Galime didžiuotis Jurbarko miesto istorija

Kauno gatvė. Vaizdas iš rytų pusės. 1907 m.
Kauno gatvė. Vaizdas iš rytų pusės. 1907 m.

Jurbarkas, gavęs Magdeburgo teises prieš 400 metų, gali didžiuotis turtinga, įdomia ir garbinga miesto istorija. Ir socialinis, ir kultūrinis, ir ekonominis, juolab politinis mūsų miesto gyvenimas visais laikais buvo neatsiejamas nuo visos Lietuvos gyvenimo. Ankstyvosios monarchijos laikais  – nuo nedidelės žmonių grupės, į kurią įėjo ir valdovas. Iš šios nedidelės žmonių grupės 1468 m. susidarė Ponų Taryba, kuri po Liublino unijos virto bendro Lietuvos ir Lenkijos Seimo dalimi. Vėlesniais metais miestai ir miesteliai taip pat priklausė įvairioms politinėms, dažnai giminine ar turtine sankloda susijusioms struktūroms. Yra žinoma, kad savivaldybės Lietuvoje kūrėsi 1918 – 1919 metais. Tačiau jų atsiradimo šaknys glūdi kur kas giliau. Priešistorė siekia XIII a., kai pagal vokiečių miestų pavyzdį, remiantis Magdeburgo teise, arba jos modifikacija (Kulmo, Liūbeko), sparčiai formavosi atskirų mūsų krašto gyvenviečių savivalda.

Kauno gatvės vaizdas iš vakarų pusės, apie 1937 m.
Kauno gatvės vaizdas iš vakarų pusės, apie 1937 m.

Jurbarkas – vienas seniausių miestų

Jurbarkas – vienas seniausių Lietuvos miestų, neseniai atšventęs garbingą 750-ties metų jubiliejų – ne išimtis mūsų valstybės kultūriniame ir politiniame gyvenime. Daugelį metų mūsų miestą valdė atskiri kunigaikščiai ar jų giminaičiai, turtingi bajorai, vietiniai ir importuoti turtingieji.
Tradiciškai Jurbarko istorija pradedama nuo Kryžiuočių ordino pilies pastatymo. Daugelis istorikų, remdamiesi Dusburgiečio kronika, yra tos nuomonės, jog 1259 m. Kryžiuočių ir Livonijos ordinų bendromis jėgomis čia ant šv. Jurgio kalno (in terra Carsovie in monte Gergii) kovai prieš lietuvius buvo pastatyta Georgenburgo pilis. Vokiškas pilies pavadinimas – Georgenburgas suteikė ir dabartinį mūsų miesto pavadinimą – Jurbarkas.
Tačiau miesto istorija – ne tik Georgenburgo pilis, davusi jam vardą. Jurbarkui nuo seno istoriškai svarbiausia vieta – Bišpilio piliakalnis. Ant jo stovėjusi Bisenės pilis privertė kryžiuočius pasistatyti Georgenburgo pilį, kad galėtų puldinėti prieš „netikėlius“. Ir nors nėra aiški Bisenės (Bišpilio) pilies istorijos pabaiga, ilgi kovų su kryžiuočiais metai rodo, kad ši lietuvių pilis XIII a. pabaigoje – XV a. pradžioje buvo vienas iš atspariausių punktų ilgame kare su Kryžiuočių ordinu.
Žalgirio mūšyje sutriuškinus Ordiną, Jurbarkas pradėjo augti kaip miestas ir tapo karališkuoju dvaru.

XV-XVI a. pradžios Jurbarko istorija, stokojant šaltinių, gana neaiški. Žinoma, kad 1502 m. Jurbarko vietininku buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro sekretorius Jonas Sapiega, iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio gavęs valdyti Jurbarką už 1060 vengriškų auksinų iki tol, kol valdovas Jurbarką išpirks.
Jurbarkas tuo metu buvo vienas iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio stalo dvarų, vadinamųjų seniūnijų. Jį valdydavo didžiojo kunigaikščio vietininkas, vėliau seniūnas. XVI a. pirmojoje pusėje jis atiduodamas karalienei Bonai, ir šią seniūniją 1536-1548 m. valdė jos vietininkas Jonas Kuncevičius. 1551 m. žemaičių bajorai skundėsi Žygimantui Augustui, kad jų baudžiauninkai pabėga ir įsikuria Jurbarke ir Naujojoje Valioje (Virbalyje), o karalienės vietininkai nenori jų išduoti. Tačiau karalienė, matyt, į tai nekreipė dėmesio.
Vėliau Jurbarkas būdavo atiduodamas Vladislovo Vazos žmonoms Cecilijai Renatai bei Mykolo žmonai Eleonorai. Tuo metu Jurbarko valsčiui priklausė ir Užnemunėje esantys plotai su Naujamiesčio ir Virbalio miestais; tada jau ir pats Jurbarkas buvo tapęs miestu.

Nors nuo 1540 m. Jurbarkas vadinamas miestu ir turėjo penktadieniais rengti turgų (o nuo 1577 m. vasario 6 d. dar ir muges, trunkančias 4 dienas), tačiau savivaldos teisių nebuvo gavęs. Tik 1611 m. Lapkričio 4 d. Zigmantas Vaza, miestiečių prašomas, Jurbarkui suteikė Magdeburgo teises, arba savivaldą.
Magdeburgo teisių suteikimas turėjo padėti miestui augti. Miestiečiai nepriklausė pilies ir Jurbarko seniūnų teismams, pakluso tik Magdeburgo teisei.
Pagal kitų priveligijuotų miestų papročius ir tvarką jie turėjo išsirinkti 6 tarėjus. Vienas išrinktųjų, miestiečių ir Jurbarko seniūno sutikimu, ėjo burmistro pareigas. Pasibaigus jo burmistravimo laikui, burmistru renkamas kitas tarėjas.
Į Jurbarko vaito teismą panašiai buvo renkami 6 suolininkai. Tarėjai ir suolininkai iš savo tarpo privalėjo išrinkti vaitą.
Pirmuoju vaitu buvo paskirtas Rapolas Jendžjevskis (Andriejauskas). Nepatenkinti vaito teismo sprendimu galėjo apeliuoti į Jurbarko seniūną, o dėl šio sprendimo – į valdovą. Miestui buvo suteikta teisė turėti burmistro ir vaito antspaudus (trys baltos lelijos raudoname lauke) teismų sprendimams ir miestiečių dokumentams antspauduoti.

Magdeburgo teisių suteikimo privilegijoje miesto vaitu paskirtam Rapolui Jendžjevskiui tų pačių 1611 lapkričio 29 d. Zigmantas Vaza davė dar atskirą privilegiją  –  pavedamos vaito su teisėjavimo teise ir pagal pareigas priklausančiu valaku žemės.
Šioje privilegijos Rapolas Jendžjevskis apibūdinamas kaip uolus ir ištikimas karys. Savo pareigas jis ėjo iki 1621 m. rugsėjo. Tada jas perleido Jonušui Skuminui Tiškevičiui, Breslaujos, Jurbarko ir Naujosios Valios (Virbalio) seniūnui.

1635 m. Jurbarko ir Virbalio valdos atiduotos valdyti Jarošui Karibatui Višnioveckiui, kai seniūno pareigų atsisakė J.S. Tiškevičius. 1644 m. Kovo 3 d. Cecilijos Renatos nurodymu Jurbarkas, Virbalis ir Naumiestis perduoti LDK maršalui Aleksandrui Liudvikui Radvilai. 1645 m., po CR mirties, Vladislovas Vaza, išvardijęs Radvilų nuopelnus valstybei, Jurbarko ekonomiją paliko valdyti tam pačiam Radvilai ir jo žmonai markgrafaitei Lukrecijai Marijai Stracen.
1645 m. Vl. Vaza už nuopelnus valstybei  –  dalyvavimą kiekviename karo žygyje – Jurbarko vaitu paskyrė Jurgį Kazimierą Jaugelį. Naujajam vaitui suteikta teisė teisėjauti visose bylose pagal Magdeburgo teisę, naudotis žeme, pievomis, sklypais ir t.t. kuriomis naudojosi ir kiti vaitai.
1677 m. Jurbarkas atiteko Radviloms iki gyvos galvos, mokant tik seimo nutarimu paskirtus mokesčius karo reikalams. 1710 m. balandžio 6 d. Jurbarko seniūnu minimas Naugarduko vaivada Jonas Radvila.
Tą dieną suteikiama teisė valdyti Jurbarko ir Virbalio seniūnijas  ir jo žmonai Daratai Radvilienai iki gyvos galvos. 1731 m. Kovo 31 d. Augustas II leido Mykolui ir Eleonorai iš Valdšteinų Čartoriskiams Jurbarko seniūniją kartu su Sudargo miesteliu laikyti iki gyvos galvos, 3 metams. 1774 m. lapkričio 11 d. Stanislovas Augustas leido Čartosiskiams atsisaklyti savo teisės iki gyvos galvos valdyti Jurbarko seniūniją. Seniūnija atiduodama Ignacui ir Izabelei Potockiams.

Jurbarko medinė barokinė sinagoga, 1936 m.
Jurbarko medinė barokinė sinagoga, 1936 m.

1775 m. Seimo nutarimu panaikintos savivaldos teisės tiems miesteliams, kurie turėjo mažiau kaip 300 kiemų. Kadangi tais metais Jurbarke buvo tik 74 kiemai, miestas neteko Magdeburgo teisių.
1791 m. Seimo nutarimai miestų klausimu ir gegužės 3 d. Konstitucijos priėmimas atvėrė kelią vėl atgauti savivaldą. Jurbarko miesto privilegijos, matyt, buvo sudegusios ar dingusios per dažnus gaisrus. Tačiau atnaujintomis teisėmis miestas džiaugėsi neilgai. 1793 m. Gardino seimas vėl panaikino visas miestelių privilegijas.  Po valstybės padalijimo Jekaterina  II 1796 m., Senatas 1806 m. patvirtino Gardino seimo nutarimą.
Žlugus Lietuvos ir Lenkijos valstybei, 1795 m. spalio 10 dieną Jurbarko seniūniją atidavė Platonui Zubovui mainais už Šiaulių miestą, numatomą paversti apskrities centru.
P. Zubovas mirė 1822 m. balandžio 7 d., nepalikęs testamentu turto žmonai (ją buvo vedęs prieš metus). Praėjus mėnesiui po jo mirties, šešiolikmetė našlė pagimdė dukterį, kurios, kaip vienintelės teisėtos P. Zubovo įpėdinės turtams paskiriama globa (savo sūnums jis buvo užrašęs po milijoną rublių). Tačiau duktė mirė 1824 m. Ir visas didžiulis turtas, taip pat ir Jurbarkas, atiteko giminėms.
1845 m. kovo 16 d. Nikolajus I Jurbarko dvaro 8 raktus majorato teisėmis padovanojo Valstybės Tarybos pirmininkui I. Vasilčikovui.
1846 m. pagal tuo metu baigtą sudaryti inventorių pažymėta, kad tuomet Jurbarke buvo 11 gatvių, jose – 238 kiemai. Gyventojų daugumą sudarė žydai (1847 m. gyveno 2527 žydai); be jų, gyveno žemaičių ir vokiečių.

1851 m. Jurbarko majoratą pasidalijo I. Vasilčikovo sūnūs: Tauragės dalis atiteko Aleksandrui, Jurbarko – Ilarionui, o 1870 jo sūnui Sergejui.
Jurbarko dvaro pastatai  XIX a. buvo už senamiesčio, tarp Imsrės ir Mituvos. Pagal 1842 inventorių ten stovėjo dvaro rūmai, šalia jų medinis fligelis (šiuo metu išlikę du vienodi mūriniai fligeliai), mūrinis dviejų aukštų sandėlis (gal vėliau paverstas fligeliu), degtinės sandėlis, mūrinė arklidė, pašiūrė pašto ekipažams, malkinė, jauja, du klojimai, tvartas, senas mūrinis namas prie Mituvos, mūrinis pašto namas, kalvė, be to, dvarui priklausė dar trys mediniai namai mieste.
1865 m. buvęs mūrinis degtinės sandėlis paverstas stačiatikių cerkve. Tais pačiais metais buvo atidaryta ir liaudies mokykla.

Pantoninis tiltas per Nemuną ties Jurbarku, 1915 m.
Pantoninis tiltas per Nemuną ties Jurbarku, 1915 m.

Priklausė Kauno gubernijai

Administraciniu požiūriu Jurbarkas ir Jurbarko valsčius tada priklausė Kauno gubernijai (įkurtai 1843 m.), kurią sudarė septynios apskritys: Kauno, Zarasų, Penevėžio, Raseinių, Šiaulių, Telšių ir Ukmergės. Raseinių apskričiai kaip tik priklausė mūsų miestas ir valsčius. Nors Jurbarkas buvo administracinis valsčiaus centras ir užėmė valsčiaus žemės plotą, administraciniu atžvilgiu miestas buvo atskiras nuo valsčiaus vienetas.

Beje, Jurbarkas tada niekur oficialiai nė nebuvo tituluojamas miestu: kanceliarinėje kalboje jis, kaip ir Skirsnemunė, vadinosi miestelis (rusiškai mestečko). Taigi mūsų krašte buvo du miesteliai – Jurbarkas ir Skirsnemunė.
Tuo metu miesteliai turėjo miestiečių valdybas, kurioms vadovavo seniūnai (starostos). 1899 m.  Jurbarko valdybos seniūnas buvo Juozas Virkietis. 1861 m. naikinant baudžiavą, įstatymu buvo apibrėžtos valstiečių teisės. Vienas jų – teisė turėti savivaldos organus. Žemiausias savivaldos administracinis vienetas – valsčius. Taigi valsčius pagal savo sudėtį iš esmės buvo valstiečių luominis vienetas, kuriam negalėjo priklausyti nei dvarininkai, nei miestiečiai, nei dvasininkai. Tokio būta ir Jurbarko valsčiaus.
Jurbarko valsčiui vadovavo valsčiaus valdyba. Be to, valsčius turėjo dar savo teismą. Aukščiausias valsčiaus valdžios organas – valsčiaus susirinkimas, kuris rinkdavo valsčiaus valdybą ir kitus pareigūnus. Vyriausias Jurbarko valsčiaus pareigūnas tais metais buvo viršaitis Jurgis Tamošaitis.  Reikšminga valsčiaus figūra buvo raštininkas (tais metais – Konstantinas Davydenka).
Valsčius buvo administracinis vienetas. Feodalinėje sistemoje kaimai buvo susiję  dar tam tikrais gamybiniais santykiais. Tų senų santykių požymių buvo išlikę ir praėjus 38 metams po baudžiavos panaikinimo. Visi valsčiaus kaimai skirstėsi į 5 seniūnijas. Ši sistema buvo nustatyta 1872 m. Tos seniūnijos ne tik teritoriškai, bet ir priklausomybe – vienos priklausė valstybei, kitos žemvaldžiams bajorams (iki valstiečių reformos).

Jurbarkas buvo Rusijos imperijos pasienyje: už dešimt kilometrų ėjo smarkiai saugoma siena su Vokietija. Tuo rūpinosi speciali pasienio sargybos Tauragės brigada. Nuo XVI a. Jurbarke veikė muitinė. 1899 m. ji buvo viena iš didžiausių Jurbarko įstaigų: vien valdininkų buvo 8.
Jurbarke stovėjo ir kariuomenės dalinys – 7-asis dragūnų Novorosijsko Jo imperatoriškosios didenybės didžiojo kunigaikščio Vladimiro Aleksandrovičiaus pulkas.

Ir to meto gyvenime labai svarbūs buvo teisės dalykai ir juos sprendžiančios įstaigos. Jurbarko taikos teisėjui priklausė 2-oji apygarda, kurią sudarė Jurbarko, Eržvilko, Šimkaičių ir Batakių valsčiai. Rusijos teisinėje sistemoje panaikinus baudžiavą, atsirado savotiška institucija – taikos tarpininkas. Jo pagrindinė funkcija buvo valstiečių įstaigų priežiūra. Taikos tarpininkus skirdavo gubernatorius iš bajorų luomo atstovų.
Taigi, žmogeliai, kurie turėjo šiokį ar tokį reikalą su šiomis įstaigomis, iš tolimiausių vietų belsdavos į Jurbarką. Užtat karinės prievolės reikalų tvarkyti jurbarkiškiai važiuodavo į Tauragę. Kur buvo karinės prievolės įstaiga, aptarnaujanti šešis valsčius.

Vasilčikovų dvaras – didžiulio majorato centras

Visam Jurbarko miesto ir valsčiaus gyvenimui labai ryškų antspaudą buvo uždėjęs Vasilčikovų dvaras – didžiulio majorato centras. Jurbarko majoratas priklausė kunigaikščiui Sergejui Ilarionovičiui Vasilčikovui, gvardijos pulkininkui, fligeladjutantui, taigi artimam caro rūmams žmogui. Jis pats su šeima gyveno Peterburge ir į Jurbarką atvažiuodavo paprastai tik vasaroti. O ūkį vedė nuomininkas. Vis dėlto su Vasilčikovais siejosi daug šio krašto reikalų: kunigaikštis buvo mokyklų globėjas, išlaikė Jurbarko ligoninę ir senelių prieglaudą, rėmė bažnyčias.
Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai užėmė Jurbarką. 1915 m. balandžio mėn vykstant karui buvo sudeginti Vasilčikovo dvaro rūmai, nukentėjo miestas. (A. Piročkinas „Jurbarkas“, str. „Du miesto istorijos pjūviai“)

Po 1940 metų gaisro. Sudegusi bažnyčia.

Jurbarkas Lietuvos Respublikos laikais

Po Pirmojo pasaulinio karo Vasilčikovo valdyta žemė perėjo valstybės nuosavybėn. 1920 m. ji buvo grąžinta savininkui, bet tų pačių metų gale vėl nusavinta.
Iš 40 su virš metų, kurie praėjo nuo po 1899 m., jurbarkiškiai dvidešimt dvejus metus praleido nepriklausomoje Lietuvoje. Per tą laiką užaugo nauja karta, kuriai caro valdymo laikai, vokiečių okupacija ir Nepriklausomybės kovos jau buvo istorija.
Administraciniu atžvilgiu Jurbarko miestas ir valsčius priklausė Raseinių apskričiai. Miestas pagal 1931 m. Savivaldybių įstatymą turėjo II eilės miesto teises, t.y. jis savo teisėmis buvo sulygintas su valsčiumi.
Miestui vadovavo valdyba, kurios priešakyje stovėjo burmistras. Yra išlikęs 1939 m. vasario 18 d. protokolas Nr. 1, kuriame užfiksuota miesto tarybos sudėtis, kuri išsilaikė nepakitusi iki okupacijos.
Burmistras – Eduardas Misevičius, jo padėjėjas – K. Člekys, nariai: A. Giedraitis, J. Karlinskis, Z. Levitanas, J. Palubinskas, J. Geldė, J. Pocius, H. Šimanovas, J. Petravičius ir J. Karaitis. Miesto tarybos sekretorius buvo samdomas: nuo 1939 jo pareigas atliko Jurgis Tamulaitis.

Miesto savivaldybės būstinė buvo Ugniagesių gatvėje. Valsčiaus taryba savo būstą turėjo K. Donelaičio gatvėje. Ilgą laiką, nuo 1932 m. Valsčiaus viršaičiu buvo Antanas Vabalas, jo padėjėjas Juozas Žebrauskas. 1940 m. Vasario 22-24 dienomis visoje Lietuvoje vyko valsčių tarybų rinkimai. Iš 2542 seniūnijų atstovų tik 404 buvo perrinkti. Tad, ko gero, smarkiai pasikeitė ir valsčiaus tarybos sudėtis. Paprastai didelę dalį valsčiaus tarybos narių sudarė seniūnai, bet jų sąrašo nėra išlikę.
Tuo metu Jurbarko valsčius buvo suskirstytas į 15 seniūnijų.
1924 m. reguliuojant Lietuvos administracinį padalijimą Jurbarko miestas buvo priskirtas Raseinių apskričiai ir tapo valsčiaus centru; miestas turėjo savivaldos teises.
1923 m. jame buvo 4409 gyventojai, 470 kiemų.
Iki Antrojo Pasaulinio karo miesto gatvėse nutiesti šaligatviai, pastatyti tiltai per Mituvą ir Imsrę, prie Mituvos Užpelkyje pradėtas statyti uostas. Naujojoje miesto dalyje pastatyta džiovininkų ligoninė, skerdykla. Senamiestyje – pirtis.
Jurbarke tuo metu, kaip ir kituose Lietuvos miestuose, buvo stengiamasi nugriausti supuvusias ir bjaurojančias miesto vaizdą lūšnas. 1936 m. jame gyveno apie 6000 žmonių.

Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu Jurbarke buvo keletas gana veiklių visuomeninių organizacijų. Čia veikė keli šaulių būriai, kurie sudarė šaulių kuopą. 1940m. Jai vadovavo A. Sasnauskas. Prie kuopos vado būta tarybos. Atrodo, kad Jurbarko mieste būta kelių šaulių būrių. Jų būriai taip pat buvo susikūrę Skirsnemunėje, Girdžiuose, Vertimuose, o gal ir dar kitose vietose. Tačiau apie jų veiklą turima labai mažai žinių.

Jurbarke taip pat buvo ir skautų organizacija.  Pagrindinę jų dalį sudarė gimnazijos mokiniai. Jie jungėsi į dvi vietininkijas: skautų ir skaučių. Jurbarko skautų vietininkijos vadovas buvo  mokytojas Eugenijus Kanclyvis, kuriam 1940 m. vasario 16 d. aktu Lietuvos skautų sąjungos šefas Antanas Smetona ir brolijos vadas pulk. J. Šarkauskas suteikė paskautininko laipsnį.
Skautų ir skaučių veikla buvo labai prasminga. Vienoje korespondencijoje rašoma, kad skautai vietininkijos įsteigė taupomąją kasą, kurios sukauptas lėšas ketinta skirti būsimai Vilniaus krašte vasaros stovyklai. Skautų judėjimo romantika, kilnūs tikslai, atrodo, traukė moksleivius. Tokiame palyginti dideliame ano meto masteliais mieste ir valsčiuje veikė ir daugiau visokių organizacijų: pavasarininkų, ateitininkų, angelaičių, jaunalietuvių, sporto ir t.t. Taigi Jurbarkas Antrojo pasaulinio karo išvakarėse gyveno gana turiningą ir įdomų gyvenimą. 

1940 m. liepos 7 d. mieste kilęs didelis gaisras sunaikino beveik visą senamiestį. Keletą dienų gaisrą gesino ugniagesių komandos iš Raseinių, Šakių, Tauragės, Smalininkų ir Kauno. Be pastogės liko daugiau kaip 200 šeimų. Nuostoliai siekė apie 6 milijonus Lt. Miestas liko be elektros, nes sudegė ir elektrinė (čia gaisras ir prasidėjo).
Jurbarkas nukentėjo ir Antrojo pasaulinio karo metais. : hitlerininkai išžudė apie 2000 žmonių, daugiausia žydų. Sušaudė ir čia nuo 1929 m. gyvenusį skulptorių Vincą Grybą.
1944 m. Jurbarką vėl užėmė Raudonosios armijos daliniai. Po Antrojo pasaulinio karo Jurbarkas tapo apskrities, vėliau rajono centru. Kaip ir kiti rajonų centrai, miestas iš pradžių augo pamažu: 1959 m. čia gyveno tik 4422 gyventojai, tačiau 1971 m.  – jau 9628.

2008 01 01 duomenimis, Jurbarko rajono savivaldybėje gyveno 35164 gyventojai, iš kurių Jurbarko mieste – 13304, Smalininkuose – 600 gyventojų, kaimiškoje rajono dalyje – 21260 gyventojų.

2012, www.musulaikas.com