Dailininkai
Pranas Mikutaitis, skulptorius ir tapytojas – dekoratorius, kilęs iš Gedžių kaimo. Kurį laiką mokėsi meno dalykų kunigų saleziečių mokykloje Italijoje, Veronoje. Nuo 1929 metų dirbo prie žinomojo skulptoriaus Vinco Grybo Jurbarke.
Po kelerių metų Pr. Mikutaitis pasitraukė iš skulptoriaus V. Grybo ateljės ir ėmė dirbti savarankiškai. Tada jis prie naujųjų kapų vartų nuliejo iš betoninės medžiagos du angelus, o taip pat padarė ir dailią betono tvorą per visą pietų pusę.
1940 metais vasarą smarkiai nudegė visa pietinė Jurbarko miesto dalis, labai nukentėjo ir katalikų bažnyčia. Pr. Mikutaitis ir Jurbarko gimnazijos dailės mokytojas apdegusią bažnyčią iš vidaus naujai dekoravo.
Pr. Mikutaitis gyvena Jurbarke.
Pranas Paulauskas, neturtingų tėvų sūnus, gimęs Jurbarke apie 1906 metus, mokėsi Jurbarko progimnazijoje ir 1920 metais, būdamas lV-sios klasės mokinys, nupiešė vaikų laikraščiui „Žiburėliui“ iliustracijų. Vėliau mokėsi Kauno Meno mokykloje, reiškėsi ypatingais meniniais gabumais. Apsirgęs džiova, sugrįžo j Jurbarką pas tėvus, čia apie metus dar tėvų ir šviesių Jurbarko moterų globojamas pagyveno ir baigė savo jaunąsias dienas šiame pasaulyje. Taip Jurbarkas neteko daug žadėjusio menininko.
Apie Praną Puišį pasakoja Dzidorius Giedraitis:
Pranas Puišys, Prano Mikutaičio pusbrolis, kilęs iš Vanaginės, darydavo labai dailius ratelius, kėdes, patobulintas audžiamas originalias stakles (jos būdavo labai žemos ir mažai teužimdavo vietos).
Jis į parodą Kaune (bene 1930 metais) su Pr. Mikutaičiu buvo nuvežęs menišką, sudėtingą medinį kryžių. Tas kryžius buvo išardomas ir sudedamas į dėžę. Paskui ilgai tas kryžius buvo pastatytas Šv. Kazimiero knygyne Kaune. Jurbarke daugiau to kryžiaus neteko matyti.
Pr. Puišį pažinojau. Sykį primygtinai prašiau jo imti daryti kankles. Parūpinau dvejas susipažinti. Apsiėmė pabandyti. Iš pradžios nurodžiau vieneiles su 12 stygų, kaip Pr. Puskunigio, o vėliau Pr. Puišys pradėjo daryti su 16 ir 24 stygomis dvieiles. Parodžiau jam, kaip kankles suderinti ir kaip skambinti (senuoju būdu, kaip skambindavo Pr. Puskunigis). Vėliau Pr. Puišys jau pats suderindavo kankles ir kitus pamokydavo skambinti.
Mažytes, bet grojamas Pr. Puišio darytas vienas kankles padovanojau Lietuvių Muzikologijos archyvui Čikagoje.
Pr. Puišio sesuo Kotryna (visų vadinama Kotrynėlė) ausdavo meniškus rankšluosčius, staltieses ir kitokius audimus.
Juodu abu buvo labai kuklūs žmonės. Jis nevedęs, ji netekėjus. Jau abu yra mirę ir palaidoti Jurbarko kapinėse.
Spauda
Jurbarke buvo išleisti du pirmieji savarankiški (ne kurio kito laikraščio priedai) žurnaliukai vaikams: „Žiburėlis“ ir „Saulutė“.
Sumanęs leisti savarankų vaikams laikraštį, Antanas Giedraitis 1920 metų pradžioje pasitarė su būreliu mokytojų. Jie buvo: Kazimieras Ambrozaitis, Juozapas Giedraitis, Antanas Milašas, Iliuminata Vasiliauskaitė. Jie visi pritarė, pažadėjo paramą ir buvo pirmieji bendradarbiai. Laikraštukas pavadintas „Žiburėlio“ vardu.
„Žiburėlį“ redagavo ir leido Antanas Giedraitis, spausdino Enzio Jagomasto spaustuvėje Tilžėje.
Žurnaliuką A. Giedraitis redagavo ir leido iki 1924 metų. Nepalankioms sąlygoms susidėjus, nuo tų metų pradžios perleido jį Lietuvos Raudonajam Kryžiui, o nuo ketvirtojo tų metų numerio atsisakė ir redagavimo. Žurnaliukas ėjo du kartus, paskui vieną kartą per mėnesį.
„Saulutę“ A. Giedraitis leido ir redagavo savo iniciatyva nuo 1925 metų pradžios. Spausdino taip pat dailiai spaudos darbą atliekančioje E. Jagomasto spaustuvėje Tilžėje. Žurnaliukas išeidavo du kartu per mėnesį.
Nuo 1931 metų pradžios „Saulutę“ apsiėmė leisti „Dirvos“ bendrovė Marijampolėje ir leido iki tų metų pabaigos. Visą laiką redagavo A. Giedraitis.
Gimnazijoje buvo leidžiami moksleivių laikraščiai.
*
Kai rusų caro buvo leista lietuviška spauda (1904), Jurbarke lietuviškų knygų knygyną atidarė Pranciškus Krencius. Mažas tebuvo tas knygynas ir neilgai teišsilaikė. Buvo jame ir lietuviškų laikraščių. Keletą mažų knygelių Pr. Krencius ir pats yra išleidęs. Jis bendravo su Martynu Jankum, gyvenusiu Klaipėdos krašte, Bitėnuose. Bene M. Jankaus spaustuvėje buvo atspausdintos ir Pr. Krenciaus išleistos knygelės.
Vėliau ir jau didelį knygyną laikė Juozas Žilius. Šiam mirus, lietuviško knygyno Jurbarke jau nebuvo. Tik atsidarė prie katalikų bažnyčios kioskas. Čia buvo laikraščių, naujausių knygų ir kai kurių smulkių prekių. Knygų per šį Kazimiero Čelkio laikomą kioską galima buvo užsisakyti.
Iki lietuviškos spaudos atgavimo Jurbarke (Kauno gatvėje) buvo rusiškų knygų knygynas — parduotuvė.