga „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje“, nė už ką nesutinka būti vadinamas rūmų atkūrimo idėjos autoriumi.
„Esu Valdovų rūmų atstatymo darbininkas – juk darbininkų gali būti įvairių: ir mokslo, ir atstatymo, ir griovimo. Kas ką daro, yra darbininkas“, – neleidžia prieštarauti V. Urbanavičius.
Mokslą populiarina filmai
Nors archeologija niekada nebuvo didžioji V. Urbanavičiaus aistra, bemaž viską, ką jam pavyko atrasti kasinėjant, mokslininkas įamžino dokumentiniuose filmuose, kurių per gyvenimą susidarė ne mažiau kaip šešios dešimtys.
„Man tai buvo būdas parodyti ką darau. Archeologija yra veikla, kurią įvairiai gali pristatyti visuomenei. Kiti mokslininkai rašo straipsnius – rašiau ir aš, bet man labiau patiko rodyti vaizdą. Ir tas pasiteisino“, – įsitikinęs V. Urbanavičius, į savo ekspedicijas su kamera vykęs dar tuomet, kai Lietuvoje tik kūrėsi televizija. Kai ką jis stengėsi apibendrinti, bet dažniausiai įamžindavo faktus, savo darbą, žmones, kuriuos sutikdavo ekspedicijose ir gyvenimo keliuose.
Ne viskas, kas nufilmuota, sudėta į filmus – archyvuose saugoma ir daugybė Skirsnemunėje filmuotos medžiagos. „Iš to galima būtų sukurti bent porą gerų filmų – pirmiausia apie pilį, gyvenvietę, žmones“, – sakė V. Urbanavičius, ne vieną dešimtmetį su kamera lankęs tėviškės žmones.
1981-aisias, pasiskolinęs iš televizijos darbuotojų profesionalią kamerą, suspėjo įamžinti sunkai sergančio tėvelio ir mamos pasakojimus apie Skirsnemunę prieškariu.
„Tai tikra epopėja apie miestelio stalių gyvenimą. Tėtis buvo ekstra stalius, Skirsnemunės dūdų orkestro įkūrėjas – ant dokumentų dėdavo antspaudą „11-ojo šaulių būrio orkestro vedėjas“. Paskui pakalbinau ir tėtės mokinius. Jei Viešpats Dievas mane sveiką laikys, Skirsnemunės jubiliejui būtinai „išspjausiu“ bent porą filmų“, – žadėjo Vytautas.
Mirusiuosius reikia gerbti
1993-iaisis surado, identifikavo ir iš Kazanės į Veliuoną parlydėjo tautosakininkų brolių Antano ir Jono Juškų palaikus. 2005 metais už Estijos prezidento Konstantino Petso palaikų paieškas ir grąžinimą į tėvynę apdovanotas Estijos Marijos žemės kryžiaus ordinu, dalyvavo Latvijos prezidento Karlio Ulmanio kapo paieškų Turkmėnijoje ekspedicijose, dirbo identifikuojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Alberto Goštauto ir Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos palaikus Vilniaus katedroje.
V. Urbanavičiui gaila tik vieno – kad kraštiečiai, perlaidodami kovotojus už laisvę, pamiršo jį pasikviesti, neidentifikavo palaikų, suvertė kaulelius į vieną duobę.
„Kur kvietė, visur važiavau, visiems padėjau, o savame krašte manęs neprireikė. Ar tai toks turi būti perlaidojimas, be jokios pagarbos mirusiajam?” – stebėjosi Vytautas.
Mokslininkas sutinka, kad kiekvienas kapo atkasimas – šventvagystė, bet be to nebūtų pažangos istorijos moksle. Tiriant masinių pokario žudynių aukų kapavietes ne kartą yra kilę klausimų, kokie žmonės ten palaidoti – geri ar blogi, priešai ar draugai?
„Nukaliau geležinę taisyklę: miręs žmogus – šventas. Gali kariauti su jo darbais, gali vertinti juos kaip nori, bet palaikai – šventi, kas jis bebūtų buvęs. Tokia mano asmeniška pažiūra“, – tikina V. Urbanavičius.
Daiva Bartkienė, 2011-05-06, http://www.jurbarkosviesa.lt/