Agronomo pasisakymas
Mano (šių eilučių rašančiojo) tėvas buvo apkeliavęs didesnę dalį Lietuvos. Ypač jam patiko gamtos vaizdai palei Nemuną, bet lemta jam buvo apsigyventi šiaurės Žemaitijoje. Lietingais metais su gailesčiu prisimindavo, praleidęs progą įsigyti ūkį prie Jurbarko, kur vegetacijos periodas dviem savaitėm ilgesnis už šiaurės Žemaitijos.
Man jaunystėje neteko susipažinti su gražiuoju Nemunu ir jo apylinkėmis. Tik jau būdamas tarnyboje, gavau pasiūlymą keltis j Jurbarką, tad mielai ir sutikau nusikelti j tą pasakišką kraštą.
Etnografiniu požiūriu Jurbarkas priklauso prie Žemaitijos, bet Jurbarko krašto gyventojai savo būdu ir papročiais daugiau panašumo turi su užnemunės suvalkiečiais.
Šio rašinio tikslas — trumpai pažvelgti j jurbarkiškių ūkį ir ūkininkus.
Mano nuomone, vidutinis ūkis Lietuvoje buvo pats našiausias. Ūkio darbai būdavo apdirbami savo jėgomis, nereikėdavo daug samdinių, ir ūkininkai sudarydavo nemenkas pajamas. Prie tokių tenka priskaityti ir Jurbarko krašto ūkininkus.
Vidutinis žiemkenčių derlius Raseinių apskrityje bendrai buvo 29 centneriai iš hektaro, Jurbarko valsčiuje — iki 40 ir daugiau.
Gyvulininkystė buvo stipriai pažengusi į priekį. Jurbarkiškiai buvo arklių mėgėjai, užaugindavo jų gerų vidutinio ir sunkaus tipo. Augino jurbarkiškiai ir geros vilnos avių. Kiekvieną rudenį atvykęs „Drobės“ fabriko atstovas supirkdavo po kelis tūkstančius kg geros rūšies vilnų.
Jurbarkiškiai vieni iš pirmųjų susidomėjo kooperatyvais ir įsisteigė Jurbarke žemės ūkio kooperatyvą ir pieninę.
Pienas Lietuvos ūkininkams duodavo pastovias pajamas. Pvz., visos apskrities pieninės 1940 metais pagamino 982 tonas sviesto. Už pristatytus produktus gauta 3,000,000 litų. Tam tikras procentas iš to atiteko Jurbarko valsčiui.
Žemės ūkio kooperatyvas buvo kainų reguliuotojas. Ūkininkai per kooperatyvą be tarpininkų gaudavo trąšas, žemės ūkio mašinas ir kitas gėrybes prieinamomis kainomis. Kooperatyvas tvarkėsi gerai ir išmokėdavo nariams aukštus dividendus.
Nemažą įnašą į žemės ūkio kultūros kėlimą įdėjo ir jaunieji ūkininkai. Valsčiuje jų buvo 6 rateliai su maždaug 300 narių. Laisvu, atliekamu nuo mokyklos laiku, jie augino įvairias daržoves, paršelius, triušius, veisė sodus. Kol baigdavo pradžios mokyklą, jie įgydavo nemaža praktiškų ūkininkavimo žinių. Daugumas jų pasilikdavo savo ūkiuose ir sėkmingai ūkininkaudavo.
Bendrai paėmus, Jurbarkas su apylinkėmis šviesus kraštas. Malonu buvo ten gyventi.
Bronius Baras