Jurbarko uostas

Uostas Jurbarke.1936m
Uostas Jurbarke.1936m

1938 metų balandžio 1 dienos „Darbininko“ laikraštyje – žinutė:

„Jurbarkas. Žiemos uoste. Garlaivių remontavimas baigtas. Dabar baigiamas ir greit bus nuleistas į vandenį laivas 300 tonų talpumo. Laivą stato K.Mikalauskas, kuris jau yra pastatęs 2 variklinius laivus ir du baidokus. Taip pat greitai nuleis 3 baidokus 500 tonų talpumo“. Atrodo, Jurbarko vyrai darbavosi iš peties.

Apie Jurbarko žiemos uostą nepriklausomos Lietuvos metais rašo prof. A.Piročkinas (Lietuviški Nemuno uostai. 1919-1940 metai, Mokslas ir gyvenimas, 2008, Nr.4-5)

„Jurbarkas nuo neatmenamų laikų buvo žymus Nemuno laivininkystės punktas. Dar nepasibaigus karams su kryžiuočiais, XIV a. pabaigoje, per Jurbarką Nemunu vežta į Lietuvą ir iš Lietuvos įvairių prekių. Tačiau iki pat XX a. ketvirtojo dešimtmečio vidurio Jurbarke nebūta uosto. Navigacijos metu prekes kraudavo laikinose prieplaukose, o žiemą negausius laivus laikydavo Mituvoje, kiek toliau nuo jos žiočių. Čia laivams stovėti per potvynius pavasarį, kai Nemunu grėsmingai plūsdavo ledai, būdavo gana saugu: pačios Mituvos ledų būdavo mažai.

Neturint visų duomenų, kiek kuriais metais Jurbarke žiemodavo laivų, reikia tenkintis vienu kitu pavyzdžiu. Antai 1931-1932 m. žiemą, „Lietuvos aido“(1932, Nr.56 (1431), p.7) žiniomis, Jurbarke, Mituvoje, stovėję 12 garlaivių, 2 motorlaiviai ir 7 baidokai. 1933-1934 m. žiemą „Jurbarko natūraliame uoste“, kaip informavo Vandens kelių tarnybą Kauno vandens kelių rajonas raštu Nr.57 (1934 01 15), žiemoją 18 garlaivių ir 4 baidokai (b. 346, lp. 1). Tačiau gamta dažnai iškrečia nelauktų netikėtumų. Antai laivininkystės prievaizdas Smalininkuose, buvęs atsakingas ir už Jurbarko ruožą, raštu Nr.216 1934 m. gruodžio 14 d. pranešė Kauno vandens kelių rajono viršininkui, kad į Mituvą žiemoti įplaukę 16 garlaivių, 10 baidokų ir 4 motorlaiviai. Vanduo upėje labai nusekęs, ir pusė laivų stovi ant žemės. Iš to kyląs pavojus, jog laivas, atsidūręs ant akmens, galįs sugesti.
Jurbarko žiemos uosto projektas, 1934Vandens kelių direkcija jau 1933 metais ar dar anksčiau ėmė svarstyti reikalą statyti Jurbarke tinkamą uostą. Bene 1933 m. prasidėjo jo projektavimas. Projektų būta ne vieno. Antai minėtoje V.Merkio knygoje „Vandens keliai“ (p. 255) įdėtas brėžinys projekto, kuris numatė įrengti 71 000 kv. metrų baseiną į rytus nuo Mituvos ir Imsrės santakos. Uostas būtų prasidėjęs ten, kur Mituva įteka į Nemuną, ir būtų tęsęsis 585 m į šiaurę beveik iki pat Kauno gatvės. Galiausiai pasirinktas racionalesnis IIIa variantas, pagal kurį uostą ketinta statyti ne prie pat Nemuno, bet toliau nuo jo į vakarus nuo Mituvos, dešiniojoje jos pusėje. 1934 m. kovo 14 d. Plentų ir vandens kelių direktorius pasirašė šio varianto sąmatą, prie kurios pridėtas „Paaiškinamasis raštas prie Jurbarko žiemos uosto projekto IIIa varianto“ (b.341, lp. 2 ir 1), taip pat „Jurbarko žiemos uosto situacijos planas“ (ten pat, lp. 10). „Paaiškinamajame rašte“ sakoma, jog iš pradžių uostas turėtų būti 11 000 kv. metrų ploto (dugnas), kad jame tilptų iki 25 laivų. Paskui jis galėsiąs būti išplėstas iki 19 125 kv. m ploto. Iš viso reikėsią iškasti 88 000 kubinių metrų žemių, iš kurių 35 000 būsią plento pylimui (tuo metu buvo baigiamas tiesti Smalininkų-Jurbarko plentas ir statomas tiltas per Mituvą). Reikia pasakyti, kad šis projektas nebuvo iki galo įgyvendintas, nors ir buvo skubama.

Garlaiviai MituvojeSkubėti rengti uostą paskatino 1935 m. pavasarį Mituvos iškrėstas pokštas: pakilę upės vandenys ir gausūs ledai paskandino čia žiemojantį garlaivį „Algirdas“. Vandens kelių direkcija, baimindamasi panašių nelaimių ateityje, ėmė drausti statyti laivus Mituvoje ir reikalavo naudotis nebaigtu uostu. Tačiau 1937 m. pavasarį ypač didelis potvynis išnešė kelis garlaivius ir baidokus iš Jurbarko uosto – šiaip taip pavyko juos išgelbėti. Vandens kelių direkcija, turėdama galvoje, kad Jurbarko uosto apsauginė damba nesanti galutinai baigta ir ne visai tinkamai saugojanti laivus nuo ledų (ji nesiekė projekte numatyto aukščio), atsižvelgdama į laivininkų atkaklias pastangas ir toliau laikyti laivus Mituvoje,
1937 m. gruodį nusileido: „Šiais metais leisti statyti laivus žiemoti ir Mituvos upėje, bet neimant jokios atsakomybės, jei pavasarį laike ledų ejimų būtų apgadinti“ (kalba netaisyta; b. 477, lp. 435). Tais 1937-1938 m., uoste buvo užimta 14 vietų, o Mituvoje – 18. Tą kartą Jurbarke žiemojo 13 baidokų, 14 garlaivių, 3 motorlaiviai ir po vieną keltą bei pontonai (jų schemoje būta keturių), kurie skaičiuoti kaip užimą vieną vietą.
Palyginti su kauniškiu, Jurbarke statomas uostas ne tik mažesnis, bet gana specializuotas. Nors projektas numatė galimybę jame krauti krovinius, bet iš tikrųjų jam skirta buvo tapti žiemos uostu. Krovinių tokiame mažame miestelyje, kur nebuvo beveik jokios žaliavų reikalaujančios pramonės ir išplėtoto sauskelių tinklo į artimus pramonės centrus, sunku tikėtis: visi jie praplaukdavo Nemunu Kauno, Klaipėdos ar Vokietijos miestų adresais. Tiems negausiems kroviniams, kurių susikaupdavo Jurbarke arba buvo skiriami jam, visiškai pakakdavo prie Nemuno įrengtos prieplaukos.“

Tarpukario Lietuvos laikraščių žinutėse – Jurbarko uostas

„Ūkininko patarėjas“, 1934-11-08

„Jurbarkas, Raseinių apskr. Jurbarkiečiai ir visi tie, kuriems tik tekdavo per Jurbarką keliauti, senai nekantraudami laukdavo Smalininkų-Jurbarko plento sujungimo su Jurbarku. Tam tereikėjo tik vieno kilometro plento ir dviejų tiltų: per Mituvą ir Imsrę.

Kitas, nei kiek ne mažesnis, kaip plento, jurbarkiečiams klausimas tai buvo uosto įrengimas. Ir štai pagaliau jurbarkiečiai nudžiugo. Jų svajonės išsipildė – šią vasarą pradėtas tiesti aukščiau minėtas plentas ir pradėti paruošiamieji uosto darbai.

Su uosto parengiamaisiais darbais buvo gerokai pavėluota. Ir kadangi uostas Jurbarke irgi būtinai reikalingas, tai uosto darbai, nors gerokai pavėlavus, buvo vedami pagreitintu tempu. Žemsėmė dirbo be atvangos – dieną ir naktį. pradžioje buvo sutikta kliūčių ir pradėjus dirbti žemsėmei „Liutavaras“ ir užėjus ant kieto grunto – molio, akmenų – spėrieji šios žemsėmės darbai gerokai susikliudė. Pakeisti žemsėmei „Liutavaro“ vieton atvyko daug pajėgesnis „Mindaugas“, kuris lengvai kilnojo net ir didžiausius akmenis. Parengiamuosius uosto darbus manoma užbaigti dar šį rudenį.

 Tačiau dar vienas, nei kiek nemažesnis už anuos, yra Jurbarko apsaugojimas nuo potvynių. Jurbarkiečiai tuo itin susirūpinę. Ir ne be reikalo. Nemunas niekieno netvarkomas, teka ten, kur jam patinka, kasmet artėdamas prie Jurbarko ir griaudamas jo krantus. Jei taip būtų ir toliau, galės prasimušti prie pat miesto, nes jau ir dabar kai kurios žemesnės vietos potvynio metu virsta tikra Venecija. O šis reikalas, pakeitus Nemuno vagą į kitą pusę, lengvai sutvarkomas. To jurbarkiečiai laukia, laukia nemažiau, kaip ir anų darbų kad laukė. R.S.“

Klaipėdos krašto laikraštis „Vakarai“, 1939-02-11 

„Jurbarkas. Ledai aplaužė laivus.

Jau šiltas oras ir didelis atlydys išlaužė Mituvos upės ledą ir didele jėga pradėjo varyti į Nemuną. Ties Jurbarku, Mituvos žiotyse jau iš seno yra žiemos uostas, kuriame kiekvieną rudenį praleisti žiemos susirenka daug garlaivių ir baidokų. Mituvos ledai, stiprios vandens srovės nešami, sutraukė kelis storais lynais pririštus garlaivius bei baidokus ir pradėjo nešti į Nemuną. Kai kuriuos laivus pavyko išgelbėti, bet garlaivius „Algirdą“, „Kapelą“ bei „Akseną“ bei tris baidokus vanduo nunešė iki pat Mituvos žiočių. Nuo ledų nukentėjo ir daugumas kitų žiemos uoste stovinčių laivų ir baidokas „Banga“. Taip pat nuo ledų nukentėjo ir šaulių ties Jurbarku laikomas pontoninis keltas per Nemuną.“

Pirmas komentaras

Parašykite komentarą

Jūsų el.paštas nebus rodomas