Rimantas Matulis, “Lietuvos aidas” 2003 12 03
2003 m. “Lietuvos aide” jau paskelbėme kelias dešimtis straipsnių apie lietuvių kilmę. Kadangi šios teorijos apima labai įvairius laikotarpius ir jos ryškiai viea nuo kitos skiriasi, skaitytojų pageidavimu nutarėme parengti vieną visų lietuvių tautos kilmės teorijų sąvadą, išdėstant jas pagal svarbą ir patikimumą: iš gerulių, aisčių, gitonų, getų, trakų, dakų, frygų, kimbrų, romėnų, gotų, gepidų, venedų, alanų. Paskutines keturias teorijas priskiriame prie iš dalies klaidingų. Pradėsime nuo teorijos, kurią šių eilučių autorius laiko patikimiausia.

1. Simonas Daukantas, Jonas Basanavičius, Aleksandras M. Račkus ir daugelis kitų mokslininkų manė, kad geruliai suvaidino svarbų vaidmenį susidarant lietuvių tautai, ir jie neklydo. Romos laikais šiuo žodžiu buvo vadinami ištisinio miško masyvo tarp Vyslos žemupio vakaruose, Smolensko - Maskvos rytuose, ugro-suomių šiaurėje bei Ukrainos stepių pietuose gyventojai. IV a., o pagal S. Daukantą dar anksčiau, nemažai jų patraukė į pietus, kariavo su dakais prieš romėnus, 476 m. - kartu su skiriais, kurių vardas greičiausiai kilo nuo Skaros upės (dabar Prieglius) Prūsijoje, vadovaujami Odoakro, užėmė Romą ir nuvertė paskutinį Romos imperatorių. Gerulių pavadinimas kilo nuo žodžio “giria”. Iš pradžių jie vadinti giriais, giruliais, vėliau – geruliais, heruliais, eruliais. Šios sąvokos tiksliausiai sutampa su įprastiniu mūsų protėvių baltų pavadinimu. Nesutarę su Bizantijos imperatoriumi Justinianu dėl jų karaliaus, geruliai grįžo į baltų kraštus ir, būdami raštingi, davė pradžią daugeliui lietuvių kunigaikščių.

2. Šiuo metu visuotinai priimta nuomonė, kad romėno Kornelijaus Tacito minimos aestiorum gentes (estijai, aisčiai – “rytų gentys”) sutampa su mūsų protėvių baltų pavadinimu. Iš esmės ji teisinga, bet turime pastebėti Jordano užuominą, kad Germanarikas savo valdžiai buvo pajungęs “visus estijus iki tolimiausių Baltijos jūros pakraščių”, taigi estus. Beje, Estija ir gavo pavadinimą nuo estijų (germanai estijais vadino visą rytinį Baltijos pajūrį). Šiaurėje aisčiai galėjo siekti ir Suomiją. Taigi didelę aisčių - estijų dalį sudarė mums negiminingos finougrų tautos. Be to, vargu ar aisčiais buvo vadinami ir aukštutinio Dniepro baseine gyvenantys baltai – geruliai (slaviškai vadinti drevlianais), nes šis terminas reiškė tik rytinės Baltijos jūros pakrantės gyvetojus. Estijus aisčiais pirmą kartą pavadino Vakarų Europos keliautojai, lankęsi Prūsijoje apie VIII a. Pagal dabartines ir buvusias valstybes mūsų protėviams aisčiams turėtumėme apytikriai priskirti Prūsiją, Lietuvą ir Latviją.

3. II a. Ptolemėjus tarp Rytų Europos tautų mini gitonus. Šių eilučių autoriaus nuomone, senasis Žemaitijos pavadinimas Samogitija kaip tik ir reiškia “žemuosius gitonus”, nes pajūrio žemės Semba, Semegalija (Žemgala) ir turbūt Suomija reikia “žemą žemę”. O gitonų, kaip ir gudų, gotų, hetų, hittim, chatų, pavadinimas yra kilęs iš indoeuropiečių protėvių getų. Jeigu žemaičiai buvo žemieji gitonai, tai pagal Nemuną aukštieji gitonai buvo lietuviai. Lietuvių ir gitonų apytikrio tapatumo teorija yra šių eilučių autoriaus tyrinėjimų padarinys.

4. Tarp Samogitijos pavadinimo variantų istoriniuose šaltiniuose tekoaptikti ir Samogetiją. Iš to būtų galima daryti išvadą, kad lietuviai tiesiog buvo getai (indoeuropiečiai). Tačiau taip teigti būtų ne visai tikslu, nes tikrieji getai buvo mūsų kaimynai jotvingiai (pirmiausia jų pavadinimas iš getų išvirto į getvius, o vėliau g pakito į j, kaip “gintaras” į “jantarj”). Jotvingius getais prieš tūkstantį metų vadino pirmosios kronikos. Mūsų protėviai - virvelinės keramikos, laivinių kovos kirvių ir laidojimo pilkapiuose papročio nešėjai - greičiausiai vadinosi getais. Miškuose apsigyvenusius baltus – gerulius - galime laikyti šiauriniais getais. Štai kodėl lietuvių kalba iš visų išlikusių indoeuropiečių kalbų yra artimiausia indoeuropiečių prokalbei ir sanskritui, o mes esame artimiausi senųjų indoeuropiečių palikuonys.

5. Kas nežino garsios J. Basanavičiaus teorijos, kad lietuviai yra kilę iš trakų – frygų tautų, gyvenusių Balkanuose – Mažojoje Azijoje? Nėra jokios abejonės, kad getai ir trakai buvo artimiausi giminės, tik pastarieji gyveno daugiau Balkanuose. Jų vardą galėjo suteikti trojiečiai, pralaimėję karą su graikais ir pasitraukę į getų žemes. Prie trakų istorijos tėvas Herodotas priskiria ir Mažojoje Azijoje gyvenusius bitinus. S. Daukantas pateikia daug istorinių šaltinių, kuriuose lietuviai ir latviai vadinami trakais: Vincento Kadlubeko, Jano Dlugošo, Martino Kromerio, Motiejaus Pretorijaus darbuose. “Danų karalystės raštuose” žemgaliai vadinami trakais. Ne tik J. Basanavičius, bet ir daugelis šiuolaikinių mokslininkų surinko daugybę vietovardžių ir žodžių atitikmenų trakų ir lietuvių kalbose. Trakų kilmės vietovardžių yra daug ir Lietuvoje: Trakų miestas, Trakininkai, Trakiškiai, Trakiškiemiai, Traksėdai ir kt. Bet kadangi trakai yra indoeuropiečių getų padalinys, abi teorijos yra artimai susijusios.

6. Dakų apgyventos žemės šiaurinė riba, anot romėnų geografo Vipsanijaus Agripos, gyvenusio I a. prieš Kristų, šiaurėje siekė Baltijos jūrą, taigi baltų apgyvendintas Baltijos pajūris turėjo priklausyti Dakijai. Tokios nuomonės laikėsi J. Basanavičius, remdamasis Detlefsenu. Be abejonės mūsų protėvių kariai turėjo dalyvauti Dakijos kare su Roma Trajano laikais. Dakai, kaip ir trakai, buvo artimiausi getų giminės, pasivadinę dakais tik keletą šimtmečių prieš Kristų. XI a. kronikose dakai, kaip ir getai, minimi įvairiuose karuose Lenkijoje ir už jos ribų.

7. J. Basanavičius, gyvendamas Bulgarijoje, atkreipė dėmesį, kad seniausi frygų rašto paminklai, vietovardžiai ir asmenvardžiai labai primena lietuvių kalbą, todėl, jo nuomone, lietuviai kažkuria dalimi yra kilę iš į Lietuvą atsikėlusių frygų. Vėlgi nekelia abejonių labai artima frygų giminystė su trakais, dakais ir getais, o per juos ir su lietuviais.

8. Anot Herodoto, apie VIII a. prieš Kristų nuo šiaurinių Juodosios jūros pakrančių pajudėjo kimerų (kimbrų, kimrų) tauta. Jie dalyvavo Romos nukariavime ir didžiules jų apleistas stovyklas romėnai matę dabartinėje Danijoje. Aišku, kad prieš pasiekdami Daniją, jie gyveno ir dabartinės Lietuvos teritorijoje bei Prūsijoje. VI a. Gotlando sala vadinosi Cimbrija, iš kurios gotų išvytas Vaidevutis su 46 tūkstančiais kimbrų išsikėlęs į Sembą ir Prūsiją. Spėjama, kad senasis Velso pavadinimas Britų salose kilęs iš tų pačių kimbrų. Kadangi kimerai atėjo iš Ukrainos stepių, iš kur prieš juos į baltų kraštus atsikėlė indoeuropiečiai – virvelininkai, tai kimerai galėjo būti mūsų giminės. Romėno Kornelijaus Tacito užuomina, kad aisčių kalba panaši į britų, kaip tik ir gali paliudyti į šią salą iš mūsų kraštų atvykusių kimbrų kalbos panašumą į aisčių. Kimbrai turėjo suvaidinti svarbų vaidmenį lietuvių tautos formavimuisi. Iš kimbrų galėjo kilti tokios lietuvių pavardės kaip Kimbrys.

9. Mūsų dabartiniai mokslininkai daug juokėsi iš lietuvių kilmės iš romėnų teorijos. Tiesiog daugelis iš jų suko galvą, kada ir kas šią teoriją sugalvojo. Kaip jau esame ne kartą rašę, pamėginsime pagrįsti mintį, kad ši teorija nėra išgalvota, tik ją reikia mokėti perskaityti. Prie teisingų teorijų šiame straipnyje ji rašoma paskutinė, bet lygiai taip pat galėtumėme ją perkelti ir prie neteisingų. Kodėl? Anksčiau minėti geruliai apie šimtmetį klajojo prie Romos imperijos sienų, keletą dešimtmečių gyveno prie Dunojaus ir pačioje imperijoje, joje kariavo, dalis jų apsikrikštijo, tapo raštingi. Kodėl jų negalima laikyti romėnais? Legenda apie gerulių sugrįžimą po Romos nukariavimo seniausiais laikais, be abejo, buvo siejama su Roma. Taigi, ar lietuvių kilmės iš romėnų teorija teisinga, spręskite patys.

10. Toliau, šio straipsnio autoriaus nuomone, klaidingos lietuvių kilmės teorijos. Galbūt mažiausiai klaidinga iš jų yra lietuvių kilmės iš gotų teorija. Kaip minėta, gotai yra iškreiptas pavadinimas iš getų. Getai prieš 3 – 4 tūkstančius metų (o gal kai kurie ir vėliau), atsikėlė į Vokietiją ir Skandinaviją, palaipsniui perėmė germanų kalbą, bet ne visai. Dar gotų Vulfilos biblijoje prie Dunojaus išlikę daug mums giminingų negermaniškų žodžių. Matyt, dėl germanų kalbos žodžio “Dievas” – Got įtakos jie pakeitė pavadinimą į gotus. Istorikas Jordanas VI a., kaip ir daugelis kitų romėnų, gotų tautos istoriją vadina getų istorija. Iš seno jie dar žinojo apie jų bendrą kilmę. Lietuvą ilgai valdė gotų karaliai Germanarikas ir Teodorikas Didysis. Jordano duomenimis, pirmasis netgi užvaldė aisčius be karo. Galbūt neišlikusia ostgotų abėcėle parašytas Vaidevučio vėliavos įrašas?! Nors gotai ir buvo beveik sugermanėję, bet per ilgesnį laiką jų dalis, be abejo, įsiliejo į lietuvių tautą, tačiau jokiu būdu mes negalime save laikyti kilusiais iš gotų. Neigiamas žodis “gudai” greičiausiai kilo iš priešiškumo gotams. Tačiau dauguma gotų vardų, išlikusių romėnų istoriniuose šaltiniuose, turi galūnes – is, -as, kaip lietuvių ir daugelis vardų panašūs į lietuvių.

11. Kronikininkas Motiejus Strijkovskis lietuvius kildino iš gepidų ir kimbrų. Ankstyvaisiais Romos laikais gepidai greičiausiai gyveno dabartiniame Lenkijos Pamaryje. Prokopijus iš Cesarėjos VI a. aprašo anekdotiškai skambantį jo girdėtą aiškinimą, kad kai gotai I a. kėlėsi iš Skandinavijos į žemyną, vienas iš trijų jų laivų atsiliko. Juo plaukusieji pagal gotų žodį gepanta “tinginys” buvę pavadinti gepidais. Vienaip ar kitaip, tai gali būti ir tiesa, nes iki Kristaus tokia gentis į pietus nuo Baltijos jūros lyg ir nežinoma. Pripažinus šią teoriją, būtų galima gepidus beveik sutapatinti su gotais. Daugelis antikos autorių juos ir laikė gotais. Kiek vėliau negu geruliai jie patraukė Romos imperijos link ir po langobardų į šiaurę nuo Dunojaus buvo sukūrę savo valstybę. Rašydamas apie gerulių sugrįžimą susipykus su imperatoriumi Justinianu, Prokopijus mini, kad geruliai įsikūrė ankstesnėse gepidų žemėse. Taigi dalis gepidų turėjo įsilieti į lietuvių tautą, bet lietuvius tiesiogiai iš jų kildinti būtų neteisinga.

12. Yra autorių, kurie lietuvius kildina iš venedų (vendų). Romos laikais jie gyveno tarp Dunojaus ir pietų Lenkijos. Vėliau įvyko garsusis venedų sprogimas – jie staigiai išplito į rytus, šiaurę ir pietus, duodami pradžią plačioms slavų giminėms. Kristaus laikais dar jų kalba buvo artima baltų kalboms, net kai kurie kalbininkai ją laiko pakraštiniu baltų kalbų dialektu. Jie laikinai buvo kolonizavę beveik visą Graikiją, Vokietijoje dalis jų sugermanėjo ir įgavo vandalų vardą. Čekijos kronikose yra paskelbtas tariamas dar ankstesnių laikų Aleksandro Makedoniečio laiškas, kuriuo jis venedams dovanojo Europą. Romos istorikas Kornelijus Tacitas sako, kad “venedai plėšikaudami išnaršė visus miškus ir kalnus, dunksančius tarp peukinų ir fenų” (finų – R.M.). Iš jų kildinami Ventės rago, Ventos upės, Ventspilio, Vandžiogalos (?), Vendeno miesto Latvijoje pavadinimai, taip pat Rygoje dar kryžiuočių laikais buvęs senasis kalnas, kuriame gyvenę venedai. Estai ir dabar rusus vadina vene. Didžioji slavų kolonizacija Europoje vyksta jau 2 tūkstančius metų, bet, aišku, mes nesame kilę iš slavų.

13. Vaidevučio legendoje sakoma, kad Vaidevučio sūnaus, kuris VI a. valdė Lietuvą, motina buvo alanė, su kuria Lietuvoje mėginusi įsigalėti didelė alanų giminė, tačiau alanai Lietuvoje pralaimėję ir turėję pasitraukti. Kas tie alanai? Istorinių šaltinių duomenimis, jie kilę iš iranėnų – persų. Romos laikais jų giminės vadinosi skitais, vėliau – sarmatais. Skitija ir Sarmatija užėmė didelę Rytų Europos dalį, dažnai jų teritorijai buvo priskiriama ir Lietuva. Kartais lietuviai buvo iš jų kildinami. Tačiau nors kai kurie alanai ar jų giminės per karus galėjo įsilieti į lietuvių tautą, bet mes jokiu būdu negalime savęs iš jų kildinti. Pastaruoju metu tiesioginiai alanų palikuonys yra osetinai, gyvenantys Kaukaze.

Be čia minėtų tautų, su lietuvių protėviais galėtų būti susiję prieš Kristų “už šiaurės vėjų” gyvenę hiperborėjai, kurie eidavę beveik per visą Europą į deivės Letos atlaidus į Graikiją pas Delfų orakulą, ir daugelis kitų tautų, kurių visų čia suminėti neįmanoma. Bet straipsnio autorius supažindino su visomis pagrindinėmis lietuvių kilmės teorijomis.