Mūsų Jurbarkas. Jurbarko evangelikų liuteronų parapija. 132-134 p.

Jurbarko evangelikų liuteronų parapija

Įsteigta 1851 metais, turėjo maldos namus, bet priklausė Žvyrių filijai, kuri savo ruožtu priklausė Tauragės parapijai. Abi filijas (Jurbarko ir Žvyrių) aptarnauti atvažiuodavo kunigas iš Tauragės.

1880 – 1886 metais, kunigaikščiui Vasilčikovui paremiant, buvo pastatyta Jurbarke nauja bažnyčia. 1900 metais evangelikų – liuteronų parapija gavo nuolatinį kunigą ir nuo to laiko veikė kaip savaranki parapija. Pirmasis klebonas buvo latvis Nikalojus Ozolins, per 11 metų aptarnavęs Jurbarko ir Žvyrių evangelikų liuteronų bažnyčias. Kas buvo klebonu po jo, aiškių žinių nėra, bet vėliau apie 1920 -25 metus, buvo kunigas Dovydas Jurkatis, paskui kun. J. Pauperas ir kun. Jurgis Gavėnis.

Prisimintina dar kiek ko iš tolimesnės praeities. XVIII amžiuje Jurbarke ir jo apylinkėse įsikūrė vokiečių amatininkų, atvykusių i. Vokietijos. Jie sudarė savo bendruomenę. Taip Jurbarke ir jo apylinkėse atsirado ir vokiškai kalbančių evangelikų – liuteronų. Lietuvių evang. – liuteronų buvo nuo seniau. Vokiškai kalbančių daugiausia buvo pačiame Jurbarko mieste. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, stipriau atgijo ir lietuvybė, kuri aiškiau ėmė reikštis ir lietuviškai kalbančioje evang. – liuteronų bendruomenėje. Iš lietuviškosios pusės ypač veiklus buvo Lietuvos mokyklose mokslus einąs ir jau išėjęs jaunimas. Kunigams čia reikėjo nemažo takto ir pastangų abi tautybės sutaikyti toje pačioje parapijoje ir bažnyčioje. (Pvz., vokiečiai norėjo, kad sekmadieniais jiems pirmiausia būtų pamaldos, o lietuviai, kurių parapijoje buvo daugiau, norėjo pirmiau lietuviškai.)

Pirmaisiais rusų bolševikų ir paskui vokiečių okupacijos metais toje parapijoje klebonu buvo pats jurbarkiškis (iš Kalnėnų kaimo) kun. Jurgis Gavėnis, daug pasitarnavęs savo parapiečiams ir kitų tikybų žmonėms.

Toliau dedamas vieno buvusio Jurbarko evang. – liuteronų parapijos klebono kun. J. Paupero atsiminimas.

Atsiminimų nuotrupos iš Jurbarke gyventų dienų

Lietuvos Evangelikų Liuteronų Konsistorijos buvau 1929 m. pavasarį paskirtas Jurbarko ev. – liut. parapijos administratorium. Įšventinimas į kunigus buvo birželio 23 dieną. Buvau nustebintas, kad iškilmių proga ūkininkai sudovanojo daug gėrybių: kiaušinių pilnas pintines, daug sūrio.

Kitą dieną, Joninių dieną, buvo misijos šventė Pašventyje, miške prie Nemuno. Dalyvavo daug žmonių iš Tauragės, Batakių, Sudargo ir Žvyrių parapijų. Buvau pakartotinai kviečiamas sėsti kur pievelėje ar po medžiais prie gausiai paruoštų vaišių. Buvau kviečiamas aplankyti ūkininkus. Jie buvo labai nuoširdūs, malonūs, vaišingi žmonės.

Jurbarkiečių vaišingumą dar teko patirti, kai prieš Kalėdas lankiau parapiečius. Jie sudovanojo daug grūdų, mėsos, linų, rankšluosčių. Dainių kaime lankantis, teko 12 kartų per dieną valgyti. Ūkininkės ragindamos sakydavo: „Būkit geras, nedarykit gėdos šeimininkei. Jei pas kitus (kaimynus) valgėte, tai negalite ir mus aplenkti.“

Turgaus dienomis ūkininkai dažnai atveždavo paršiukų, vištų ir žąsų ir padovanodavo kunigui. Sakydavo: „Buvau numatęs parduoti, o kai nepardaviau, nenoriu namo vežtis.“

Pasijutau gėrybėmis taip apkrautas, jog džiaugdavaus, jei kas pro Jurbarką važiuodamas sustodavo pasisvečiuoti. Kviesdavau studentus ir kai kuriuos mokytojus atvažiuoti atostogų. Paskui sužinojau, kad jurbarkiečiai bendrai vaišėmis buvo garsūs. Svečių iš kitur atvažiuodavo pasivaišinti žuvimis, ypač žiobriais, kuriais jurbarkiečiai buvo pagarsėję.

Atvykusiems svečiams buvo galima parodyti gimnazijos rūmus (buv. kunig. Vasilčikovo sodyboje), dailininko A. Grybo skulptūros studiją, Vytauto Didžiojo paminklą ir kitas įžymybes. Jurbarke viešpatavo giedri nuotaika. Čia į Nemuną įsilieja Mituva su Imsre. Laivais susisiekimas su Kaunu ir Klaipėda užtikrino gyvą judėjimą ir įvairumą. Ir Vydūnas, kuris skaitė paskaitas gimnazijoje, sakėsi Jurbarke jaučiąs gyvą įkvėpimą.

Man jaunos kunigystės metai, praleisti Jurbarke, paliko Šviesius atminimus. Parapiečiai buvo nuoširdūs, mielai rėmė parapiją, gausiai dalyvaudavo suruoštose misijų šventėse, kurios vykdavo miške ar kuriose kapinėse, Pašventyje ar Bandzinuose.

Man Jurbarke kunigu teko būti pustrečių metų. Per tą laiką patyriau tiek daug iš žmonių nuoširdumo ir malonumo, jog ir dabar negaliu jų pamiršti, kad gyvendamas Jurbarke žmogus jauteisi skatinamas ką nors veikti, ruošti, rašyti.

Jurbarke veikianti gimnazija taip pat kėlė skatinančią mintį rūpintis bendresniais gyvenimo reikalais. Gimnazijoje dažnai būdavo rengiami turiningi vakarai su programomis, paskaitomis ir kitais kultūriniais pasirodymais.

Jurbarkas buvo toji vieta, kur gyvenimas plaukė gyva galinga srove, lyg pats Nemunas būtų skatinęs plaukti, irtis pirmyn.

Кun. J. Pauperas

Pirmas komentaras

Parašykite komentarą

Jūsų el.paštas nebus rodomas


*