Augustinas PovilaitisAugustinas PovilaitisA. Povilaitis gimė 1900 m. Pašventyje, Jurbarko r.  Sušaudytas Maskvoje 1941 m.

Lietuvos valstybės saugumo departamento direktorius, kapitonas.

Mokėsi Jurbarke. Savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo nepriklausomybės kovose.  Jam suteiktas kapitono laipsnis. 1920–1927 m. buvo saugumo policijos valdininkas, o 1927–1931 m. – Kriminalinės policijos valdybos direktoriaus asmeninis sekretorius. 1931–1934 m. – Valstybės saugumo policijos viršininkas.

1933 m. eksternu baigė Kauno suaugusiųjų gimnaziją ir įstojo į VDU. 1939 m. baigė Teisių fakulteto Ekonomikos skyrių. 1934–1939 buvo Valstybės saugumo departamento direktorius.
Rašė straipsnius periodiniams leidiniams: „Lietuvos ūkis“, „Ūkininko patarėjas“, „Lietuvos aidas“, „Vairas“, redagavo „Kriminalistikos žinyną“.

Pasakoja sūnus Romualdas: „Tėvas, Augustinas Povilaitis, gimė 1900 m. didelėje, 11 vaikų šeimoje Pašventyje. Jis dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bermontininkais. Buvo sužeistas. Kaip savanoris gavo 15 ha žemės. Prisipirkęs dar tiek pat, Jurbarko raj. Giedrių kaime įkūrė pavyzdinį ūkį ir visą savo uždarbį skyrė tam ūkiui tobulinti. Pirko veislines karves iš Vokietijos, tvartus pastatė iš molio, vietinėmis čerpėmis uždengė stogus, norėdamas parodyti, kaip reikia ūkininkauti. Buvo abstinentas, negėrė nė lašo.“ (www.xxiamzius.lt/)

„Atsimenu, kaip mama už pakarpos mane traukdavo iš kabineto, kai aš bandydavau įlįsti pas tėvelį. „Netrukdyk tėvelio, ten vyksta svarbūs pasitarimai“, – sakydavo ji, – pasakoja R. Povilaitis. – Tėvo darbas buvo labai įtemptas, reikalavo daug jėgų. Tėvelis jų turėjo. Jam būtų užtekę jėgų ir pabėgti iš Lietuvos, bet jį pražudė jo aukšta moralė. Jis būtų išlikęs gyvas, jeigu būtų galėjęs nušauti savo pavaldinį, kuris buvo atsiųstas jo suimti. Jis jau buvo prie pat Lietuvos sienos… Tėvas apskritai labiau rūpinosi Lietuva negu savimi. Jis puoselėjo savo ūkį Giedrių kaime, Jurbarko rajone, norėdamas jį padaryti pavyzdinį, kad žmonės matytų, kokia Lietuva turėtų būti. Tuo metu Lietuvos kaimas dar buvo šiaudiniais stogais. Prisimenu, mama vėliau kalbėdavo, kad jeigu tėvas visos savo algos nebūtų sudėjęs į žemę, į čerpinius stogus, į geros veislės gyvulius ir vaismedžius, o būtų pirkęs auksą, mes tremtyje būtume gyvenę geriau. Bet jis buvo toks – asketas, abstinentas. Iškilmingais momentais, kai su valstybės svečiais reikėjo gerti šampaną ar kitus alkoholinius gėrimus, jam būdavo pastatytas stiklas su raudonu vandeniu. Gaila, bet šio žmogaus neliko net kapo, kurį galėtume aplankyti“()

1940 06 13 A. Povilaitis buvo atleistas iš pareigų. Duotas įsipareigojimas sutrukdė jam pasitraukti į Vakarus. Neatlaikiusi Maskvos spaudimo Lietuvos Vyriausybė sutiko, kad birželio 15 dieną K. Skučas ir A. Povilaitis būtų suimti. Tėviškėje A. Povilaitis sulaikytas, kalintas Kaune, žiauriai tardytas ir išvežtas į Lubianką, kur po metų nuteistas aukščiausia bausme. Jis tapo viena pirmųjų sovietinės okupacijos aukų.
1993 m. buvo reabilituotas. 1998 m. tėviškėje pastatytas paminklinis akmuo. 2006 02 16 buvo apdovanotas (po mirties) Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.

Paminklinė lenta prie namo Kaune, kuriame gyveno A.PovilaitisPaminklinė lenta prie namo Kaune, kuriame gyveno A.Povilaitis

Išleista A. Povilaičio knygelė „Neramios dienos: sukilimai Lietuvoje nuo nepriklausomybės atgavimo iki šių metų [1939] sausio mėn. 1 dienos“ (Kaunas, 1996).

1992 07 12 Žaliakalnyje ant namo (Perkūno al. 55) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1939–1940 m. gyveno Lietuvos Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis, bolševikų sušaudytas Maskvoje 1941 VII 1

2“ (Kauno m. mero 1991 12 13 potv. Nr. 2039; skulpt. Bronius Zalensas, archit. D. Vilčinskienė).

1994 m. Aleksoto mikrorajone, Birutėje jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1994 10 06 potv. Nr. 649).

1994 11 13 Veiveriuose (Prienų r.), Kančių kalnelyje, Kazimiero Skučo ir Augustino Povilaičio atminimui atidengtas ir pašventintas stogastulpis.