Jonas Juškaitis. Aplinkui Giedrių

Teta su savo buvusiu mokytoju Giedriumi palaikė ryšius. Jo laišką gavau per ją. Tada buvau už savo poeziją puolamas, gyvenau lyg pelė po šluota. Išvažiuodavome su žmona vasarai toli nuo literatūros. Sėdėdamas ant slenksčio, valgydamas bulvę ir žiūrėdamas į saulėleidį galvodavau: kas aš jam? Čia puola, o jis senosios kartos, kitaip į literatūrą žiūri, galime visai nerasti kalbos, tada bus dar liūdniau. Nors daug norėjau jį paklausti. 1972 m. spalio 25 d. Antanas Giedrius man užrašė savo knygą „Lukšiųjai“ – „Imsrei ir Antvardei prisiminti“ ir pasiuntė tetai į Alassio. ji tenai ir gulėjo. 1977 m. rugpjūčio 29 d. Giedrius mirė Vorčesterio mieste Amerikoje, kur gyveno vienišas ir vienas. Žmona, N. Bangelė, buvo mirusi prieš dešimt metų. Dvi dukterys Danutė ir Grožvyda[32] kituose miestuose. 1981 m. išėjus mano „Tolimoms dainoms“, manydamas, kad kito rinkinio gal vėl turėsiu laukti dešimt metų, pasiunčiau keliems išeivijos rašytojams, man brangiems, lyg atsisveikinti ranką paduodamas. Juk žinai, kaip kartais būna… Stasiui Santvarui pavyko pramušti – Antano Giedriaus „Mūsų Jurbarką“ man tol siuntė, kol gavau per tuometinę „Tėviškės“ draugiją. Jos pirmininkas generolas Pranas Petronis su Santvaru kadaise buvo pažįstami iš studijų ar kariuomenės laikų, todėl Santvaras ir užsispyrė: nesiųsiąs aplinkiniais keliais, o turįs pramušti tiesiai, nors dingtų ir kelios knygos specfondų ramybėje. Prisimindamas nepriklausomybės kovose baugiai sudraskytą savo koją… Padrąsintas kreipiausi į „Gimtojo krašto“ redaktorių Vacį Reimerį, su kuriuo kadaise „Literatūroje ir mene“ dirbome, nesusipykome, nepaisant pažiūrų. Būdavo linksmiau, kai pavykdavo ką gera sutartinai padaryti. Pavyzdžiui, kad ir Juozą Balčikonį gelbėti nuo užpuldinėjimų. Gal kada parašysiu. Sakau Reimeriui, ar nepadėtų, nes gali numirti ir teta, o man šiurpoka – tiek metų guli kažkur mirusio žmogaus rankos parašyta mano pavardė nepavojingoje lietuviškoje knygoje. Bandėme laimę. Taip ją gavau tik tada. Knygnešių tauta esame…

Apie Giedrių knygose galima pasiskaityti, kad spaudos draudimo metu mokė vaikus lietuviškai Lukšiuose, kad mokėsi Maskvoje, Voroneže, Nepriklausomybę atgavus dirbo Jurbarke, Kaune, kad Vokietijoje 1952-1954 m. buvo Lietuvių Vasario 16-osios gimnazijos direktorius, po karo net „Saulutę“ atgaivino, palaikė ryšius su žymiais rašytojais, dailininkais, kultūrininkais. O jo laiškuose mano tėvui galima pasiskaityti ir taip: „Lietuvoje… visą laiką dirbau švietimo darbą. Ir Vokietijoje trejus metus dirbau gimnazijoje. Amerikoje taip pat gavau darbą gimnazijoje… Tik dirbau ne pačioje gimnazijoje, o tos gimnazijos mokinių bendrabučio virtuvėje: su indų plaujama mašina indus ploviau… viename dideliame viešbutyje kilimus valiau. Čia dirbau naktimis, bet darbas nebuvo sunkus, su mašina ar su šluota besistumdant“. 1973 m. žiemą Juozapas Giedraitis „Pro memoria“ gal taip pat apie tą laiką rašė: septyniolika gražiausių ir pajėgiausių savo amžiaus metų, kai galėjau tiek padaryti kultūrai, be jokio nusikaltimo, vos paeidamas, kirtau Sibire miškus.

Mokiniams Giedrius atrodė poniškai, bet plovė mokiniams ir indus. Su kokiu pasiaukojimu jaunas, „ubagu būdamas“, dirbo per dienas, rašė per naktis, kad išsipildytų svajonės. Amerikoje pensijos gaudavo aštuoniasdešimt, vėliau šimtą šešiasdešimt dolerių. Ne ką mažiau ir kūrinių parašė…

Kanadoje gyvenantis rašytojas Juozas Kralikauskas man Vilniuje padovanojo paskutinę Giedriaus nuotrauką. Sujaudintas pasakojo: netikėtai susitikom Čikagoje, ir Giedrius sako – einava nusifotografuoti prie koplytstulpio. Tuojau po to numirė. Senatvėje, pasakojo Kralikauskas, Giedrius nerašė, tiktai tylėdamas susimąstęs vienų vienas sėdėdavo ir žiūrėdavo toli į kalnus. O mano tėvui laiške 1977 m. pavasarį, prisimindamas, kaip mokėsi kartu abudu, kartu pareidavo į Kuturius, klausydavosi senelio pasakų, apgailestaudamas, kad šalia tebesančios mokyklos Jurbarkas nugriovė namą, kuris kadaise buvo šviesuolių pastogė, prasitarė: „O kai aš vienas kada pasilikdavau tame kambaryje, kur mes gyvenom, tai man per naktį kažin kas rublį sidabrinį ant stalo raičiodavo. Manydavau, kad vaidinas, o kai užbraukdavau degtuką, nieko nebūdavo, bet paskui ir vėl raičiodavo. Ir dabar nežinau, kas ten tada tokius garsus padarydavo“.

Jonas Juškaitis, 1992

 

 

[1]Šiandien vyskupas.

[2]„Antano Giedriaus pasakų keliais.“

[3]Atkūrus nepriklausomybę. „Vaga“ siūlė dar ir Stasio Santvaro.

[4] 1992 m. tokiais straipsniais siekta, kad atminimas būtų koks 1997 m. arba dar didesnis.

[5]Viename laiške Pranui Dom. Girdžiui užsimena, kad į Rašytojų draugiją buvęs įrašytas. Ištraukas iš tų gausių laiškų su savo komentarais paskelbiau „Naujajame Židinyje“ (1993. – Nr. 2. – P. 43-59).

[6]1996 m. išleista stora knyga „Jurbarkas“ (red. Arnoldas Piročkinas). Nesu jos dalyvis, nejaučiu noro recenziją rašyti. Leidėjai prašo žmonių nurodyti netikslumus, praleidimus. Šiuo atžvilgiu neabejingas.

[7] Ruseckaitė A. Primiršto laikotarpio literatūros bruožai 1941-1944 m. (Apie hitlerinės okupacijos metų lietuvių literatūrą) į / Kultūros barai. – 1991. – Nr. 6. – P. 64-68; Nr. 7. – P. 65-68.

[8] Išleistos kelios knygos. „Sutemų šnekos“ (1985) cenzūruotos pagal to meto reikalavimus. Kitos atkūrus nepriklausomybę, tačiau dėl pažeidimų protestavo rašytojo duktė Grožvyda Giedraitytė, gyvenanti Čikagoje. Vilniuje 1993 m. teko susitikti ir klausytis jos nelinksmų pasakojimų apie Jurbarką, Barkūnuose 1944 m. paliktus gimtuosius namus, prie kurių pasitikta gyventojų šalčiu.

[9] Laisvoje Lietuvoje klebonija sugrąžinta, daugiau negu po 50 metų atstatytos bokštų smailės (1995). Nauji altoriai buvo rengiami ilgą laiką, klebono Mykolo Buožiaus rūpesčiu. Kiek jie panašūs į 1940 metų altorius, prieš gaisrą? Šiaurinėje sienos nišoje šalia durų tada buvo Kryžiaus Kelio spalvoti paveikslai (šventoriaus pusėje, iš lauko). Apie bažnyčią galima pasiskaityti „Jurbarke“ (1996) (šioje „banguotoje“ knygoje pateikta daug vertingų dalykų). Straipsnis rašytas 1991-1992 m., todėl apie tai, kokie mūrai raudonuoja Jurbarke (žr. toliau), kai viskas keičiasi, reikėtų kito. Koks nors pastatas išskiriamas bendram vaizdui susidaryti, kaip miestas atrodė iki 1940 m. gaisro ir maždaug dešimtmetį paskui.

[10] Centriniai rūmai tarp dviejų išlikusių šoninių gimnazijos mūrų. Man mokantis griuvėsių vietoje buvo cementinė teniso aikštė.

[11]Medinis mokyklos pastatas tebestovi į kairę prie parko einant kapinių linkui. Rastuose dokumentuose tėvas mokyklą baigė 1907 m., patikslinami ir gimimo metai – 1891 (po karo pasus kaitaliojant suklysta – 1892). Pažymėjimas rusų kalba, mokyta rusiškai, mokykla vadinosi „народное училище“, nurodoma mokinio kilmė, gimimo vieta, katalikų tikėjimas. Giedraičio „Pro memoria“ atidaviau Liudvikui Gadeikiui: „Pergalės“ žurnalas tada rinko politinių kalinių ir tremtinių atsiminimus, bet Kaune gyvenančios mokytojos Birutės Masaitytės (pažinojusios Giedrių) laišku buvau paprašytas būtinai įteikti Mečiui Laurinkui, į Filosofijos ir sociologijos ins­titutą. Dėl susiliejančio rašto negalint kopijuoti, Laurinkus davė mašininkei, padauginti (jei originalą atimtų) ir pats iš tos vietos išėjo, išrinktas deputatu atsidūrė Anglijoje. Po pusmečio paklaustas nurodė kreiptis į Gadeikį: viskas pateko ten, iš kur mokytoja prašė paimti. Gadeikis aiškino – per 1991 m. sausio įvykius viską slapstant, kol kas nerasta. Tikėdamasis vieną mašinraščio egzempliorių gauti sau, kitą Aleksandrai Giedraitienei, mažai ką pasižymėjau. Išvardijama visa giminė, tė­vas buvo du kartus vedęs, vaikai dviejų motinų: pirmoji – Juškaitytė iš Kuturių, antroji – jos sesuo (mirus pirmajai žmonai, vedė mirusios seserį), 1941 m. išdavė „smetonininkas Čelkys“, pats vėliau išvežtas, Giedraitis mišką kirto su „tautininkų valdžios ministrais“ Juozu Tonkūnu ir Konstantinu Sakeniu. 1941 m. iš Rotulių iš­vežtos Salomėjos Bastienės mergautinė pavardė – Giedraitytė. Jei neatsirastų, tegu nors tiek nedingsta, bet kreipiuosi į visus, prašydamas ieškoti.

[12] Žr. „Naujasis Židinys – Aidai“. – 1993. – Nr. 2, Giedriaus laiškų Girdžiui ištraukas. Visko paskelbti nėra galimybių. Jeigu kas domėsis Giedriaus gyvenimu, laiškus su retais duomenimis patartina perskaityti (ypač nepublikuotus).

[13] Gimimo 90-metis minėtas 1997 m. Apie Vasiliauską rašoma Vyliūtės monografijoje „Vladas Baltrušaitis“, Čikagoje išleistame „Mūsų Jurbarke“, „Jurbarke“ (1996). Nuo 1945 m. pasikeisdamas su Antanu Šarkausku, Janušu, Edvardu Liorencu, man dėstė muziką Jurbarko gimnazijoje (sovietmečiu pavadintoje vidurine mokykla).Visi mokytojai ką nors palikdavo atminimui iš savo būdo. Vasiliausko atsimenu originalų paprotį pasivėlinusiems į pamokas auklėti: iš kelnių kišenės išėmęs kamertoną suduodavo į suolą ir tiesdavo: „Paimk, vyruk!“ Klasė mirdavo iš juoko, kai pasivėlinusieji, užuot ėmę ausimi garsą iš kamertono, imdavo ranka patį kamertoną mokytojui iš rankos. Prasidėdavo naujos auklėjimo ceremonijos, kartais klasė būdavo juoku marinama pusę pamokos. Šiaip Vasiliauskas buvo kultūringas, ramus mokytojas, jį esame apšnekėję laiškais su Stasiu Santvarų, taip pat pažinojusiu.

Plačiau aprašyta knygos „Saulėleidžiai į žiemos ir į vasaros vakarus“ skyriuje, paskelbtame „Apžvalgoje“ (1996). Imsrio radau ir „Vilką meškeriotoją“.

[15] Žinomas pedagogas, literatas, „Lietuvių literatūros istorijos“ (1931-1935) autorius Zigmas Kuzmickis taip pat Karklelio sūnus ir Gailiaus brolis: vaikai gimdavo ir mokėsi tenai, kur tėvas mokytojaudamas kilnojosi (buvo vedęs lenkę). Į literatūrą buvo linkęs ir kitas brolis Romualdas (Jurbarko mokytojas), ir jo sūnus Romualdas. Literatūros tyrinėtojas Vincas Kuzmickas (1936-1982) iš tos pačios giminės.

[16] Žr. šios knygos P. 46.

[17]  Prano Paulausko piešiniai ir išlikę Giedriaus leidiniuose. Studijavo Meno mokykloje Kaune su Antanu Gudaičiu, Antanu Samuoliu ir kitais garsiais dailininkais. Po mirties darbus giminės parsivežė į Klangius netoli Veliuonos – lubas užkloti, kad nebirtų spaliai (žr. Antano Giedriaus pasakų keliais // Pergalė. – 1987. – Nr. 8).

[18]Žr. „Apžvalga“ (1996). „Jurbarke“ (1996) rašoma: „P. Paulaičio nuomone, gestapui jį išdavė Jurbarko bažnyčios kunigas, gimnazijos kapelionas Eduardas Petrelevičius. Petrelevičius bendravo su gestapininkais (jis ir apsigyveno pas gestapininką Kazį Almonaitį), gyrė fašistinę tvarką, skundė ir šantažavo mokytojus“ (p. 201). Nežinau, nesvarbu, jo bibliotekos knygos man kitokios. Parašysiu ir apie šį kunigą. Jau 1943 m. Petrelevičių matydavau, sutikdavau pas mano tetą Petronėlę Maskolaitienę Vydūno g. Nr. 16 (iš ten ir pasitraukė į Vakarus). Griežtai buvo perspėjęs Almonaitį, kad nešaudytų žydų. Antanas Almonaitis ir Pranas Bakus, policininkai, šaudę žydus, net vokiečių filmuoti (dėl to Petrelevičius ir išsikėlė iš Almonaičių). Pranas Bakus („Tigras“, „Leopardas“, žr. „Jurbarką“ (1996)) iš Klišių (gyveno netoli dvaro centro anapus vieškelio vienoje eilėje su Gustu (kunigo Juozo Gusto tėviškė), Jonu Lukošiumi, per karą sodybos sudegintos. Nepaisant žydų šaudymo, ant kelių atsiklaupęs įsiprašė su ašaromis pas Petrą Paulaitį į partizanus, suimtas išdavė, užverbuotas kita pavarde kaip agentas gyveno Rygoje (Marytės Žiliūtės liudijimai man). 1946 m. vėlyvą rudenį ar 1947 m. ankstyvą pavasarį, kai mūsų klasė buvo prie Vydūno gatvės, ties menininko Prano Mikutaičio namu, Bakus sugautas. Emgebistų pilnas sunkvežimis lėkdavo į abi puses, viduryje po geltonu brezentu matėsi pasodintas žmogus. Komjaunuoliai iš stribų sužinojo, kad vežiojamas Bakus, bėgdavome žiūrėti. „Apžvalgoje“ po nuotrauka neteisingai nurodyta kunigo Valdemaro Cukuro kapelionavimo data Jurbarke. Partizano Antano Kisieliaus liudijimu, Cukuras kapelionu buvo 1942 m. Nuotraukoje su juo mokiniai (iš jų vėliau ir partizanai Kazimieras Šimkus, Urbantas Dailidė, Antanas Kisielius) visi nusikirpę (vokiečių okupacijos metais auginti plaukų nebuvo leidžiama). Partizanų buvo ir iš mano klasės. 1945 m. mokiausi su užnemuniečiu Viktoru ar Vytautu Valčiu, netrukus dingusiu. 1992 m. Seimo narys Algirdas Endriukaitis padovanojo man atspaudą iš KGB archyvų su nuotrauka: Valtys „Убит как бандит“…

[19] Antrame, pataisytame ir papildytame Vytauto Vanago „Lietuvių rašytojų sąvade“ (1997) Girdžius minimas. Mirė 1997 m. kovo 24 d. Parengiau publikacijų apie jį „Šiaurės Atėnuose“ (1997. – Nr. 49. – P. 3; Nr. 50. – P. 8). Taip pat reikėtų prisiminti ir čia, ir Vanago „Sąvade“ praleistą Viktorą Simaitį (1917.04.11 Ožnugarių km., Batakių vis. – 1993. 03. 26 Čikaga). Mokėsi Jurbarko gimnazijoje, vokiečių okupacijos metais dėstė joje lietuvių ir lotynų kalbas. Autorius populiariosios dainos „Aras“, išleido eilėraščių rinkinius vaikams „Vyturėliai laukuos“ (1947, Roitlingene), „Pasakų šalis“, „Šalis ta Lietuva vadinas (abu Čikagoje, 1991). Apie Šimaitį plačiau mano parašyta „Dienovidyje“ (1994. – Nr. 26. – P. 9). Lietuvių poetų eilėraščių vaikams rinkinėlis, kurį miniu 1994 m. „Dienovidyje“, dėl „Katalikų pasaulio“ krizės (žurnalo ir pavadinimas nuo 1998 m. pakeistas į „Sandorą“) kol kas perduotas kitai leidyklai.

[20] Dėl to ir žinojau, kad Churchillis nori atidaryti antrąjį frontą Balkanuose, kad viltis dėjo į Atlanto chartiją partizanai, kad buvo slaptieji protokolai, Teheranas, Jalta, Potsdamas, kad mus pardavė amžinai, kad yra partizanų generolas Jonas Žemaitis… Neužmirštama toji kaimiečių „žiniasklaida“, kai jie tardavo Churchillis taip, kaip parašyta – Churchulis, Badoljį – Badoglis, o kalbėdavo tiesą, degančiomis akimis.

[21] Užuomina į eilėraštį „Vytis pirkioje“, sukurtą 1978 (rink. „Pučia vėjas į širdį“, 1990, P. 92) ir Kęstučio Nastopkos pastabą apie jį.

[22] Buvo baisios dienos ir naktys. Kareiviai leisdavo serijas iš automatų tik įsukę į kiemą, susišaudydavo tarpusavyje. Žmonės gelbėdavosi virsdami. Mes, vaikai, visų, gyvenusių pas kaimyną Stanaitį, ir jo, kartą išsigelbėjome sulindę po klėtimi. Ūkininkas Dainiuose buvo vadinamas Mickeliu. Ar tokia tikroji pavardė, ar pravardžiuodavo taip Simanavičių. Tankas atvažiavo naktį, prieštankinio kanalo krantais.

[23] Benedikto Juškaičio. Antosė Juškaitienė (Jurbarkas. – 1996. – P. 347), dėdienė, 1944 m. su pussesere pasitraukusi į Kanadą, Kauno g. 77 ne gyveno, o turėjo mėsinę, dėdė alinę. Atsimenu iki 1940 m. gaisro. Daug spiritus vini amžinatilsį dėdė (mirė 1939 m. lapkričio 24 d. Kaune) išragavo su viso Jurbarko žinomu spiritus movens Kutka, giminaičiu JAV senatoriaus Edwardo Durbino, 1997 m. aplankiusio Lietuvą politikos reikalais, o Jurbarką – giminystės. Chaimas Jofė, Jurbarko partorgas, 1941 metų žmonių išvežimų ramstis ir šulas, 1945 m. į partijos komitetą nuėjusiam pagalbos prašyti padegėliui mano tėvui atsakė, kad pirma reikėtų gyslas ištampyti dėdei (nežinojo, kad miręs… žydų ligoninėje) kaip nepriklausomybės kovų savanoriui, sakiusiam, kol būsiąs gyvas, Jurbarke komunizmo nebus. Tėvas pasiūlė partijos sekretoriui Jofei pasinaudoti geresne proga – užrašyti žydų kapinėse ant surankiotų bendro kapo sušaudytųjų žydų pavardes. Jas, kiek žinau, išsaugojo… repatriantas Brūderis. Gedimino gatvės gale jo tėvas turėjo varganą trobelę, nebaigtą, dviejų kambarėlių, o vieną iš jų po karo tuoj užėmė Bataitis. Repatriantą Brūderį naciai suėmė dar Smalininkuose, ką tik 1940 m. repatriavusį, ir išlaikė savo lageriuose, net Jugoslavijoje. Rusai paėmę iš vokiečių lagerio perkėlė į savo lagerius aukso kasti. Ir tas visą gyvenimą lagerių pragaruose braidęs po kraują žmogus ar ne vienintelis Jurbarke stengėsi, kad istorijai iš atminties neišdiltų sušaudytų žydų pavardės. Šio straipsnio redakcinis prierašas („Naujasis Židinys-Aidai“. – 1992. – Nr. 4. – P. 52), apie tragikomiškumo paryškinimą žmonių likimuose, nėra atsitiktinis.

[24] Gal taip į Lietuvą senovėje plūdo ir kryžiuočiai?

[25] Antano Stankaus ant Imsrės kalno. „Jokūbo šulinys.“ Niekas niekad neatsiminė, jog jis būtų kada nors išsekęs. Tik 1977-1978 m. nušluojant vienkiemius visų sodybų pamatų akmenys, medžių kelmai ir kiti nenaudingi griozdai suversti į šulinius ir užkasti buldozeriais. Šiandien einą ūkininkauti vėl ieškos „vandens gyslų“. Taip žmonija per amžius turi begales darbo ir bedarbių…

[26] Klišių pradžios mokyklos mokytojo Vinco Ždankaus (žr. Jurbarkas. – 1996. – P. 202, nuotraukoje parašą „3-čias neatpažintas“). Skusdavo galvą plikai, kalne į pietus prieš saulę turėjo sustatęs ar ne 20 avilių. 1943 m. buvo tėvų komiteto pirmininkas. Kaip ir Petras Paulaitis, veikė prieš abu okupantus. Jurbarkiečius palydint į Povilo Plechavičiaus vietinę rinktinę, pasakė kalbą.

[27]Vydūno knyga vyšniniais viršeliais, žadėta, bet iki šiol taip ir neišleista.

[28]Ambrozaitis dalyvavo keturiuose Lietuvos seimuose.

[29]Užuot ėjus į partizanus. Apie Ambrozaitį daugiau esu parašęs „Apžvalgoje“ („Saulėleidžiai į žiemos ir \ vasaros vakarus“, 1996). Jo sąžinėje krikščioniškoji kibirkštis gal ir nebuvo užgesusi. Kai 1948 m. antrą kartą norėta susigrąžinti iš Sibiro ir kreiptasi laišku, kad galėtų pasirašyti laiduodami Rotulių gyventojai, pavyzdžiui, Juozas Felkeris, Antanas Telišauskas, Dominikas Sabaliauskas sako, Ambrozaitis giminėms atrašęs: nesivarginkit be reikalo, Felkeris ir Telišauskas geri žmonės, o Sabaliauskas tegu eina velniams dumplių pūsti…

[30]Barkūnuose, pas Aleksandrą Giedraitienę.

[31] 1997 m. suėjo 95 metai nuo tetos gimimo. 1992 m. pusseserė Danutė Maskolaitytė paminėjo „Katalikų pasaulyje“. Gal ir aš apie tetą dar suspėsiu kada nors parašyti, turėdamas tiek laiškų, nuotraukų, dokumentų…

[32] Danutė, studijavusi dailę, gyvena Australijoje. Į Ameriką nevažiavo: ši šalis jai primenanti Sibirą. Grožvyda man juokėsi, kaip rašytojas Jurgis Jankus, pasitaikęs į Barkūnus tamsoje, jų mažų paklaustas „kas?“, erzindavo: „Jurgis murgis menturlaižis“.

 

Pirmas komentaras

Parašykite komentarą

Jūsų el.paštas nebus rodomas