Kalbininkas Antanas Balašaitis – Eržvilko pasididžiavimas

Mokslininkas vienoje iš žodžių rinkimo ekspedicijų (kairėje). / aruodas.lt nuotr.

Kiekvienas kraštas, kiekvienas miestas ar miestelis didžiuojasi, gerbia ir myli savo kraštiečius, vienaip ar kitaip garsinančius gimtinę. Be iškilių menininkų, kompozitorių, dainininkų, istorikų, sportininkų, Jurbarko kraštas turi ir nemažą būrį iškilių lietuvių kalbos ir literatūros mokslininkų. Antanas Balašaitis – gerai žinomas kraštietis kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras, gimė 1931 m. Balnių kaime.

1949 m. baigęs Eržvilko gimnaziją, o 1952 m. – Klaipėdos mokytojų institutą kurį laiką dėstė lietuvių kalbą Kartenos vidurinėje mokykloje. 1954-1956 m. toliau tęsė mokslus Vilniaus pedagoginiame institute. 1961 m. jis apsigynė disertaciją „Lietuvių kalbos terminų istorija“. Po aspirantūros pasilikęs dirbti institute Žodynų skyriuje iš karto įsitraukė į didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ rašymą, vėliau ir redagavimą. Šiame skyriuje A. Balašaitis išdirbo 25 metus. Su kitais kalbininkais rašė ir redagavo akademinį „Lietuvių kalbos žodyną“, vadovavo žodžių rinkimo ekspedicijoms (1968-1984 m.), užrašė apie 20 000 žodžių.
Antano Balašaičio mokslinė veikla daugiašakė. Kalbiniuose leidiniuose ir spaudoje jis paskelbė daug straipsnių kalbos kultūros klausimais, populiarino lietuvių kalbotyros veikalus, dalyvavo radijo bei televizijos laidose. Prisidėjo prie kitų kalbos mokslininkų rengiamų žodynų (D. Urbo „Martyno Mažvydo raštų žodyno“, K. Pakalkos „Senojo Konstantino Sirvydo žodyno“ ir kt.) redagavimo ir rengimo. 1966 m. vasarą aprašė gimtojo Eržvilko šnektą ir kartu su kitais kraštiečiais sudarė ir redagavo monografiją „Eržvilkas“ (išleista 1970 m.). Tai vertingiausia kalbininko dovana gimtinei. Pats A. Balašaitis 25 m. dirbęs „Didžiojo lietuvių kalbos žodyno” redakcijoje, 7 tomus „perleidęs per savo rankas“ ir šiuo metu itin išgyvena dėl vis skurdėjančios, prastėjančios, „globalizuojamos“ mūsų kalbos.
„Jei nusileisime mažuose dalykuose, pvz., įteisinsime lenkiškus rašmenis šios tautybės asmenų pasuose, nusileisime ir dideliuose. Lietuvių kalba, viena gražiausių, archaiškiausių, didžiausio kitų šalių mokslininkų susidomėjimo verta, pamažu išnyks, užleisdama vietą gatvės žargonui su gausybe angliškų žodžių“, – liūdnai yra prognozavęs dr. A. Balašaitis vieno Kalbos dienai skirto susitikimo metu Jurbarke.
Antanas Balašaitis, nors yra aukštą mokslinį laipsnį pasiekęs humanitaras, itin vertinamas mokslo žmonių tarpe, kasdienybėje išliko paprastu ir draugišku mūsų kraštiečiu. Gyvendamas Vilniuje, mokslininkas nė karto neatsisakė dalyvauti Jurbarke Kalbos draugijos organizuotuose įvairiausiuose renginiuose, su didele meile ir pagarba ne kartą kalbėjo ir apie jurbarkiečių, ir apie savo, eržvilkiškių tarmes. Jis – ir nuolatinis Eržvilke rengiamų bandonininkų festivalių, ir jau tradicine tampančios „Antanų polkos“ dalyvis, nepraradęs ryšių su savo gimtuoju miesteliu žmogus. Eržvilko krašto žmonės Antaną Balašaitį gerbia ir myli, laiko jį savu. Šis žmogus puikiai reprezentuoja Eržvilką, kaip pagrindinį žemaičių dūnininkų mūsų rajone centrą, tad pagrįstai gali juo didžiuotis ne tik šis miestelis, bet ir visas Jurbarko kraštas.
„O kas laukia lietuviško žodžio žvelgiant į ateitį? Kalbininkams rūpestį kelia globalizacija ir jos padarinys – daugelio mažų tautų ir etninių grupių kalbų mirtis. Tai nuostolis kultūrai ir istorijai. Dar XIX a. pradžioje amerikiečių poetas ir publicistas Ralfas Voldas Emersonas yra pasakęs: „Kalba yra istorijos saugykla, per žodyną ir gramatiką ji pasakoja savo praeities įvykius.“ (…) Apie lietuvių kalbos duomenų kaupimo ir jos išsaugojimo svarbą stiprėjančios germanizacijos akivaizdoje XIX a. buvo prabilę ir Mažosios Lietuvos veikėjai. Būgštavimai dėl lietuvių kalbos likimo, nors ir ne iškart, pasitvirtino. Antrasis pasaulinis karas sunaikino etninės Lietuvos vakarinę dalį ir lietuvininkų kalbą buvusioje Rytų Prūsijoje. Užsitęsusi sovietų okupacija atnešė grėsmių ir lietuvių kalbai. Dangstantis tautų draugyste, buvo vykdoma rusinimo politika. Tai sukėlė pasipriešinimą – visokeriopas kalbininkų ir pedagogų pastangas saugoti kalbą. Priešintasi mėginimui rusų kalbos pradėti mokyti nuo antros klasės, kol vaikai dar neišmokę gimtosios. Deja, dabartiniai švietimo reformatoriai tos blogybės iš peršamos anglų kalbos nenori matyti“. (Antanas Balašaitis, „Gimtoji kalba“, 2011 m., nr. 4).

Judita Pažereckienė,  mūsųlaikas.lt